Kaip NKVD rengė 1941 metų Lietuvos gyventojų trėmimus

Jau nuo pat pirmųjų okupacijos mėnesių sovietų valdžia Lietuvoje sukūrė totalinio sekimo sistemą. NKVD ir NKGB informatorių bei agentų tinklas apraizgė visą Lietuvos visuomenę, visus socialinius ir profesinius sluoksnius. Kiekvienas centrinis NKVD skyrius turėjo ne tik savo specializaciją – „interesų sritį“, bet ir savo agentūrą. Žmogus, pakliuvęs į stalininės sistemos teroro organų agentūros tinklą, iš jo ištrūkti jau nebegalėjo. Sistema buvo gerai konspiruota, apie informacijos nutekėjimą negalėjo būti nė kalbos. Agentas ar informatorius gaudavo slapyvardį, su vidaus reikalų ar saugumo darbuotojais susitikdavo sutartu laiku slaptuose butuose. Tokių NKVD ir NKGB agentų buvo visur – ir kalėjimuose, ir už jų sienų. Kadangi tuomet bausmei paskirti nereikėjo tiesioginių įrodymų, net suimtojo prisipažinimas ne visada buvo reikalingas, labai svarbi tapo agentų informacija. Sovietų Sąjungos NKVD Ypatingajam pasitarimui jos visiškai užtekdavo bylai baigti ir bet kuriam žmogui nuteisti. Visoje Lietuvoje keleto tūkstančių agentų sekami žmonės tesudarė mažą persekiotų ir represuotų žmonių dalį. Didžiąją savo aukų dalį atrinkdavo patys NKVD ir NKGB darbuotojai pagal formalius požymius: profesiją, tautinę padėtį, priklausomybę kokiai nors uždraustai organizacijai. Tai, kad buvo rengiamasi lageriuose ir tremtyje sunaikinti didelę lietuvių tautos dalį, patiems saugumiečiams nebuvo paslaptis. Nuo 1940 m. vasaros atsiranda užuominų apie numatomus masinius trėmimus ir suėmimus.

Beveik metus Lietuvoje veikusios okupantų saugumo įstaigos aktyviai sekė 1234 žmones, įtartus rengiant ginkluotą sukilimą. Pirmiausia tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai, policininkai.

Kalėjimuose 1941 m. pavasarį atsirado nauja kalinių kategorija – „privalomųjų pristatymų ir prievolių sabotuotojai“. Mat balandžio 8 d. valstiečiams buvo įvesta prievolė atlikti nurodytus specialius darbus, kaip antai: pristatyti valstybės reikalams žvyro, atlikti žemės kasimo darbus ir pan. Prasidėjo tikrai baudžiavinis valstiečių išnaudojimas. Valstiečiai, neatlikę minėtų prievolių, buvo suimami ir teisiami kaip sabotuotojai. Iki 1941 m. gegužės 31 d. bylos buvo iškeltos 1109 ūkininkams ir ketinta jas iškelti dar keliems tūkstančiams. Kodėl beveik metus trukusiam Lietuvos plėšimui paremti prireikė represuoti valstiečius? Per metus okupantai pakankamai išeikvojo Lietuvos išteklius. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis Lietuvos kariuomenė turėjo atiduoti beveik visas maisto produktų atsargas, kad pamaitintų okupacinę kariuomenę. Ši kariuomenė nevaržomai naudojosi Lietuvos ištekliais: kas mėnesį okupantams buvo tiekiama 40 t pieno, 200 t pigaus (palyginti su Rusijos kainomis) sviesto. Vien 11-ajai armijai Lietuva 1940 m. rudenį turėjo duoti 20 tūkst. t bulvių ir 5600 t daržovių. Sovietų Sąjunga iš savo išteklių okupacinę kariuomenę sugebėjo aprūpinti tik šienu ir šiaudais, ir tai tik vasarą. Įvairių rinkliavų nualintas Lietuvos ūkis būtent 1941 m. balandžio – birželio mėn. Raudonajai armijai turėjo atiduoti 2018 t mėsos, lašinių ir paukštienos, 188 t sviesto, 9 t sūrių ir 130 dėžių kiaušinių. Savo dalį plėšė ir NKVD, kurio darbuotojams kas ketvirtį buvo skiriama 100 t mėsos. Visos šios prievolės gulė ant lietuvių valstiečių pečių ir dar tokiu metu, kai okupacinių dalinių vadų nuožiūra buvo užimami žemės sklypai, kertamas miškas, valstiečiai verčiami pirma laiko nupjauti pasėlius, išgriauti pastatus. Vien poligonams okupantai ketino panaudoti 83 tūkst. ha žemės. Esant visuotiniam nuskurdimui, valstiečiai ir negalėjo, ir nenorėjo viso to pakelti. Suiminėjant ūkininkus buvo tikėtasi sustiprinti valdžios pozicijas kaime.

1941 m. sausio 10 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga sudarė sutartį, kuria Vokietija už 7,5 mln. aukso dolerių atsisakė pretenzijų į Lietuvos pietvakarinę teritoriją. Dar nepriklausomos Lietuvos laikais J.Stalinas 1939 m. rugsėjo 28 d. slaptuoju protokolu buvo pažadėjęs šią teritoriją perduoti Vokietijai. Po naujo sandėrio sovietiniams okupantams formaliai buvo suteikta veiksmų laisvė šiose pasienio žemėse. Kita vertus, buvo sutarta dėl vokiečių repatrijavimo į Vokietiją. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė 1939-1940 m. priešinosi masinei vokiečių repatriacijai, laikė ją didžiule žala valstybės ekonominiam stabilumui. Okupantai, į vokiečius žiūrėję kaip į potencialius priešus, neprieštaravo, kad keletas dešimčių tūkstančių žmonių repatrijuotų.

1941 m. pradžioje LKP(b) CK numatė „kovos su kontrrevoliucionieriais“, saugumo stiprinimo priemones. Vykdydama LKP(b) CK biuro nutarimą, kovo 26 d. Lietuvos SSR LKT nutarė iš 800 metrų pasienio zonos iškeldinti visus gyventojus. Nuo 1940 m. birželio 20 d. NKVD pasienio kariuomenė kitados buvusioje „žaliojoje sienoje“ statė sargybos bokštelius, kirto miškus. Taip 30 metrų pasienio zona liko be medžių, o 800 metrų zona turėjo likti be gyventojų. Ši vidaus tremtis turėjo paliesti 1634 ūkius su 7771 žmogumi. NKVD ir NKGB į šį sąrašą dar įtraukė kelis šimtus ūkių, kurie, būdami už 800 metrų ribos, priklausė „kontrrevoliuciniams elementams“. Taip iškeldinamų ūkių padaugėjo iki 1880. Tai buvo pirmasis taikių gyventojų išvarymas iš gimtųjų vietų, turėjęs paliesti beveik 9 tūkst. žmonių (iki 1941 m. balandžio 18 d. buvo iškeldinti 1544 ūkiai).

Iki didžiųjų 1941 m. trėmimų nemažai lietuvių jau buvo atsidūrę toli nuo Lietuvos. Į lagerius jie dažniausiai patekdavo Ypatingojo pasitarimo sprendimu. NKVD ir NKGB tardytojų baigtos bylos būdavo siunčiamos į Maskvą, kur kiekviename Ypatingojo pasitarimo posėdyje buvo sprendžiamas šimtų žmonių likimas. Represijų Lietuvoje tyrimo centro duomenimis, iš 1671 bylos, kuriose įrašyti vienokių ar kitokių institucijų nuosprendžiai, net 1020 bylų nuosprendžius paskyrė Ypatingasis pasitarimas. Paskui jų laukė etapai į lagerius. Tik Kauno kalėjimo (ir kai kurių artimesnių kalėjimų) kaliniai prieš išvežimą buvo surenkami liūdnai pagarsėjusiame Kauno IX forte. 1941 m. sausio 4 d. čia buvo kalinami 436 kaliniai, iš kurių 150 buvo tardomi už kriminalinius nusikaltimus, o 286 jau buvo nuteisti ir laukė išvežimo. Nors 1941 metais iki karo pradžios į Sovietų Sąjungos gilumą buvo išvežta ne mažiau kaip 2200 kalinių, vis tiek Lietuvos kalėjimuose jų akivaizdžiai daugėjo. Dar keletas šimtų tardytų kalinių (tikslus skaičius nežinomas) buvo laikoma NKGB vidaus kalėjimuose ir kamerose (jose buvo 590 vietų). Daugėjant kalinių, jiems saugoti buvo pasitelktas SSRS NKVD konvojinės kariuomenės 42-osios atskirosios brigados 240-asis pulkas, dislokuotas Vilniuje, dalyvavęs visų kitų kalėjimų kalinių žudynėse pirmosiomis karo dienomis.

Beveik metus Lietuvos valstybė buvo griaunama, gyventojai skurdinami, ir NKGB pastebėjo nuolat didėjantį žmonių nepasitenkinimą. Tačiau tuomet kūręsis organizuotas lietuvių pogrindis laikėsi laukimo taktikos ir neketino stoti į atvirą kovą, kol neateis palankus momentas. Už atsišaukimų platinimą buvo suimti 67 lietuviai (Kauno mieste, Utenos, Vilkaviškio, Ukmergės, Trakų, Telšių, Rokiškio, Šakių, Raseinių, Alytaus ir Kauno apskrityse), daugiausia gimnazistai. NKGB Vilniaus miesto valdyba už analogiškus veiksmus suėmė 55 žmones. Kai net gimnazistai truputį padidino kalinių skaičių, tokie socialiniai sluoksniai (pavyzdžiui, dvarininkai), kurie pagal komunistų teorijas turėjo būti ypač priešiški sovietų valdžiai, nebuvo aktyvūs. Bet numatytoms genocido akcijoms tai neturėjo jokios reikšmės. Masiškai naikinti lietuvių tautą metodiškai, vadovaujantis komunistine ideologija, buvo rengiamasi nuo 1939 m. Pagal kai kuriuos išlikusius NKVD duomenis, turėjo būti suregistruota apie 320 tūkst. buvusių tautinių partijų ir organizacijų narių, tai kartu su šeimų nariais į Sibirą buvo rengtasi ištremti apie 50% visos lietuvių tautos.

Tam tikrų gyventojų grupių apskaita pradėta 1940 metais ir, kaip minėta, buvo vykdoma pagal specialius NKVD įsakymus. Visa registracija turėjo būti baigta 1941 m. vasario 10 d. Į NKGB skyrius buvo sutempti buvusių valstybinių įstaigų ir partijų archyvai, iš kurių tikėtasi gauti žinių apie patriotiškiausiai nusiteikusius žmones. Iš NKVD Milicijos valdybos gauta 5 tūkst. bylų apie buvusius policininkus, iš Teisingumo liaudies komisariato – apie buvusius teisėjus, prokurorus ir kalėjimų tarnautojus, iš Finansų liaudies komisariato – apie fabrikantus ir stambius dvarininkus. Kadangi dauguma NKGB darbuotojų nemokėjo lietuvių kalbos, A. Sniečkus paskyrė 26 komunistų ir komjaunuolių grupę archyvams peržiūrėti.

Pasirengimo trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d. Tą dieną NKGB sušauktame pasitarime kartu su NKGB apskričių skyrių viršininkais ir jų pavaduotojais, kelių transporto poskyrių ir pasieno būrių 5-ųjų poskyrių viršininkais buvo aptartas pasirengimas masiniams trėmimams ir areštams. Gegužės 23 d. Kaune buvo sudarytas respublikinis štabas trėmimo operacijai įgyvendinti, jam vadovavo Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisaro P.Gladkovo pavaduotojas D.Bykovas (birželio mėn. vadovauti ėmėsi pats P.Gladkovas). Buvo sudaryti ir deportacijų vykdymo trejetai (iš NKVD ir NKGB apskričių skyrių viršininkų arba jų pavaduotojų). Jų paskirtis - nustatyti tremtinų žmonių gyvenamąją vietą, sudaryti jiems bylas, taip pat vykdyti pačią operaciją. 1941 m. birželio 4 d. V. Merkulovo pavaduotojas I.Serovas NKGB apskričių skyrių viršininkams išleido slaptą instrukciją, kaip organizuoti galutinę tremiamų žmonių apskaitą ir patį trėmimą. Šį kartą turėjo būti tremiami tik tie, kurių apskaitos bylose spėta sukaupti kokios nors „kompromituojančios medžiagos“: apie dalyvavimą Nepriklausomybės kovose, aukštų valstybinių pareigų ėjimą, priklausymą Šaulių sąjungai ir pan. Dažniausiai visa „kompromituojanti medžiaga“ žodis žodin buvo nurašoma iš NKGB informatorių pranešimų. P.Gladkovas įsakė bet kokiu pretekstu (pasų išdavimo, telefono remonto ir kt.) brautis į būsimųjų tremtinių butus ir taip nustatyti tikrąją jų gyvenamąją vietą. Bet didžiausią paslaugą suteikė valsčių vykdomieji komitetai. Komitetų pirmininkai 1941 m. birželio 11 d. pateikė „socialinės kilmės ir turimo turto“ pažymėjimus, iš kurių NKGB sužinojo apie būsimųjų tremtinių turtą, šeimos sudėtį, gyvenamąją vietą, netgi kadaise eitas pareigas ar partinę priklausomybę. Būtent su komunistinių vykdomųjų komitetų pagalba į išvežamųjų sąrašus pateko buvusių tautinių organizacijų nariai.

Iki trėmimų pradžios likus dešimčiai dienų viskas turėjo būti paruošta: numatyti tremiamų žmonių pervežimo maršrutai, apskaičiuota, kiek reikės vagonų (numatyta, kad bus 1202 vagonai ir ne mažiau kaip 25 žmonės vagone), sudarytas tremtinių pakrovimo planas. Kad žinia apie trėmimus nepasklistų po Lietuvą, trėmimų vykdymo grupių nariai po instruktavimo neturėjo teisės palikti tarnybinių patalpų. Sovietiniai aktyvistai apie trėmimų operaciją turėjo sužinoti tik jau vykdant operaciją. Naujasis lietuvių tautos naikinimo planas buvo išlaikytas paslaptyje iki pat trėmimų dienos.

P.Gladkovas 1941 m. birželio 6 d. deportacijų vykdymo trejetams įsakė būti pasirengusiems. Birželio pradžioje LKP(b) CK biuras ir LKT („vyriausybė“) formaliai patvirtino trėmimų planus. Maskvoje viskas buvo patvirtinta tik galutinai pasiruošus trėmimams. Tiesa, rusų istorikas V. Zemskovas Sovietų Sąjungos NKVD dokumentuose nerado VKP(b) CK ar SSRS LKT trėmimų sankcijos (nusikaltimai visada buvo stropiai slepiami). Tik viename iš dokumentų pasakyta, kad trėmimai įvykdyti pagal NKVD ir NKGB planą, patvirtintą 1941 m. birželio 14 d. Jame parašyta: „Trėmimai įvykdyti draugo Berijos 1941 m. birželio 14 d. nurodymu, pagal vyriausybės nutarimą. Šis nutarimas skirtas Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Moldavijai“.

Lietuvoje trėmimams turėjo būti baigta rengtis 1941 m. birželio 10 d. Iki numatyto laiko NKGB ir NKVD vykdė L.Berijos, V.Merkulovo ir I.Serovo nurodymus.

I.Serovo 1941 m. birželio 4 d. reikalavimu birželio 14 d. operacijai buvo atrinktos bylos tik su „kompromituojančia medžiaga“. Tačiau galų gale buvo pereita prie trėmimams numatytų šeimų registravimo: NKGB visą mėnesį stropiausiai registravo moteris, vaikus, kurie turėjo išvykti kartu su savo vyrais, tėvais. Pasikeitimas aiškus – dabar dėmesys sutelkiamas ne į atskirų žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka. Turėjo išnykti geriausia dalis du dešimtmečius ugdytų profesinių grupių: karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų ir kt.

Kaip matyti iš dokumentų, trėmimų organizavimo iniciatyva priklausė SSRS politinei ir saugumo vadovybei – J.Stalinui, L.Berijai, Litkensui, E.Rudakovui, V.Merkulovui, V.Abakumovui, I.Serovui. Pastarieji du, būdami Rygoje, turėjo kontroliuoti visų trijų Baltijos valstybių gyventojų trėmimo operaciją. Lietuvoje daugiausia parengiamųjų darbų atliko P.Gladkovo vadovaujamas NKGB, aktyviai talkinamas NKVD ir A.Sniečkaus vadovaujamo LKP(b) CK. Prisidėjo ir LSSR prokuroro V.Niunkos bei jo pavaduotojo specialiosioms byloms V.Kasos vadovaujama prokuratūra. Būdama organiška visos sovietinės sistemos dalis, ji atliko savo vaidmenį - „įvilko“ genocido akcijas į sovietinių įstatymų „rūbą“. Negalima pamiršti, kad komunistinė sistema, siekdama sudaryti tariamo teisėtumo įspūdį, visaip slėpė žmonių naikinimą. Prokurorai iš kankintų kalinių parodymų sukurpdavo „kaltinamuosius aktus“. Ir prokurorai, ir NKVD bei NKGB tardytojai daugiausia buvo atvykę iš Sovietų Sąjungos (minėtas prokuroras V.Kasa atvyko iš Krymo). Iš viso iki 1941 m. birželio 20 d. į Lietuvą atvyko 458 komunistai (komjaunuolių buvo dar daugiau), iš kurių net 270 įsidarbino NKVD ir NKGB. Turėdami didelę plataus masto teroro organizavimo ir vykdymo patirtį, jie tapo pagrindiniais suėmimų ir trėmimų vykdytojais.

1941 m. birželio 13 d. L.Berijos pavaduotojas V.Černyšovas į Rygą išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I.Serovui ir V.Abakumovui nurodė, kiek tremtinių ir kur vežti iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 21 114 žmonių (7498 – į lagerius ir 13 616 – į tremtį). Nuo tol lietuvių tautos naikinimo organizatoriams ši genocido akcija tapo „didelės politinės svarbos uždaviniu“, kurį buvo pasirengta visiškai įvykdyti.

Parengta pagal kn.:

Anušauskas A.

Lietuvių tautos sovietinis

naikinimas1940-1958 metais

© 2006 „XXI amžius“