Sukurkime bendros lemties jausmą

1940 m. birželio 14 d. trėmimų į Sibirą paminėjimas Kaune 1989 m. birželio 14 d. Algirdo Sabaliausko nuotrauka

Edmundas Simanaitis

Aukas paminėti nepakanka

Gedulo ir vilties dieną tradiciškai prisimenamos sovietinio teroro aukos. Juodasis jubiliejus – 65-osios pirmosios masinės tremties metinės. Tada komunistinė Sovietų Sąjunga įvykdė okupuotoje Lietuvoje pasibaisėtinus karo ir genocido nusikaltimus, kuriems nėra ir nebus senaties. Nepakanka paminėti tik žuvusius tėvynainius gulage, nesugrįžusius iš Sibiro, išvardyti patirtus turto nuostolius, padarytą neatitaisomą moralinę žalą. Genocido nusikaltimai reikalaute reikalauja nušviesti šio reiškinio priežastis ir iš dabarties realijų kylančias išvadas. Ir tai reikia daryti kasmet, kol regione neišnyks imperinių ambicijų raiška ir masinio teroro pasikartojimo grėsmė. Bet ne mažiau reikia domėtis ir tautą ištikusios katastrofos priežastimis, o jų šaknys gilios.

(Kom)socializmas ir nacionalsocializmas – dvyniai

Lietuva patyrė komunizmo, dar besivadinusio socializmu, ir nacionalsocializmo baisumus. Tarptautinis Vilniaus Tribunolo (2000 m.) nuosprendis byloja, kad „komunizmo nusikaltimuose žmoniškumui ypatinga vieta tenka tautiniam genocidui, kuris apibūdinamas kaip ištisų tautų visuotinis ar dalinis naikinimas ir deportavimas, jų kultūros žlugdymas“. Šio unikalaus ir ypač svarbaus tarptautinės teisės akto reikšmė tolydžio vis didėja. Nacionalsocializmo ideologija atvirai skirstė tautas į „aukštesnes“ ir „žemesnes“. Pseudomokslinė komunizmo teorija skelbė, kad išnaudotojų klasė turi būti sunaikinta ir įkurta „proletariato diktatūra“. Nusikaltimai buvo vykdomi su visų tautų lygybės ir net brolybės iškaba. Lygybė gulage laukiant „šviesaus komunizmo rytojaus“ ar internacionalinė brolybė nesuskaičiuotoje daugybėje brolių kapų Eurazijos platybėse turėtų būti įvertinta tarptautine teisės kalba tiek Europos Sąjungoje, tiek ir pasauliniu mastu – Jungtinėse Tautose.

Teisės aktų spragos

Redaguojant 1948 metais priimtą JT Generalinės Asamblėjos „Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimui už jį“ tekstą sovietų pastangomis į genocido sąvoką nepateko tokie smurto veiksmai, kaip represijos, žudynės, jei šie nusikaltimai buvo vykdomi komunizmo aukoms prikabinus „politinę“ ar „klasinę“ etiketes, pavyzdžiui, buržujus, kapitalistas, buožė, nacionalistas, fašistas, liaudies priešas ir pan. Nelaimėlių vaikai, neišskiriant net kūdikių, būdavo pasmerkiami žūčiai nuo šalčio, bado, ligų.

Nacionalinė teisė taip apibrėžia genocido nusikaltimą: „Tas, kas, siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant ar kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė jų visų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos“ (BK 99 str.). Minėtoje Konvencijoje išvardytos tik pirmosios keturios grupės.

Totalitarinių režimų bendrystės

Buvome, esame ir liksime Europoje ne tik geografijos prasme, bet ir su savo tautine kultūra ir valstybine patirtimi. Buvo metas, kai Lietuvą supo nedraugiški, agresyvūs kaimynai. Nesileidžiant į platesnius samprotavimus privalu paaiškinti, kad du totalitariniai režimai – Vokietijos nacionalsocialistų ir Sovietų Sąjungos socialistų, kiek vėliau pasivadinusių komunistais, – dėsningai turėjo bendrų bruožų.

Abiem totalitariniams režimams būdingi šie bruožai: viena ideologija, vienas visagalis vadovas (gensekas, fiureris), viena politinė partija, agresija kaimynų atžvilgiu, genocidas (masinis teroras). Dėl teisybės reikia pasakyti, kad pirmieji šią schemą įgyvendino bolševikai Rusijoje, o Vokietijos nacionalsocialistai ją perėmė nelabai ką pakeisdami.

Abu socializmai dėsningai bankrutuoja

Pasak Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženycino, organizuoti masiniai nusikaltimai vykdomi vadovaujantis ideologija. Komunistai savo ideologiją grindė pseudomokslinėmis „klasių kovos“ ir „proletariato diktatūros“ teorijomis, faktiškai pripažindami terorą kaip būtiną naujos komunistinės visuomenės sukūrimo įrankį. Nacionalsocialistai rėmėsi kita pseudomoksline rasių teorija, pagal kurią vienos tautos pripažįstamos visavertėmis, o kitos – nevisavertėmis, t.y. naikintinomis. Paradoksalu, bet su faktais ginčytis neverta. Abu režimai kūrė ...socializmą ir abu taipgi dėsningai bankrutavo.

Stokojama diktatorių lyginamosios analizės

Du vienvaldžiai diktatoriai – Stalinas ir Hitleris – buvo apsivainikavę ar vainikuoti (tai nekeičia esmės) tariamo neklaidingumo aureolėmis. Stalinas ir Hitleris priskirtini tamsiausiems praėjusio amžiaus politikos veikėjams. Abu jie atsirado kaip imperinių ambicijų žaismo pasekmė. Totalitarinis režimas apskritai neįmanomas be diktatoriaus kulto, kuris pavirsta itin žiauria, jokių prieštaravimų ar nuomonių skirtumo nepripažįstančia politine religija. Stalino ir Hitlerio kultų lyginamoji istorija verta atskiros nuodugnios studijos. Ji turėtų atsirasti kaip labai reikalingas jaunesnėms kartoms juodosios istorijos žinynas. Mūsų dienomis nacionalsocialistinio ir socialistinio (komunistinio) režimų lyginamosios charakteristikos geriausiai atskleidžia imperines ambicijas puoselėjančių jėgų kėslus.

Imperinė agresyvi politika

Sovietų Sąjungoje diktatoriaus valią įgyvendindavo keliskart persivadinusi komunistų partija. Atitikmuo kitoje pusėje – Nacionalsocialistų vokiečių darbininkų partija Vokietijoje. Abu režimai vykdė agresyvią imperinę politiką. Tiek Sovietų Sąjunga, tiek Vokietija turėjo pretenzijų savo kaimynams, pavyzdžiui, į lietuvių etnines žemes kėsinosi abu. Rusija, vėliau Sovietų Sąjunga, kariavo su visais savo kaimynais, vienus „vadavo“ iš ko nors, kiti pagal Kremliaus scenarijų „patys prašėsi“ prijungiami. Vokietija taip pat kariavo su visais, tik viena Šveicarija per stebuklą išliko neokupuota, nors ir jai buvo parengtas pavergimo planas.

Suplanuojama Antrojo pasaulinio karo pradžia

Stalinas ir Hitleris (bendravęs iš Berlyno ryšio priemonėmis) Antrojo pasaulinio karo pradžią suplanavo Kremliuje. Užsienių reikalų šefai J.Ribentropas ir V.Molotovas 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijų užgrobimo ir pasidalijimo protokolus. Lietuva buvo atitekusi Vokietijai, bet kai lietuviai nesiryžo patys atsiimti savo sostinės ir etninių žemių, buvo išmainyta į dalį Lenkijos teritorijos, o Sūduva nupirkta už 7,5 mln. aukso dolerių. Suderintais Vermachto ir Raudonosios armijos smūgiais Lenkijos kariuomenė buvo sutriuškinta, o šalies teritorija pasidalyta tiksliai pagal suokalbininkų planą.

Baltijos šalių okupacija

Pilietinė savigarba verste verčia domėtis istoriniais faktais, o ne klausyti Rytų propagandos liejamų tauškalų apie „savanorišką prisijungimą“ prie Sovietų Sąjungos pagal Kremliaus scenarijų. Tai reliktinis sovietmečio propagandos reiškinys – neigti okupacijos ir genocido faktus. Kaip žinoma, Maskva paskelbė ultimatumą Lietuvai ir 1940 m. birželio 15 d. raudonarmiečių kolonos įsiveržė į Lietuvą, sinchroniškai pagal tą patį scenarijų į Latviją ir Estiją. Vienintelė Suomija ryžtingai susikovė su agresoriumi. Suomiai prarado dešimt procentų teritorijos ir keliolika tūkstančių žuvusiųjų kovose. Jie išvengė masinių žudynių ir tremčių. Lietuvoje po krašto okupacijos tuojau pat prasidėjo valstybės ir visuomenės veikėjų areštai. O Kremliuje iš anksto suplanuotas pirmasis masinis gyventojų trėmimas – po metų.

Pirmasis didysis trėmimas

Vokietijos nacionalsocialistai taikė represijas – pagal socialinį (pavyzdžiui, religinių sektų ir kt.) ir rasinį požymius totališkai naikino žydus, čigonus... Slavų, baltų tautos buvo laikomos nevisavertėmis. Tačiau naciai vokiečių tautybės gyventojams netaikė masinių represijų, o bolševikai be gailesčio žudė ir trėmė Rusijos bei užgrobtų kraštų gyventojus.

Maskvoje suplanuotą masinį trėmimą NKVD pradėjo 1941 m. birželio14 d. ir tęsė iki pat karo su Vokietija pradžios.

Komunistų „humanizmas“ pasireiškė tuo, kad vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į Sovietijos lagerius ir kalėjimus, o moterys su mažamečiais vaikais – į Lenos upės deltos salas, retai apgyvendintas Jakutijos bei kitų sričių vietoves. Nuo atšiauraus klimato, nepakeliamai sunkaus fizinio darbo, neįsivaizduojamai skurdžių gyvenimo sąlygų, badmiriavimo ir ligų kūdikiai, silpnesni vaikai, seneliai, pasiligoję žmonės žuvo jau pirmąją žiemą... Tai buvo tik dalelė mokesčio už „savanorišką prisijungimą“ prie Sovietijos. Masinių tremčių priskaičiuojama iki 35, per 150 tūkstančių tremtinių, per 30 tūkstančių žuvusių pasipriešinimo okupantui kovose, bemaž 1800 Lietuvos karininkų... Visos komunizmo aukos vargu ar kada bus suskaičiuotos.

Laisvės siekio nepavyko sunaikinti

Okupantas pirmiausia stengėsi sunaikinti sąmoningiausią ir aktyviausią tautos dalį – mokytojus, karininkus, valstybininkus, kunigus, ūkininkus, šaulius, apskritai visus aiškią pilietinę savimonę turinčius okupuotos šalies gyventojus. Du nepriklausomybės dešimtmečiai išugdė kartas su stipria valstybingumo samprata. Tokius žmones okupantas iš anksto pasmerkė sunaikinti. Okupacinė valdžia negalėjo pakęsti nei veiksmų, nei kalbų apie prarastą valstybingumą, apie siekius atkurti nepriklausomybę. Tačiau tautoje niekada neužgeso viltis atgauti, atkovoti prarastą valstybingumą. Aiškiausiai šią tautos valią pademonstravo Europai, o gal ir visam pasauliui Sąjūdis lemtingaisiais 1988-1990 metais – Nepriklausomybė buvo atkurta okupacinės kariuomenės užtvindytoje šalyje.

Keletas diskutuotinų išvadų

Iš sovietų okupacijos išsilaisvinusių valstybių įsiliejimas į Europos Sąjungą neatsiejamas nuo poreikio peržiūrėti jau pusę amžiaus kultivuojamą mitą apie komunizmo ideologijos moksliškumą ir jos šalininkų prisiskirtą „išlaisvintojų“ vaidmenį.

Komunizmo ir nacionalsocializmo ideologijų pagrindu įvykdyti karo ir genocido nusikaltimai reikalauja neatidėliotinų reformų pirmiausia tarptautinės politikos ir teisės srityje.

Susidariusi padėtis kvestionuoja ir Niurnbergo proceso teisėtumą. Juk vienas nusikaltėliškas režimas teisė kitą nusikaltėlišką režimą.

Vargu ar reikia abejoti, kad istorikams, o ir politikams prisieis Antrąjį pasaulinį karą vertinti naujai ir kitu požiūriu – kaip dviejų socializmo atmainų susirėmimą, tuo labiau kad karo pradžia buvo būtent jų pačių ir suplanuota.

Mėginimai pagal „mokslinę“ komunizmo utopiją vaizduoti visų visuomenių, pradedant vergovine, istoriją kaip klasių kovos istoriją (laisvieji ir vergai, patricijai ir plebėjai, dvarininkai ir baudžiauninkai, kapitalistai ir darbininkai) neturi jokio realaus pamato. Nei komunizmo, nei nacionalsocializmo utopijų pradininkai neįžvelgė visuomenės raidos tendencijų ir terorą laikė pagrindiniu visuomenės tobulinimo, pertvarkymo įrankiu. Europos Sąjungos daugiau nei pusę amžiaus tebesitęsianti taikaus tautų ir valstybių bendravimo, bendradarbiavimo patirtis, be karinių konfliktų, be ekonomikos krizių, gebant spręsti politinius, socialinius, ekonominius reikalus, gerbiant žmogaus teises, yra unikalus argumentas, rodantis ir kitų žemynų tautoms klestinčios visuomenės kūrimo kelius ir būdus.

Juodosios dienos įžiebia šviesią viltį

Okupacijos ir tremties dienų reikšmė nūdien yra ypatinga. Ji liudija, kad grėsmės valstybingumui nėra negrįžtamai pašalintos. Jos išliko. Lietuvos narystė NATO ir Europos Sąjungoje – patikimas saugumo garantas tik išorinių sienų atžvilgiu. Vidaus politikos reikaluose dar esame skaudžiai pažeidžiami. Valstybės vadovas Valdas Adamkus metiniame pranešime įvardijo iššūkį – pilietiškumo stoką. Dvi mūsų šalies istorijos juodosios datos patvirtina visuomenėje vis giliau suvokiamą imperatyvą – demokratija negali stiprėti be europinės ir transatlantinės integracijos.

Birželio 14 diena yra ir liks tautos ir valstybės istorijoje kaip viena tragiškiausių dienų, kaip labai reikalingas negęstančios vilties simbolis, įpareigojantis šalies piliečius visada ir visais atvejais rūpintis nesilpstančiu budėjimu Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės sargyboje.

© 2006 „XXI amžius“