„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. birželio 14 d., Nr. 4


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ledinio pragaro ratai

Jurgis GASIŪNAS

1941 metų tremtiniai Jakutijoje

Birželio 14 dieną, šeštadienį, trečią valandą 40 minučių ryto į mūsų virtuvės duris kažkas pradėjo smarkiai belstis. Atsibudęs ir pakėlęs galvą, pamačiau, kaip Tėvelis apatiniais baltiniais perėjo mūsų kambarį, nuėjo į virtuvę ir atidarė duris. Pasigirdo nepažįstamų žmonių balsai. Netrukus Tėvelis pakeltomis rankomis, dviejų ginkluotų žmonių varomas, praėjo pro mus į savo kambarį, kur miegojo Mama ir Danutė. Mūsų kambaryje stovėjo ir mus stebėjo mėlyna enkavėdisto uniforma apsirengęs aukštas vyras – lietuvis. Rankoje jis laikė revolverį. Babūnė, brolis ir aš, tik atsibudę iš miego, negalėjome suprasti, kas vyksta mūsų bute. Paraginti ginkluoto sargybinio, pradėjome rengtis. Movėmės kelnes, rišomės raiščiais batukus ir visa kita darėme automatiškai, kaip ir kiekvieną rytą. (…)

Mums leido pasirinkti šiek tiek rūbų ir patalynės, sakydami, kad daug neimtume, nes tai sudarys sunkumą mums patiems. Iš kelių antklodžių, pagalvių ir paklodžių tėvai sudarė porą ryšulių, pasiėmė atsitiktinius rūbus ir jau pasiruošė būti vedami. Enkavėdistai, matydami tokį tėvų sutrikimą ir nepraktiškumą, patarė pasiimti dar kokių šiltesnių rūbų.

Ir štai mes išeiname iš savo buto, kuriame jautėmės saugūs ir laimingi. Išeiname kaip vejami valkatos, kaip nusikaltėliai, išeiname varomi ginkluotų enkavėdistų, išeiname, kad čia niekada nebegrįžtume.

Prie to, ką išgyvenome per tą pusvalandį išeidami iš namų, prisidėjo dar ir nesuprantamas nesmagumo jausmas. Buvo labai kažko gėda. Gėda buvo ir nesinorėjo vienas kitam į akis pažiūrėti. O labiausiai nesinorėjo, kad tokį mūsų šeimos pažeminimą matytų kaimynai.

Aušo birželio 14-osios rytas. Lauke buvo vėsu. Apsirengę buvome lengvai, vasariškai – tuo, ką vakar vilkėjome. Ryšulius susidėjome į kieme stovintį vežimą, pakinkytą vienu arkliu. Vežėjas abejingai žiūrėjo į mus, o kai viskas buvo sukrauta, paragino arklį ir nuvažiavo Rokiškio gimnazijos link. Mūsų varyti ir skubinti nereikėjo: patys greitu žingsniu, nuleidę galvas, išėjome paskui vežimą iš kiemo. Prie gimnazijos liepė sustoti ir visus susodino į pakelės griovį. Vežimas su ryšuliais nuvažiavo prie namo greta gimnazijos naujų aukų pasiimti, o mus pasiliko saugoti iš kažkur atsiradęs naujas ginkluotas žmogus. Visi sėdėjome nuleidę kojas į griovį ir kalbėjomės apie visokius’ niekus: apie orą, gimnazijos pastatą, Tumo-Vaižganto paminklą, kuris buvo už 10 metrų nuo mūsų. Nė žodžiu nesitarę, supratome visų bendrą norą: laikytis kuo ramiausiai. Ir tikrai – per visą tą rytą, o ir vėliau – nė vienos ašaros, jokios isterikos. Tiesa, Mama sakė, kad, išeidama iš namų, labai norėjusi sunkią, stiklinę gėlių vazą paleisti į didelį spintos veidrodį, bet susilaikiusi. Dabar galvoju, kad reikėjo nors taip „sudrebinti žemę“.

Sėdint griovyje, kažką juokinga pasakė Danutė, visi nusijuokėme. Po 20 – 25 minučių iš namo, prie kurio stovėjo vežimas, išėjo enkavėdistų varoma mokytojo Morkevičiaus šeima. Į vežimą Morkevičius sudėjo savo ryšulius ir priėjo prie mūsų. Paskui Morkevičių sekė jo žmona su mažu vaiku ant rankų. Mes mandagiai pasisveikinome, tarsi tai būtų susitikimas normalią dieną miesto gatvėje. Aliukas sveikindamasis išsitempė prieš savo mokytoją, kurį visada namuose vadindavo „morka“. Štai tau, Aliuk, ir „morka“, pagalvojau aš.

Nuo gimnazijos rūmų per visą miestą iki geležinkelio stoties ėjome gatvės viduriu lietuvio enkavėdisto varomi. Priekyje grindiniu dardėjo vežimas kaustytais ratais. Paskui vežimą sekė Mama, Tėvelis ir tarp jų – šešiametė Danutė. Už kelių žingsnių – mūsų trejetas: Babūnė, Aliukas ir aš. Truputį atsilikęs ir kiek iš šono ėjo enkavėdistas ilga mėlyna miline. Kiti du civiliškai apsirengę enkavėdistai kažkur išnyko. Bet ir mano vaikiškam protui buvo aišku, kad tie nelabieji dar kitus lietuvius medžioja. Gatve ėjome pusbalsiu kalbėdamiesi, persimesdami nereikšmingais trumpais sakiniais, kad nors kiek jaukiau būtų. Štai vėl praeiname Stoties gatve mūsų (jau buvusį) namą. Tikriausiai dar lovose išvartyti patalai nespėjo atšalti, dar guli nebaigtos skaityti knygos, nupirkti iš vakaro pusryčiams produktai laukia šeimininkės rankų. Visa tai pasiliko mūsų buvusiame name, o mes vedami nežinia kur. Gatvės tuščios, nė gyvos dvasios, net šuniuko nematyti. Toliau Stoties gatvėje matau, kad iš savo namo išeina senasis Keršulis. Tai mūsų kaimynas, geras, darbštus ir sąžiningas žmogus, ne taip seniai grįžęs iš Amerikos. Keršulis tyliai žiūri į mūsų eiseną, ir, kai prisiartiname prie jo, linguoja galva, lyg atsisveikindamas, lyg užjausdamas.

Artėjant prie geležinkelio stoties, varovas išsitraukia iš milinės kišenės revolverį ir jau lydi mus laikydamas ginklą, parengtą šauti. Taip demonstratyviai elgiasi, be abejo, ne dėl mūsų šeimos nepatikimumo, o dėl savo šeimininkų, kuriuos tikisi susitikti stotyje, akių. Keista ir juokinga būtų pagalvoti, kad kažkas iš mūsų – trys vaikai, šešiasdešimt penkerių metų senutė ir išgąsdinti Tėvai – šoks į šalį ir pasileis bėgti, o paskui pasislėps. Aišku, jeigu būtume žinoję, kad po savaitės prasidės karas, kad per porą dienų rusai bus iš Lietuvos išvaryti, gal ir būtume pagalvoję bėgti. Bet tik pagalvoję, o ne bėgę.

Geležinkelio pylimu atvedė mus prie prekinio 16 tonų talpos vagono. Pasižiūrėjau tolyn ir nustebau – tokių vagonų sukabinta daugybė, ištisas ešelonas! Ir čia netoliese, ir ten tolėliau bėginėja mažiukai rusų kareiviai. Prie vagonų, enkavėdistų apsupti, tūpčioja tik ką atvežti išsigandę žmonės. Atlydėjęs enkavėdistas parodė mus vienam iš kareivių, perdavė jam mūsų šeimos „bylą“, o pats nuėjo stoties link. Siauraakis mongolas suskaičiavo mus pirštu, kažką ilgai „byloje“ nagrinėjo, dar kartą perskaičiavo, pasitarė su tokiu pat savo draugu ir, įsitikinęs, kad viskas gerai, staiga subliovė visomis savo išgalėmis: „Davaj v vagon!“. Vagono grindys buvo aukštai nuo žemės ir įsiropšti į jį kainavo daug vargo. Ypač sunku buvo užkelti mūsų Babūnę, gan apkūnią moterį. Kol krovėmės į vagoną, mūsų prižiūrėtojas vis rėkė ir rėkė: „Davaj v vagon! Davaj, davaj!“. Pribėgęs kitas nusmuktkelnis riksmu stengėsi padėti pirmajam. Sukišę mus į vagoną, šaunūs raudonarmiečiai užstūmė duris ir užsklendė sklendę.

Štai mes jau ir užrakinti. Mes jau kaliniai.

Tai įvyko 1941 metų birželio 14 dieną 7 valandą ryto.

Gyvuliniame vagone

Sulipę į vagoną, radome jį jau iš dalies „apgyvendintą“: čia jau buvo suvaryta keletas šeimų. Padėję ant apatinių tuščių gultų ryšulius ir kiek atsipeikėję, tėvai pradėjo pažindintis su nelaimės draugais. O į vagoną, rėkdami „davaj, davaj!“, vis grūdo naujus išsigandusius, žado netekusius lietuvius.

Nepraėjus nė pusvalandžiui, vagonas buvo pilnas prikimštas žmonių. Vienoje jo pusėje ant gultų sėdėjo kažkokios Rokiškio įstaigos valdininko, mūsų Stoties gatvės kaimyno Tumonio trijų asmenų šeima. Greta jų įsikūrė ūkininko, dirbusio Svėdasų pieninėje, Rapolio keturių žmonių šeimyna – tėvas pienininkas, buvęs Lietuvos kariuomenės kavaleristas Alfonsas Rapolis, jo žmona – išblyškusi, laiba, liguistos išvaizdos labai maloni ir tyli moteris, dvejų metukų dukrelė Gražina ir šešių savaičių berniukas – būsimasis mano krikštasūnis Romualdas.

Toje pat vagono pusėje, ant apatinių gultų, susispaudę sėdėjo neturtingo ūkininko Žemaičio penki šeimos nariai: tėvas, motina, dvi mergaitės ir penkerių metų berniukas. Jie atrodė ypač apgailėtinai – kažkokie susivėlę, nešvarūs ir išvargę.

Išgirdau, kaip Žemaitienė Rapolienei sakė:

– Vakar iki vėlyvo vakaro kaupėme bulves. Namo grįžome purvini, nusikamavę. Šiek tiek pasitvarkę ir vaikus pavalgydinę, atsigulėme miegoti. Rodos, nė užmigti nespėjome, kai baladodamiesi sugužėjo trobon ginkluoti vyrai. Net nusiprausti neleidę, išvarė mus laukan, susodino į mašiną ir atvežė į Rokiškį. Ką greitomis sučiupome, tą ir teturime.

Greta Žemaičių buvo mokytojo Liepinio trejetas: taurios išvaizdos tėvas, nedidelio ūgio motina, graži, nekalbi moteris, kuri visą laiką laikė ant rankų poros mėnesių kūdikį.

Vagono priešingoje pusėje, ant viršutinių gultų, susikimšusi tvarkėsi mokytojo Morkevičiaus šeima: mano jau minėtas Aliuko mokytojas, aukštas, stambus, savo žmonai labai paslaugus Morkevičius, nedidelio ūgio mūsų gimnazijos sekretorė Morkevičienė ir kelių mėnesių jų kūdikis.

Šalia Morkevičių įsitaisė ramus ketvertukas, kurio aš neatsimenu nei pavardės, nei vardo. Greta jų sėdėjo du vieniši vyrai: rokiškėnas tarnautojas Eismontas ir nepažįstamas ūkininkas iš Panemunėlio.

Tos pat vagono pusės apatiniuose gultuose „apsigyveno“ mūsų šešetas. Šalia, ant apatinių lentynų, prisiglaudė vienišas Rokiškio gimnazijos direktorius Šalkauskas– stambus žmogus didele barzda, be ūsų. Jo žmona felčerė Šalkauskienė su 17 metų džiovininku sūnumi buvo vežama to paties ešelono kitame vagone. Bet tai paaiškėjo daug vėliau. Šalkauskas nieko apie savo šeimos likimą net nenujautė, ir jam nelemta buvo sužinoti, nes po kelių mėnesių jis buvo nukankintas viename Krasnojarsko srities lageryje.

Netoli įsispraudė dar vienas vienišas vyras – pedagogas iš Pandėlio Lapėnas, rimtas, labai gražus, išsilavinęs žmogus. Mes su jo dukra Jūrate mokėmės vienoje gimnazijos klasėje trejus metus. Ji buvo aukšta, ypač graži, ilgais juodais plaukais. Klasėje sėdėjo visiškai netoli manęs. Jūratė buvo atbėgusi į geležinkelio stotį, susirado savo tėvelį, o kitame vagone atrado ir mamytę su trimis broliukais. Visa laimė, kad jos niekas stotyje neatpažino, ir ji pasiliko Lietuvoje.

Vagone mūsų buvo trisdešimt dvi užrakintos dūšios. Trisdešimt du pasmerktieji. Iš trisdešimt dviejų lageryje nukankino aštuonis, tremtyje mirė septyni.

Vagone radau savo gerą pažįstamą, mūsų Stoties gatvės kaimynę Verutę Vilytę. Verutė, tik porą metų už mane vyresnė, mokėsi ketvirtoje reformuotos gimnazijos klasėje. Ji gyveno visai netoli, kitoje gatvės pusėje, ir matydavau ją kasdien. Vaikščiodavo ji labai išdidžiai, visada aukštai iškelta galva. Nors Verutė ypatingu grožiu nepasižymėjo, bet buvo visada maloni, o šypsena niekada neišnykdavo iš jos veido. Gimnazijoje ji išsiskyrė iš kitų mokinių tvarkingumu ir meilumu, rašė eilėraščius, iškilmingomis progomis juos deklamuodavo.

Tumoniai įsitaisė ant viršutinių gultų prie lango. Mes su Aliuku nuolat būdavome prie Verutės, žiūrėdavome pro lango grotas ir kalbėdavomės. Mano Mama daugiausia vagone bendravo su Tumoniene, o Tėvelis su kitais vyrais narpliojo nesibaigiančias politines temas.

Rokiškio stotyje išbuvome keletą dienų. Tomis dienomis ten netilo šurmulys. Enkavėdistai vis vežė ir vežė naujas šeimas, bendrame ūžesyje nuolat buvo girdėti „davaj, davaj!“. Važiavo giminės aplankyti jau vagonuose sėdinčių suimtųjų šeimų, jiems ką nors perduoti. Atėję ar atvažiavę su visokiais ryšuliukais atakavo vagonus, o enkavėdistai ir kareiviai stumdė ir varė juos tolyn. Moterys, ypač iš kaimo, verkdamos ir net garsiau už kareivius rėkdamos, šturmavo ešeloną. Daugybė žmonių ateidavo į stotį iš Rokiškio ir šiaip pažioplinėti. Na, o žiūrėti buvo į ką: nedažnai juk šeimas su mažais vaikeliais ir senais seneliais kaip gyvulius grumdo gyvuliniuose vagonuose.

Iš Rokiškio stoties traukinys išvyko antradienį, birželio 17 dieną, 6.40 val. ryto. Net lengviau visiems pasidarė traukiniui pajudėjus. Sėdėdami Rokiškio stotyje vagonuose, jautėmės moraliai labai prislėgti. Veikė ankštuma, tvankus oras, rytais nesiprausę, vyrai neturėjo galimybės nusiskusti, negaudavome ne tik šilto, bet ir iš viso jokio maisto. Labai neigiamai veikė mus visus ir tai, kad pro vagonų langų grotas matėme laisvai vaikščiojančius rokiškėnus, kuriuos beveik visus pažinojome.

Pajudėjo traukinys, lyg nenoromis, manevruodamas, prisikabindamas naujus vagonus, bet atgal jau nebegrįžo.

Rokiškyje atlikti savo reikalų mus vedžiojo kareiviai už daržinių. Kai traukinys pajudėjo, tas reikalas gyvybiškai suaktualėjo. Teko prisiminti grindyse išpjautą 20 cm skersmens skylę. Tumonienė surado tarp savo daiktų maršką, ją vyrai kažkaip pritvirtino prie lubų, ir pasidarė išeinamoji vieta. Šia įstaiga naudodavomės tik naktį, nes dar nebuvo išnykęs mūsų gėdos jausmas. Sugyvulėjimui irgi reikalingas tam tikras laiko tarpas.

Traukinys per Obelius riedėjo į rytus. Šį kelią jau seniai pramynė lietuviai. Juo varė ir knygnešius, ir sukilėlius. Visada už jų nugarų eidavo ginkluotas rusas. Niekas gyvenime nepasikeitė. Ir dabar tie patys pavergėjai ir tokie pat jų metodai. Pasikeitė tiktai apimtis. Čia jau ne pavieniai suėmimai, bet masiniai trėmimai tūkstančių žmonių, ešelonais. Tų ešelonų vagonai prikimšti žmonių kaip statinėje silkių. Kiekvienai šeimai sudarytos atskiros „bylos“ žalsvos spalvos aplankuose. Ant šių kartoninių aplankų, dešinės pusės viršuje, raudonu pieštuku stambiais skaičiais užrašytas vagono numeris. Kiekvieno vagono „bylos“ surištos raišteliu, ešelono apsaugos kareiviai jas nešiojosi per patikrinimus. Pirmomis kelionės dienomis žmones tikrindavo kiekvieną kartą traukiniui ilgiau sustojus. Kariškiai, kurie mus lydėjo ir saugojo, važiavo tuo pačiu ešelonu, atskirame, irgi prekiniame 16 tonų talpos vagone. Visi jie buvo žemo rango, su „trikampėliais“, matyt, ne per daug raštingi, išblukusiomis, ištrintomis uniformomis ir visada nusmukusiomis kelnėmis.

Atėję prie vagono, keli kareiviai atidarydavo užstumiamas duris ir pusračiu sustodavo prie vagono angos. Jų vyresnysis, paėmęs eilinę „bylą“ į rankas, skaitydavo šeimos pavardę, negailestingai ją iškraipydamas ir būtinai klaidingai kirčiuodamas. Pašauktasis šeimos galva turėdavo prieiti prie vagono angos ir, išrikiavęs visus šeimos narius, pasakyti kiekvieno pavardę, vardą ir sukurti tėvavardį („sukurti“– nes rusiškos formos tėvavardžiai lietuviams buvo negirdėtas dalykas). Kariškiai rusai nesugebėjo gerai ištarti nei lietuviškų pavardžių, nei vardų, kaip mokėjo ir kaip girdėjo, taip ir užrašydavo, kažką ištaisydami popieriuose ir keikdami tuos, kurie prieš juos darė patikrinimą. Suskaičiavę uždarydavo vagoną ir, šluostydamiesi nuo kaktos ir sprando prakaitą, eidavo prie kito vagono.

Kitame sustojime – vėl patikrinimas, būtinai kiti tikrintojai, bet tie patys skaičiavimai, tie patys mūsų vardų darkymai, sąrašų taisymai ir tie patys keiksmai ankstesniųjų tikrintojų adresu.

Mūsų ešelonas rieda į rytus. Gražus ankstyvos vasaros rytas, pušynai, smėlynai, stiprus pušų sakų kvapas. Štai mes ir Latvijoje. Net keista – aš užsienyje. Žiūriu pro durų plyšį į prabėgančius gražius vaizdus. Jie liko mano sąmonėje. Čia pat už nugaros stovi Tėvelis, ant rankų laikydamas sesutę Danutę. (…)

Birželio 19 dieną, likus mažiau negu trims dienoms iki karo pradžios, daug šimtų šeimų buvo Naujojoje Vilnioje išskirta. Tūkstančiai vaikų neteko tėvų, žmonos – vyrų. (…)

Birželio 19 dieną nuo pat ryto prasidėjo pagyvėjimas. Mūsų ešeloną pastatė kitoje vietoje, lygiagrečiai su tuščiu prekiniu traukiniu. Prašėme, kad nuvestų „už daržinių“. Kareiviai grubiai atrėžė, kad tuštintis galime vagonuose pro grindyse esančias skyles.

Naujienų ilgai laukti nereikėjo – vyrai žiūrėjo pro durų plyšius, spėliojo, kas per patikrinimas vyksta ešelono priekyje, kad žmones vedasi iš vagonų ir lyg kažkur varo.

Grupė tikrintojų priėjo ir prie mūsų. Kareiviai paskubomis atstūmė vagono duris. Prasidėjo pavardžių, vardų, tėvavardžių, gimimo metų ir giminystės ryšių skaitymas. Smulkiai patikrinę bylos duomenis, dažniausiai liepdavo šeimos tėvui, pasiėmus asmeninius daiktus, lipti iš vagono ir kiek nuošaliau atsistoti. Paskubomis išlaipinami vyrai buvo suglumę, ėmėsi atsitiktinius daiktus, skubėjo, nervinosi, išlipdami ne tik neatsisveikindavo su pasiliekančiomis šeimomis, bet net nieko nepasakydavo, net nepažiūrėdavo į brangiausius žmones. Gal jie manė, kad lieps išlipti ir jų šeimoms. Niekas nieko tikro nežinojo, tik spėliojo, kas čia vyksta, pašnibždomis vienas kitam dėstė savo versijas. Bet žiūrint į stovinčius prie vagono su mažais ryšulėliais išsigandusius vyrus, darėsi klaiku.

Pagaliau po vagono patikrinimo kareivių apsupti, it žado netekę, stovėjo susispaudę krūvelėje aštuoni vyrai. Žiūrėjo jie į vagone likusius šeimos narius. Komisijai dar nenuėjus prie kito vagono, kareiviai skubiai užstūmė vagono duris. Atskirtieji, tik dabar supratę visą baisumą, suvokę, kad daugiau niekada nebematys nei savo žmonų, nei vaikų, puolė prie užsklęstų durų plyšio. Kareiviai su šautuvais, rėkdami kažką nesuprantama, stūmė žmones atbulus nuo vagono. Vieni klupo, kiti, susitaikę su padėtimi, jau ėjo geležinkelio bėgiais gretimo ešelono link. Keletas vyrų, tarp jų ir Aliuko mokytojas Morkevičius, vis dar atbuli eidami kažką garsiai savo artimiesiems rėkė. Galima buvo suprasti tik pavienius atsisveikinimo, patarimo, paguodos, prašymo žodžius. Komisija į maldavimus nereagavo.

Kai tik atskirtieji vyrai nutolo, mūsų vagone kilo didžiausias verksmas. Tumonienę ištiko priepuolis, ir ją paguldė ant gultų. Vagone nebuvo nė lašo vandens, nes nuo pat ryto, kai vadinamoji komisija pradėjo savo juodą darbą, niekas mūsų nevedžiojo iš vagono nei vandens atsinešti, nei kitais reikalais. Susimąsčiusi ir be ašarų stovėjusi Liepinienė staiga susvirduliavo ir susmuko ant vagono grindų. Liepinienę paguldė prie jos poros mėnesių kūdikio. Tą kūdikį, praėjus pusei metų, 1941 metų gruodžio 30 dieną palaidos lietuviai Raskazichos kaime, Altajaus krašte. O kokiame Sibiro taigos kampelyje bus pakastas mažosios Aldutės tėvelis Antanas Liepinis, niekas niekada nesužinos.

Visi, tiksliau, beveik visi, atskirti vyrai jau buvo pasmerkti mirčiai. Ne sušaudyti, ne pakarti (kas būtų buvę humaniškiau), bet lėtai ir alkanai mirčiai. Mirčiai nuo fizinio ir dvasinio išsekimo, nuo bado, šalčio, drėgmės, sunkaus darbo, ligų ir negyjančių žaizdų. Tokia lemtis buvo visai netoli. Jos mes nežinojome, bet jautėme. Jautė tą ir Liepinienė, gulėdama prie savo kūdikio tvankiame, saulės prikaitintame vagone.

Mūsų vagone buvo atskirti nuo šeimų šie aštuoni vyrai: tarnautojas Tumonis, Rokiškio gimnazijos direktorius Šalkauskas, mokytojai Morkevičius, Liepinis ir Lapėnas, inžinierius Eismontas ir dar du pagyvenę vyrai, kurių pavardžių neatsimenu. Mūsų šeimą Dievas globojo: Tėvelis liko su mumis, jo nepalietė.

O paties pragaro sudaryta komisija ir toliau tęsė savo darbą. Vagonas po vagono ji ėjo per ešeloną, palikdama paskui save ašaras ir vaitojimus.

1940 metų liepos 12 dieną buvo pirmasis trėmimas. Tada rusai išvežė daugiau negu du tūkstančius žymiausių valstybės ir visuomenės veikėjų. 1941 metų birželio 14 dieną masiškai vežti Lietuvos inteligentai: mokytojai, gydytojai, tarnautojai, inžinieriai, kariškiai, tačiau buvo vežami ir darbininkai bei ūkininkai. Tarp mūsų vagono tremtinių buvo dviejų neturtingų ūkininkų šeimos – Rapolių ir Žemaičių. Pasižiūrėjus į Žemaičių šeimos rūbus, aiškiai buvo matyti, iš kokių „palocių“ išvežti šie „buržujai“. Mano būsimo ilgamečio bičiulio Jono Jezersko šeima ištremta, matyt, todėl, kad tėvas buvo šaulys, savanoris ir 1918-1921 metais kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Jezerskai buvo neturtingi ūkininkai, turėjo 8 ha žemės. Jonas Lietuvoje tik du kino filmus tebuvo matęs, o ledų net skonio nežinojo – neteko ragauti. Ir vis tiek ištrėmė. (…)

Iš knygos

„Lediniai pragaro ratai“ (Vilnius. Mokslas, 1991)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija