Už ką lietuviai buvo tremiami?
|
Trėmimų paminėjimas Naujosios
Vilnios geležinkelio stotyje,
kur 1941 metų birželį rikiuodavosi
ešalonai tremiamiems lietuviams
į Sibirą vežti. 1989
Česlovo MONTVILOS nuotrauka
|
Šiandien kartais išgirstu: Gerai, kad trėmė.
Ten nors vargo, bet išliko gyvi, o Lietuvoje vykusioje klasių kovoje
būtų žuvę... Tačiau ar tai klasių kova, kai ginama Tėvynės laisvė,
nepriklausomybė, kovojama su okupantais? Ne! Prisiminkime, ką ir
kaip trėmė.
Mokiausi Vilniuje. Geografijos mokytoja per pamoką
mums parodė JAV miestų spalvotų atvirukų. Ją įskundė, kad propaguoja
kapitalistinį gyvenimą. Kada atvažiavo ją tremti, mokytoja pasislėpė
spintoje. Išlaužė ir kambario, ir spintos duris ir ištrėmė. 1948
metais Lentvario geležinkelio stotyje mačiau, kaip keikdamiesi kareiviai
daužo gyvulinių vagonų sienas buožėmis vagonuose dainavo vežami
studentai: Sudiev, Lietuva, man gera buvo gyventi tavo šalelėj.
Tai matydami, moterys ir vyrai verkė. Už ką trėmė studentus? Ar
tai klasių kova?
Iš mano tėviškės trėmė senutę ir tris sūnus. Jie
turėjo 20 ha smėlėtos žemės, daug dirbo, net liko nevedę, bet prasigyveno.
Nualpusią motiną įkėlė į sunkvežimį ir išvežė. Kai norėjo išvežti
kitą šeimą, gyvenančią prie miško, ji pasislėpė. Enkavėdistai padegė
rugių gubas ir javų plotą gal žmonės pasislėpė. Pokariu valgyti
nebuvo, bet degino duoną! Vienas Daugų aktyvistas gyrėsi, kad atvažiavę
vežti ar paskolų rinkti, o nieko neradę namie, uždegdavo degtuką
ir į šiaudinį stogą. Išlindusius gesinti stogą žmones suimdavo.
Ar toks skrebų žiaurumas klasių kova? Ar žmonės neturėjo teisės
gintis?
Prisimenu, būdavo ir gerų kareivių. Mūsų kaime
vežė šeimą. Kareivis pasakė tremiamųjų dukrai: Tu bėk į mišką.
Aš į tave šaudysiu, bet nepataikysiu, ir tu pabėgsi. Surizikavo.
Pabėgo. Slapstėsi. Vėliau gyveno savo sodyboje ir siuntė tėvams
siuntinius. Kai po kelerių metų, mirus vyrui, jos motina su kita
senute, norėjusia nors prieš mirtį pamatyti dviejų žuvusių sūnų
partizanų kapus, pastovėti prie jų, išverkti visą savo kančią, gėlą
ir numirti Lietuvoje, paslapčiomis grįžo į tėvynę, greitai jas suėmė
ir etapu išvežė atgal. Argi tos ligotos senutės, gyvendamos Lietuvoje,
galėjo pakenkti santvarkai, kurios visi keliai vedė į šviesų komunizmą?
Matyt, galingieji bijojo ir savo šešėlio, nes jautė savo darbų niekšybę,
o gal ir atpildą už juos.
Mūsų kaime kūrėsi kolūkis. Viena vyrą išrinko
į valdybą. Buvo alkanas, sunkus pokaris. Rugiapjūtės metu gausių
šeimų motinos tą vyrą, kaip savą ir žinantį jų gyvenimą, prašė valgyti.
Jis leido nuo lauko pasiimti kelis rugių pėdus. Moterys rankomis
iš varpų ištrynė grūdus, girnomis sumalė ir išvirė buzos bent mažiausiems.
Taip išdalijo kelias rugių gubas. Sužinojo rajono valdininkai, vienas
atvykęs suriko: Mes kolchozus kuriame, o tu ardai! Ir už tą gailestingumą
į Vorkutą! Po keliolikos metų ten mirė Lietuvoje gimęs sūnus.
Jo palaikus parvežė į Lietuvą, kur giminės palaidojo gimtojo kaimo
kapinaitėse. Tėvų dar neleido. Dabar sugrįžusi visa šeima, tėvas
jau guli šalia sūnaus... Nemaža sugrįžo tremtinių, bet kiek jų sušalo
ir mirė iš bado Sibire! Tremtinių nelaidojo žemė įšalusi, nėra
jėgų duobei iškasti. Lavonus kaip malkas krovė ant ežero ledo. Maitinosi
jais žvėrys, paukščiai. Ištirpus ledams, kas likdavo į dugną:
ir nusikaltimo pėdsakai paslėpti, ir žuvims maistas...
Štai koks gerumas buvo tremtyje: kiek kančių,
šalčio, bado, pažeminimo iškentėjo. Ir ne dėl klasių kovos, bet
kovos prieš okupantus, norinčius mus pavergti. Nenorėjome okupacijos
atneštos laisvės, todėl kovojome, kentėjome ir laimėjome. Tik
skaudu girdėti tokias kalbas ir vertinimus. Eis metai, ir jaunoji
karta, dorai, patriotiškai auklėjama tėvų, žiniasklaidos, mokyklos,
viską teisingai supras, vertins, gins ir neleis, kad pasikartotų
buvę baisumai, geras gyvenimas Sibire. Gana Lietuvai vergovės
ir kančios!
Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava, Panevėžio rajonas
© 2006 XXI amžius
|