„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. birželio 14 d., Nr. 4


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Negrįžusiųjų amžinam atminimui

Vytautas GULIOKAS

Įvairiose Lietuvos vietose
gyventojų masinio trėmimo
aukoms atminti pastatyta
daug kryžių, paminklų, kitų
atminimo ženklų. Šioje nuotraukoje -
kančių memorialas Kauno Petrašiūnų
kapinėse, kurio autorius
yra 1941 metų tremtinys
architektas Vaclovas Sakalauskas
Vaclovo Sakalausko nuotrauka

Architektas
Vaclovas Sakalauskas

Birželio 14 dieną sukanka 65 metai nuo pirmojo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo. Tos dienos ankstų rytą tūkstančiai šeimų Lietuvoje, pažadintos iš miego, su skurdžia manta, paskubomis surinkta per vieną valandą, buvo gabenamos į artimiausią geležinkelio stotį tolimai ir nežinomai kelionei į Sibiro krašto platybes. Prasidėjus okupacijai daugelio žmonių areštai tapo įprasta kasdienybe, todėl kai kuriose šeimose vyrai stengėsi pasislėpti, o tada buvo tremiamos vienos likusios moterys su vaikais. Viltį turėti vyrišką paramą okupantai atėmė iš visų kitų, be išimties, šeimų. Naujojoje Vilnioje vyrai buvo atskirti nuo savo šeimų ir skirtingais traukiniais išsiųsti planuotai mirčiai į ypatingojo režimo lagerius, kuriuose išlikti gyviems pasisekė tik vienetams. 1941 metų tremtinių dalią apsunkino po kelių dienų prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir SSRS. Dar sunkesnis išbandymas teko šio trėmimo šeimoms, kurios Altajaus krašte buvo atrinktos ir laivais bei automašinomis nugabentos į Jakutijos patį šiaurinį rajoną prie Laptevų jūros dirbti žuvų pramonėje. Čia tremtiniai akis į akį susidūrė ne tik su atšiauriomis gamtos sąlygomis, bet ir moterims fiziškai nepakeliamu darbu bei pačiomis nepalankiausiomis buitinėmis sąlygomis. Šio šeimų trėmimo metu buvo išgabenta apie 18 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Artėjant frontui Lietuvos link, 1944 metais į Vakarus pasitraukė tūkstančiai gyventojų, kuriuos gimtąjį kraštą privertė palikti 1941 metų masinio trėmimo baisumai. Pastarųjų nuojauta pasiteisino su kaupu. Tik šį kartą Lietuvos piliečių trėmimams buvo suteiktas kitas „teisinis“ pagrindas. Lietuvos gyventojų pirmo trėmimo 1941 metais „teisiniu pagrindu“ buvo 1917 metais Rusijoje Lenino patvirtinta direktyva, reikalaujanti su šaknimis išrauti „buržuazinę klasę“. Pokario metais šeimų trėmimas iš Lietuvos buvo pridengtas okupantų kova su kilusiu ginkluotu pasipriešinimu šalyje. Apie tai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra paskelbęs išsamią medžiagą, paremtą to laiko dokumentais. Straipsnių apie trėmimus galima rasti ir Rusijos spaudoje. Valerijus Jariomenka analitiniame straipsnyje „Pasipriešinimo judėjimas SSRS“, neseniai paskelbtame interneto puslapyje polit.ru, remdamasis KGB archyvų dokumentais, teigia, kad Berija 1945 metais, pasinaudodamas specialiai sukurto CK biuro Lietuvai pirmininko Suslovo ir partijos CK sekretoriaus Sniečkaus pranešimu, kreipėsi į Staliną su pasiūlymu „leisti NKVD-KGB organams ištremti 300 šeimų (iki 900 žmonių)… už Lietuvos ribų į Molotovo ir Sverdlovsko sričių miško ruošos rajonus“. Toliau autorius nurodo, kad, Stalinui sutikus, „1949 metų pabaigoje ištremti ir specialiai perkelti buvo 148079 asmenys“.

Taip prasidėjo Lietuvos istorijoje neregėta priverstinė šeimų „perkėlimo“ į tolimus ir nesvetingus kraštus tragedija. Šeimų deportacija buvo tęsiama 1945-1953 metais.

Didžiausias šeimų tremties mastas buvo 1948 m. gegužės 22 d., kada per vieną parą į 1786 vagonus buvo sugrūsta ir išsiųsta į Sibirą 35766 žmonės, iš jų 10897 vaikai iki 15 metų. Per daugiau nei dešimt metų be teismo nuosprendžio šeimomis sovietinės okupacinės ir kolaborantų valdžios dėka buvo ištremti 126053 Lietuvos gyventojai, įkalinti lageriuose 198367 asmenys. 1940-1953 metais Sovietų Sąjungos okupacinio režimo struktūros palietė daugiau kaip kas dešimtą Lietuvos gyventoją.

Sibiras – kraštas, apimantis didžiulius plotus ir turtingas gamtos išteklių, Rusijos caro įsaku 1760 m. gruodžio 13 d. buvo įteisintas kaip teritorija, skirta imperijos piliečių trėmimams. Pirmieji devyni tūkstančiai žmonių į šiuos kraštus buvo ištremta nuslopinus 1863 metų sukilimą. Vėliau paskui juos keliavo knygnešiai, kiti prieš caro režimą maištaujantys sukilėliai.

Tremtinių šeimoms apgyvendinti buvo skiriamos atokiausios gyvenvietės, daugiausia medienos ruošos įmonės, vos vegetuojantys pokario metų kolūkiai. Tokiomis sąlygomis mirtis greičiausiai pasiglemžė kūdikius ir paliegusius vyresnio amžiaus tremtinius. Manoma, kad tremtyje yra mirę daugiau nei 28 tūkstančiai lietuvių, kurių ir laidojimo vietos išsibarsčiusios tų kraštų platybėse. Vien Krasnojarsko krašte, kuris pagal užimamą plotą yra 43 kartus didesnis už Lietuvą, daug kur galima surasti lietuvių tremtinių kapinių. Laidojant tuo metu jos buvo tvarkomos prisilaikant lietuviškų tradicijų, pastatyti kryžiai, tačiau dabar daugelis buvusių tremtinių gyvenviečių yra likviduotos ir kapavietės baigia išnykti. Dar blogesnė padėtis ten, kur buvo laidojami lageriuose įkalinti kaliniai. Geriausiu atveju jų kapai buvo pažymėti tik kalinio numeriu, o vėliau neretai jie buvo naikinami tiesiant kelius, statant gamyklas.

Sąjūdžio pakilimo metais buvo organizuotas palaikų pervežimas į Lietuvą. Jau tada ne visiems nuvykusiems į tremties vietas pasisekė surasti artimųjų palaikus. Manoma, kad vien tremties vietovėse yra apie 800 lietuviškų kapaviečių.

Pradedant 1989 metais grupė entuziastų, susibūrusių į visuomeninę bendriją „Viltis“, ne vienerius metus, atšilus orams, rengė ekspedicijas į Sibiro platumas ir topografiniuose žemėlapiuose bei fotojuostose fiksavo lietuvių tremties vietovėse likusias kapavietes bei buvusias gyvenvietes. Pagal galimybes jas šiek tiek aptvarkė. Per šį laikotarpį jie aplankė Altajaus, Tomsko, Krasnojarsko, Irkutsko, Buriatijos sritis, iš viso 240 gyvenviečių, užfiksavo ir aprašė 162 kapavietes, kuriose paliko amžinam poilsiui tūkstančiai negrįžusiųjų mūsų tautiečių. Dalis šios medžiagos įamžinta Antano Sadecko parengtoje ir 2001 metais Lietuvos katechetikos centro leidyklos išleistoje knygoje „Negrįžusiems“. Knygoje apleistų ir nykstančių kapaviečių nuotraukos nepalydimos tekstų, tik pateikiamos žemėlapių, nurodančių kapaviečių geografinę padėtį, iškarpos. Viso tai pakanka, kad būtų suprasta tautą ištikusios tragedijos apimtis.

Šios ekspedicijos iniciatorius ir vadovas Antanas Sadeckas ir dalis jo bendražygių Sibire lankėsi anksčiau, kur juos nuvesdavo turistų smalsumas. Ši patirtis, dar tik kylant Sąjūdžio bangai, paskatino imtis šios kilnios ir visuomenei bei istorijai reikalingos misijos. Apie tai A. Sadeckas savo knygoje „Obels žiedų ašaros“ rašo: „Sunkių žygių metu dar nežinojome, kad bendražygis, kaimynas ar darbo kabinete sėdintis bendradarbis yra praėjęs kraupius lagerių ar tremties kelius. Dar nebuvo parašyti ir išspausdinti jų atsiminimai. Nežinojome kraupaus kančių masto. Dažnas iš mūsų tada buvome kitokie, nors iškentėjome savas okupacijos kančias. Kad subręstum, reikia pažinti ir kitų kančias“.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyrius 1995 metais ryžosi iš įkalinimo ir tremties vietų negrįžusiems atminti sukurti memorialą, ir šiam tikslui skyriaus prašymu tais pačiais metais Kauno miesto valdyba Petrašiūnų kapinėse išskyrė 700 kvadratinių metrų sklypą. Jo teritorijoje įkurtas Lietuvių Tautos kančios memorialas yra gyvas liudininkas ateinančioms kartoms apie skaudžiausią mūsų tautos laikotarpį, kuriame įrašyti ne tik skaičiai nukentėjusių, bet ir įkalinimo bei tremties stambiausių vietovių pavadinimai, sujungtų grandinėmis 30 baltų kryžių ir medžių kompozicijoje. Tai Lietuvoje didžiausias ir reikšmingiausias atminimo paminklas negrįžusiems tautiečiams, kurių simboliškas kapavietes galima aplankyti ir uždegti žvakę sustojus prie lieknos lietuviškos pušies, sukaustytos grandine su užrašu „Vorkuta“, arba ties kita įkalinimo ar tremties pažymėta geografine vietove. Šio memorialo kūrimas dėl lėšų stokos vyko beveik dešimt metų.

Memorialo autorius – architektas ir dailininkas Vaclovas Sakalauskas yra mūsų tautos skaudžios istorijos dalis. Jis 1941 metais, būdamas septynerių metų, buvo laikomas liaudies priešu ir su savo šeima ištremtas į Gurjevo sritį Kazachijos SSR. Jo sunkios vaikystės išgyvenimuose išliko mažo vaiko kovos už išlikimą vienas iš daugelio epizodų: „Žiemą paklaidžioję po stepę rasdavome kazachų nušautų benamių šunų, nunertu kailiu paliktų pusnyse. Tą šunieną vilkdavome namo ir laukdavome, kol ji atitirps, kad galėtume paruošti skanią vakarienꅓ Tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis pradėjo mokytis antroje klasėje. Baigęs keturias klases mokėsi ir dirbo, o retas laisvas minutes skirdavo piešimui. Menininko talentas kalėsi lyg augalas per asfalto dangą. Paskui buvo kelionė į Lietuvą per laikiną prieglobstį Kaliningrado srityje – Lietuvoje apsigyventi buvo uždraustą. Tik didelių pastangų ir atkaklumo dėka pasisekė baigti Lietuvos valstybinį dailės institutą. Jis sukūrė daug prasmingų darbų, puikuojasi jo projektuoti pastatai. Šiuo metu LPKTS būstinėje Kaune veikia pastovi jo kūrinių paroda, kurių dalis atlikta pasitelkus kompiuterinę ir skaitmeninę techniką.

V.Sakalauskas 1995 metais laimėjo konkursą Tautos kančios memorialui projektuoti Petrašiūnų kapinėse. Jis šį darbą atliko be atlygio. Menininkas savo kūrinį skyrė negrįžusiesiems: „Ne sau garbės aukurą stačiau, o atidaviau pagarbą negrįžusiems likimo broliams ir sesėms. Norėjau, kad būtų įamžintas atminimas tų, kurie toli nuo Tėvynės kentė badą ir šaltį, ten mirė ir nebuvo žmoniškai palaidoti. Juk jų kapai nežinomi, o jų vėlės klaidžioja tolimuose sniegynuose“. Memorialo kompoziciją papildo balto angelo skulptūra, kurią sukūrė ir pastatė Sigitas Straigis. Tikintieji prie šio menininko Nukryžiuotojo skulptūros ir šv. Luko bareljefo, ligonių globėjo, gali maldoje susikaupti Kauno universitetinių klinikų koplytėlėje.

Lietuvos jaunimo organizacijų taryba šią vasarą organizuoja įspūdingas istorines ekspedicijas į lietuvių trėmimų, masinių žudynių ir įkalinimo vietoves Sibire ir Komijoje. Numatomos keturios ekspedicijos, kurios aplankys Irkutsko ir Tomsko sritis, Krasnojarsko kraštą ir Komijos respubliką. Kiekviename maršrute numatyta aplankyti atokiausias gyvenvietes, lietuvių laidojimo vietas, susipažinti su buvusiomis tremtinių gyvenimo sąlygomis. Krasnojarsko krašte, kuris pats didžiausias pagal užimamą plotą, jaunimas lankysis Rešiotose, Revučyje, Taloje, Kobrike ir kitose gyvenvietėse. „Prisiliesk pats“- tokia šio projekto idėja.

Ekspedicijų dalyviai siekia tikslo:

- pagerbti Lietuvos gyventojus, žuvusius bei nukentėjusius nuo genocido;

- priminti laisvės kainą;

- padėti tarptautinei visuomenei suvokti sovietinio režimo bei jo vykdytojų ir kolaborantų žiaurius nusikaltimus prieš lietuvių tautą;

- perteikti jaunajai kartai žinias ir suvokimą apie tuos žiaurumus, kuriuos patyrė mūsų seneliai ir tėvai;

- puoselėti istorinę atmintį ir jaunimo patriotiškumą.

Pirma grupė startuos birželio 14 dieną-pirmos tremties dieną. Projektas „Misija Sibiras“ skiriamas paminėti pirmojo Lietuvos gyventojų trėmimo 65 metų sukaktį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija