Rūpintojėlio ašara
Zigmas Tamakauskas
Štai ir vėl birželis. Šiais metais jis gana vėjuotas,
su dažnai krapnojančiu lietumi, su tankių debesų lopais, užstojančiais
bet kokį šiltesnį saulės blykstelėjimą. Šitokiame lyg simboliniame
rūstokame gamtos fone atėjo 65-asis birželis, žymintis 1941 metų
Lietuvos įvykius, giliai įsmigusius į mūsų tautos širdį, žymintis
gimtųjų namų židinio draskymą, skausmą ir ašaras, sovietinių budelių
siautėjimą, Maskvos klastą, jos organizuotas žudynes ir tremtį
tą didžiulę netektį. Lietuva, tas mūsų Rūpintojėlis, liko vieniša
su tokio paties likimo dviem sesėm. Poetas Bernardas Brazdžionis
savo eilėraštyje Tremtinio malda, kreipdamasis į Rūpintojėlį,
rašė:
Rūpintojėli, kas tave prie kelio,
Skausme kas vienišą, kas užmirštą lankys,
Kas Motiną Mariją žydinčių berželių
Per Sekmines vainikais apkaišys?..
Ir tarsi klausė kodėl tada neapsiniaukė nuo
žmonių skausmo, ašarų ir kraujo dangus, nedingo saulė? Gal todėl,
kad ji turėjo įžiebti mūsų kankinių ir tremtinių širdyse didžiosios
Vilties šviesą, Ilgesį, būsimą saulėtą Prisikėlimą, didžios Aukos
ir dvasinės Vienybės galią.
Tremtis... Apie ją daug parašyta, ji turi savo
istoriją, siekiančią net senovės Graikiją ir Romą. Naujaisiais laikais
svetimų kraštų užkariavimai daugelį žmonių padarė tremtiniais. Tremties
dalia ypač buvo skaudi mūsų kraštui. Jau rusų carinės priespaudos
metais XIX amžiuje, po nepavykusių sukilimų, tūkstančiai veikliausių
lietuvių buvo ištremta į Sibirą ir kitas Rusijos vietoves. Jau tada
ištuštėjusiose sodybose likdavo tik lyg vieniša Rūpintojėlio dvasia.
Į išdraskytą namų židinį atsikraustę svetimi stengėsi sunaikinti
tą likusią dvasią. Tačiau kolonizatoriai šito padaryti neįstengė
Dvasia nesunaikinama. Lietuva atstatė savo valstybę, savo namus.
Po dvidešimties metų kūrybinio darbo tas pats rusiškasis imperializmas
kruvinais Stalino nagais, apsikaišęs komunizmo šmėklos simboliais,
pradėjo dar nuožmiau draskyti mūsų tautos kūną. Į mūsų namus įsiveržusios
ginkluotos raudonarmiečių ordos nakties metu grasindamos savo
šautuvais su atkištais durtuvais kėlė iš patalo niekuo nekaltus
ir jauną, ir seną, vyrus ir moteris, pasiligojusius ir vaikelius.
Kėlė ir grūdo, atskyrę vienus nuo kitų šeimos narius, į tvankius
gyvulinius vagonus atšiauraus Sibiro vergovei ir mirčiai. Daugelis
fiziškai silpnesnių, kaip rašoma įvairiuose prisiminimuose, neatlaikydavo
tokios kelionės įtampos ir jų kūnai atitekdavo pakelės išalkusiems
žvėrims... Kaip dainose sudėta pravirko lietuviškasis Rūpintojėlis
skausmo ašara. O ta skausmo ašara, nepaisant pavergėjo išausto skambių
demagoginių žodžių šydo, palietė beveik kiekvieno lietuvio namus.
Jau 1940 m. liepos 1 d., likus dešimčiai dienų iki masinių suėmimų,
laikraštyje Lietuvos aidas išspausdintame straipsnyje Krašto
demokratizacija plyštelėjus tam melo šydui pasimatė tikrieji okupantų
tikslai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais...
O vadinamieji liaudies priešai tai mūsų tautos gyvybingoji dalis:
ūkininkai, kunigai, mokytojai, gydytojai, visuomeninių organizacijų
aktyvas, valstybės iškilieji tarnautojai, sąžiningi valdžios žmonės,
Lietuvos kariuomenės nariai ir t.t. Liepos 11-os dienos naktį pagal
Maskvoje 1939 metų spalį išleistą Rusijos vidaus reikalų ministerijos
instrukciją Dėl antisovietinio elemento likvidavimo Estijoje, Latvijoje
ir Lietuvoje mūsų krašte buvo suimta apie du tūkstančiai žmonių.
Nors Lietuva tada dar oficialiai nebuvo paskelbta sovietine, suimtieji
buvo išvežti į Rusijos Butyrkų, Lubiankos ir kitus kalėjimus. Čia
pat prisimenu savo įsimintiną bendravimą su buvusiu paskutiniu prieškario
Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu,
grįžusiu iš sovietinių lagerių vergovės. Bendraujant ryškėdavo ir
1940-ųjų metų istorijos puslapiai, patvirtinantys sovietinės okupacijos
klastą bei nuožmumą. Birželio 14 dieną Lietuvai įteiktas jau aiškus
okupacinis ultimatumas, lydėjęs V.Molotovo pagrasinimus J.Urbšiui:
Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek žengia
į Lietuvą. 1940 m. birželio 15 d. sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos
sieną prasidėjo okupacija, mūsų tautos naikinimas. Ar buvo įmanomas
tada bet koks pasipriešinimas? Jis galėjo būti tik simbolinis,
keliolikos minučių trukmės. Pagal 1939 metų vadinamą Savitarpio
pagalbos sutartį svarbiausiose Lietuvos vietose ir visai netoli
Kauno stovėjo jau pasiruošusios karo veiksmams rusų įgulos, jų tankai,
sakė J.Urbšys. O vis dėlto pasipriešinimas turėjo būti, nors ir
simbolinis! Jis gal galėjo lemti tolesnį Lietuvos likimą tarptautinėje
plotmėje, ypač pokario metais. Birželio 19 dieną buvo suimtas per
sovietinės propagandos vilionių pinkles ką tik iš užsienio grįžęs
buvęs Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras
su savo žmona. Liepos 16 dieną Maskvos nurodymu vidaus reikalų marionetinis
ministras M.Gedvilas pasirašė potvarkį ištremti iš Lietuvos buvusį
ministrą pirmininką ir kurį laiką prezidento pareigas ėjusį Antaną
Merkį bei jau minėtą užsienio reikalų ministrą J.Urbšį su šeimomis.
Tuojau pat šį Gedvilo raštą savo parašu patvirtino tuometinis Respublikos
prezidentas Justas Paleckis. Taip Lietuvoje artėta prie 1941 metų
baisiojo birželio dienų. Birželio 4 dieną sovietų NKVD komisaro
pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta Instrukcija dėl priešsovietinio
elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Birželio
14 dienos trečią valandą ryto prasidėjo masiniai okupuotų Baltijos
valstybių gyventojų trėmimai. Jie turėjo tikslą pakeisti ir vietos
gyventojų kokybinę sudėtį. Istorikas A.Anušauskas teigia: ...dėmesys
buvo sutelkiamas ne į atskirų žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus
ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis,
visuomeninė-kultūrinė įtaka. Turėjo išnykti geriausia dalis du dešimtmečius
ugdytų profesinių grupių: karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų
ir kt. Tai buvo svarbiausia okupantui. Kitas tikslas aprūpinti
šiaurines sovietines sritis nemokama darbo jėga. Tūkstančiai žmonių
buvo sugrūsti į antisanitarinius gyvulinius vagonus, kuriuose nebuvo
jokios medicininės priežiūros. Nemažai žmonių pateko į tremtį net
nesudarius jokių bylų, kad tik įvykdytų planą. Trėmimą vykdė specialūs
NKVD daliniai. Pagal kai kuriuos pranešėjų duomenis, iš Lietuvos
tada buvo išvežta 18 500 žmonių. Lietuvių enciklopedijos 15-ajame
tome teigiama, kad į Rusiją birželio 14-18 dienomis buvo išvežta
34 260 įvairaus amžiaus vyrų, moterų ir vaikų. Vyrai, atskirti
nuo savo šeimų, išsiųsti į Komijos, Krasnojarsko ir Sverdlovsko
kraštų lagerius, kiti šeimos nariai buvo tremiami į Altajaus kraštą,
Novosibirsko sritį ir kitur. Daugiausia lietuvių kalėjo Krasnojarsko
krašte, Rešotų lageriuose. Sovietiniuose lageriuose 1940-1944 metais
buvo sunaikinta aštuoni tūkstančiai pirmųjų įkalintų lietuvių tremtinių.
Rūpintojėlis karčia ašara pravirko matydamas ir Rainių miškelio
sadistiškai kankinamų žmonių kančias, ir trijų kunigų Justino
Dabrilos, Vaclovo Balsio, Jono Petrikos didvyrišką mirtį Budavonės
miške, ir kunigų Pranciškaus Vaitkevičiaus, Boleslovo Vėgėlės ir
Zigmo Stankevičiaus sušaudymą Skaruliuose, ir Pravieniškių, Petrašiūnų,
Panevėžio, Červenės bei kitas žudynes. Vykdomos represijos, nekaltų
žmonių žudymas parodė XX amžiaus Rytų kolonizatorių tikrąjį veidą,
privertė daugelį žmonių slapstytis, nusimesti iliuzinio naivumo
žymę, burtis į ginkluotus būrius. Tokie pirmieji ginkluoti židiniai
atsirado Marijampolės, Šiaulių, Rokiškio apskrityse. Užsienyje kūrėsi
Lietuvos aktyvistų frontas, kurio štabai veikė ir okupuotoje Lietuvoje
Kaune bei Vilniuje. Lietuva pakilo į kovą su sovietiniu okupantu.
Prasidėjo garsusis Birželio sukilimas. Taip pat buvo priešinamasi
ir vokiečių okupacijai. 1943 m. lapkričio 25 d. buvo įkurtas Vyriausiasis
Lietuvos išlaisvinimo komitetas, sutrumpintai vadintas VLIKu.
1944 metais frontui traukiantis į Vakarus prasidėjo
nauja tremtis gelbėdamiesi nuo sovietinio teroro, į Vakarus pasitraukė
dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Vadinamose perkeltųjų asmenų
stovyklose Vokietijoje apsigyveno apie 60 tūkstančių lietuvių. Vyriausiasis
Lietuvos išlaisvinimo komitetas 1949 metais paskelbė Lietuvių chartą
pagrindinius lietuvybės išlikimo principus, kuriais turėtų vadovautis
visos lietuvių bendruomenės.
1944 m. liepos 4-ąją prasidėjo antroji sovietinė
okupacija. Mūsų Rūpintojėlio kūne atsirado nauji skausmo randai.
Vėl sekė masiniai suėmimai ir trėmimai. 1944-1952 metais iš Lietuvos
į sovietinius lagerius buvo išvežta apie 142 500 kalinių. Trisdešimt
septyni tūkstančiai jų mirė pirmaisiais dvejais kalinimo metais.
Dėl tremtinių skaičiaus yra įvairių nuomonių. Pavyzdžiui, 1941 metų
Laikinosios vyriausybės narys dr. Adolfas Damušis teigė, kad per
1941-1953 metus iš Lietuvos buvo išvežta apie 443 tūkst. žmonių.
Tūkstančiai jaunimo, išugdyto prieškario Nepriklausomos Lietuvos
mokyklose, pasitraukė į pogrindį, stojo į partizaninę kovą dėl Lietuvos
laisvės. 1949 metais Lietuvos laisvės kovos sąjūdis priėmė Vasario
16-osios deklaraciją, skelbusią, kad aukščiausia teisėta valdžia
Lietuvoje yra partizanų vadovybė, kovojanti, kad būtų atkurta nepriklausoma
parlamentinė Lietuvos Respublika. Deklaraciją, kaip valstybės Aktą,
1999 metais pripažino ir Lietuvos Seimas. Per 20 tūkst. žuvusių
partizanų aukų savo krauju bei dvasiniu nemirtingumu įprasmino Lietuvos
vardą, artino jos prisikėlimą. Lietuvos prisikėlimą artino visų
jos kankinių ir tremtinių auka, mūsų visų maldos, dvasinis ryšys
bei vienybė, tas gyvybingas Rūpintojėlio viltingas žvilgsnis, per
jo skruostą nuriedėjusi ašara...
© 2006 XXI amžius
|