„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. birželio 14 d., Nr. 4


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Rūpintojėlio ašara

Zigmas Tamakauskas

Štai ir vėl birželis. Šiais metais jis gana vėjuotas, su dažnai krapnojančiu lietumi, su tankių debesų lopais, užstojančiais bet kokį šiltesnį saulės blykstelėjimą. Šitokiame lyg simboliniame rūstokame gamtos fone atėjo 65-asis birželis, žymintis 1941 metų Lietuvos įvykius, giliai įsmigusius į mūsų tautos širdį, žymintis gimtųjų namų židinio draskymą, skausmą ir ašaras, sovietinių budelių siautėjimą, Maskvos klastą, jos organizuotas žudynes ir tremtį – tą didžiulę netektį. Lietuva, tas mūsų Rūpintojėlis, liko vieniša su tokio paties likimo dviem sesėm. Poetas Bernardas Brazdžionis savo eilėraštyje „Tremtinio malda“, kreipdamasis į Rūpintojėlį, rašė:

Rūpintojėli, kas tave prie kelio,
Skausme kas vienišą, kas užmirštą lankys,
Kas Motiną Mariją žydinčių berželių
Per Sekmines vainikais apkaišys?..

Ir tarsi klausė – kodėl tada neapsiniaukė nuo žmonių skausmo, ašarų ir kraujo dangus, nedingo saulė? Gal todėl, kad ji turėjo įžiebti mūsų kankinių ir tremtinių širdyse didžiosios Vilties šviesą, Ilgesį, būsimą saulėtą Prisikėlimą, didžios Aukos ir dvasinės Vienybės galią.

Tremtis... Apie ją daug parašyta, ji turi savo istoriją, siekiančią net senovės Graikiją ir Romą. Naujaisiais laikais svetimų kraštų užkariavimai daugelį žmonių padarė tremtiniais. Tremties dalia ypač buvo skaudi mūsų kraštui. Jau rusų carinės priespaudos metais XIX amžiuje, po nepavykusių sukilimų, tūkstančiai veikliausių lietuvių buvo ištremta į Sibirą ir kitas Rusijos vietoves. Jau tada ištuštėjusiose sodybose likdavo tik lyg vieniša Rūpintojėlio dvasia. Į išdraskytą namų židinį atsikraustę svetimi stengėsi sunaikinti tą likusią dvasią. Tačiau kolonizatoriai šito padaryti neįstengė – Dvasia nesunaikinama. Lietuva atstatė savo valstybę, savo namus. Po dvidešimties metų kūrybinio darbo tas pats rusiškasis imperializmas kruvinais Stalino nagais, apsikaišęs komunizmo šmėklos simboliais, pradėjo dar nuožmiau draskyti mūsų tautos kūną. Į mūsų namus įsiveržusios ginkluotos „raudonarmiečių“ ordos nakties metu grasindamos savo šautuvais su atkištais durtuvais kėlė iš patalo niekuo nekaltus ir jauną, ir seną, vyrus ir moteris, pasiligojusius ir vaikelius. Kėlė ir grūdo, atskyrę vienus nuo kitų šeimos narius, į tvankius gyvulinius vagonus atšiauraus Sibiro vergovei ir mirčiai. Daugelis fiziškai silpnesnių, kaip rašoma įvairiuose prisiminimuose, neatlaikydavo tokios „kelionės“ įtampos ir jų kūnai atitekdavo pakelės išalkusiems žvėrims... Kaip dainose sudėta – pravirko lietuviškasis Rūpintojėlis skausmo ašara. O ta skausmo ašara, nepaisant pavergėjo išausto skambių demagoginių žodžių šydo, palietė beveik kiekvieno lietuvio namus. Jau 1940 m. liepos 1 d., likus dešimčiai dienų iki masinių suėmimų, laikraštyje „Lietuvos aidas“ išspausdintame straipsnyje „Krašto demokratizacija“ plyštelėjus tam melo šydui pasimatė tikrieji okupantų tikslai – „kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais...“ O vadinamieji „liaudies priešai“ – tai mūsų tautos gyvybingoji dalis: ūkininkai, kunigai, mokytojai, gydytojai, visuomeninių organizacijų aktyvas, valstybės iškilieji tarnautojai, sąžiningi valdžios žmonės, Lietuvos kariuomenės nariai ir t.t. Liepos 11-os dienos naktį pagal Maskvoje 1939 metų spalį išleistą Rusijos vidaus reikalų ministerijos instrukciją „Dėl antisovietinio elemento likvidavimo Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje“ mūsų krašte buvo suimta apie du tūkstančiai žmonių. Nors Lietuva tada dar oficialiai nebuvo paskelbta sovietine, suimtieji buvo išvežti į Rusijos Butyrkų, Lubiankos ir kitus kalėjimus. Čia pat prisimenu savo įsimintiną bendravimą su buvusiu paskutiniu prieškario Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu, grįžusiu iš sovietinių lagerių vergovės. Bendraujant ryškėdavo ir 1940-ųjų metų istorijos puslapiai, patvirtinantys sovietinės okupacijos klastą bei nuožmumą. Birželio 14 dieną Lietuvai įteiktas jau aiškus okupacinis ultimatumas, lydėjęs V.Molotovo pagrasinimus J.Urbšiui: „Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek žengia į Lietuvą“. 1940 m. birželio 15 d. sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos sieną – prasidėjo okupacija, mūsų tautos naikinimas. Ar buvo įmanomas tada bet koks pasipriešinimas? „Jis galėjo būti tik simbolinis, keliolikos minučių trukmės. Pagal 1939 metų vadinamą „Savitarpio pagalbos“ sutartį svarbiausiose Lietuvos vietose ir visai netoli Kauno stovėjo jau pasiruošusios karo veiksmams rusų įgulos, jų tankai“, – sakė J.Urbšys. O vis dėlto pasipriešinimas turėjo būti, nors ir simbolinis! Jis gal galėjo lemti tolesnį Lietuvos likimą tarptautinėje plotmėje, ypač pokario metais. Birželio 19 dieną buvo suimtas per sovietinės propagandos vilionių pinkles ką tik iš užsienio grįžęs buvęs Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras su savo žmona. Liepos 16 dieną Maskvos nurodymu vidaus reikalų marionetinis ministras M.Gedvilas pasirašė potvarkį ištremti iš Lietuvos buvusį ministrą pirmininką ir kurį laiką prezidento pareigas ėjusį Antaną Merkį bei jau minėtą užsienio reikalų ministrą J.Urbšį su šeimomis. Tuojau pat šį Gedvilo raštą savo parašu patvirtino tuometinis Respublikos „prezidentas“ Justas Paleckis. Taip Lietuvoje artėta prie 1941 metų baisiojo birželio dienų. Birželio 4 dieną sovietų NKVD komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta „Instrukcija dėl priešsovietinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Birželio 14 dienos trečią valandą ryto prasidėjo masiniai okupuotų Baltijos valstybių gyventojų trėmimai. Jie turėjo tikslą pakeisti ir vietos gyventojų kokybinę sudėtį. Istorikas A.Anušauskas teigia: „...dėmesys buvo sutelkiamas ne į atskirų žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka. Turėjo išnykti geriausia dalis du dešimtmečius ugdytų profesinių grupių: karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų ir kt.“ Tai buvo svarbiausia okupantui. Kitas tikslas – aprūpinti šiaurines sovietines sritis nemokama darbo jėga. Tūkstančiai žmonių buvo sugrūsti į antisanitarinius gyvulinius vagonus, kuriuose nebuvo jokios medicininės priežiūros. Nemažai žmonių pateko į tremtį net nesudarius jokių bylų, kad tik įvykdytų planą. Trėmimą vykdė specialūs NKVD daliniai. Pagal kai kuriuos pranešėjų duomenis, iš Lietuvos tada buvo išvežta 18 500 žmonių. „Lietuvių enciklopedijos“ 15-ajame tome teigiama, kad į Rusiją birželio 14-18 dienomis „buvo išvežta 34 260 įvairaus amžiaus vyrų, moterų ir vaikų“. Vyrai, atskirti nuo savo šeimų, išsiųsti į Komijos, Krasnojarsko ir Sverdlovsko kraštų lagerius, kiti šeimos nariai buvo tremiami į Altajaus kraštą, Novosibirsko sritį ir kitur. Daugiausia lietuvių kalėjo Krasnojarsko krašte, Rešotų lageriuose. Sovietiniuose lageriuose 1940-1944 metais buvo sunaikinta aštuoni tūkstančiai pirmųjų įkalintų lietuvių tremtinių. Rūpintojėlis karčia ašara pravirko matydamas ir Rainių miškelio sadistiškai kankinamų žmonių kančias, ir trijų kunigų – Justino Dabrilos, Vaclovo Balsio, Jono Petrikos – didvyrišką mirtį Budavonės miške, ir kunigų Pranciškaus Vaitkevičiaus, Boleslovo Vėgėlės ir Zigmo Stankevičiaus sušaudymą Skaruliuose, ir Pravieniškių, Petrašiūnų, Panevėžio, Červenės bei kitas žudynes. Vykdomos represijos, nekaltų žmonių žudymas parodė XX amžiaus Rytų kolonizatorių tikrąjį veidą, privertė daugelį žmonių slapstytis, nusimesti iliuzinio naivumo žymę, burtis į ginkluotus būrius. Tokie pirmieji ginkluoti židiniai atsirado Marijampolės, Šiaulių, Rokiškio apskrityse. Užsienyje kūrėsi Lietuvos aktyvistų frontas, kurio štabai veikė ir okupuotoje Lietuvoje – Kaune bei Vilniuje. Lietuva pakilo į kovą su sovietiniu okupantu. Prasidėjo garsusis Birželio sukilimas. Taip pat buvo priešinamasi ir vokiečių okupacijai. 1943 m. lapkričio 25 d. buvo įkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, sutrumpintai vadintas VLIK’u.

1944 metais frontui traukiantis į Vakarus prasidėjo nauja tremtis – gelbėdamiesi nuo sovietinio teroro, į Vakarus pasitraukė dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Vadinamose perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje apsigyveno apie 60 tūkstančių lietuvių. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas 1949 metais paskelbė Lietuvių chartą – pagrindinius lietuvybės išlikimo principus, kuriais turėtų vadovautis visos lietuvių bendruomenės.

1944 m. liepos 4-ąją prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Mūsų Rūpintojėlio kūne atsirado nauji skausmo randai. Vėl sekė masiniai suėmimai ir trėmimai. 1944-1952 metais iš Lietuvos į sovietinius lagerius buvo išvežta apie 142 500 kalinių. Trisdešimt septyni tūkstančiai jų mirė pirmaisiais dvejais kalinimo metais. Dėl tremtinių skaičiaus yra įvairių nuomonių. Pavyzdžiui, 1941 metų Laikinosios vyriausybės narys dr. Adolfas Damušis teigė, kad per 1941-1953 metus iš Lietuvos buvo išvežta apie 443 tūkst. žmonių. Tūkstančiai jaunimo, išugdyto prieškario Nepriklausomos Lietuvos mokyklose, pasitraukė į pogrindį, stojo į partizaninę kovą dėl Lietuvos laisvės. 1949 metais Lietuvos laisvės kovos sąjūdis priėmė Vasario 16-osios deklaraciją, skelbusią, kad aukščiausia teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų vadovybė, kovojanti, kad būtų atkurta nepriklausoma parlamentinė Lietuvos Respublika. Deklaraciją, kaip valstybės Aktą, 1999 metais pripažino ir Lietuvos Seimas. Per 20 tūkst. žuvusių partizanų aukų savo krauju bei dvasiniu nemirtingumu įprasmino Lietuvos vardą, artino jos prisikėlimą. Lietuvos prisikėlimą artino visų jos kankinių ir tremtinių auka, mūsų visų maldos, dvasinis ryšys bei vienybė, tas gyvybingas Rūpintojėlio viltingas žvilgsnis, per jo skruostą nuriedėjusi ašara...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija