Ir vėl birželis primena tautos tragediją
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
|
Ona ir Juozapas Černiai
Siziabsko senelių prieglaudoje
|
|
Stefanija Černytė 1955 metais
|
1941-ųjų birželis sukrėtė visą Lietuvą. Ešelonai,
prigrūsti po 1200-1300 aukų, tarsi gyvatės rangėsi geležinkelio
pylimais į Rytus. Ginkluota apsauga, tremties stresas, prasidėjęs
karas, nežinomybė, aklinai uždaryta vagonų ertmė, nežmoniškos buities
sąlygos kėlė didėjančią nelaimės nuojautą.
Prasidėjusi filtracija tęsėsi. Tebegaudžiant
karo pabūklų salvėms, Lietuvą sukrėtė grįžusių sovietinių okupantų
siautėjimas.
Vienas šios skaudžios praeities liudijimų Černių
šeimos iš Kamajų valsčiaus Nemaniūnų kaimo likimas. Apie šeimos
tragediją kalbėjomės su Stefanija Černyte. Jos pavardė turėtų būti
Černiūtė, bet tėveliai nepastebėjo, kaip vargonininkas metrikuose
įrašė neteisingą pavardę. Ne tai svarbu. Esmė skaudi mūsų šeimos
istorija, būdinga daugeliui Lietuvos žmonių sovietinio genocido
metais, - sako Stefanija, ir jos veidu nurieda skausmo ašara. Moteris
rodo tėvų, brolių, seserų nuotraukas, pasakoja jų likimus. Tik ji
viena beliko. Tiesa, yra brolių, seserų vaikai, kuriems liko gili
žaizda širdyje, fakelu nušviečianti Laisvės ir Nepriklausomybės
kainą.
* * *
Stefanijos tėvai Ona ir Juozapas Černiai užaugino
šešis vaikus, dar du mirė vaikystėje. Juozapas daug matė ir išgyveno
rusų-japonų kare. Grįžęs darbavosi 18 hektarų ūkyje, ne kartą buvo
išrinktas kaimo seniūnu, vėliau eiguliavo gimtajame krašte. Pirmasis
į sovietų gniaužtus pateko Juozapo ir Onos sūnus Izidorius Ukmergės
miesto savivaldybės tarnautojas. Vietiniams kolaborantams netiko
jo tautiškumas. Šeima sužinojo, jog jis suimtas ir uždarytas Ukmergės
kalėjime. Kiek dėta pastangų pasimatyti, perduoti maisto, nepavyko.
1940-aisiais Izidorių įkalino dešimčiai metų ir išvežė į Sibiro
lagerį, o iš ten ištrėmė į Tomsko sritį.
Vyriausias Černių sūnus Vladas, Lietuvos kariuomenės
kapitonas, vadovavo 1941 metų birželio sukilimui Varėnos poligone,
buvo P.Plechavičiaus vietinės rinktinės karys. Ją likviduojant pasitraukė,
gyveno nelegaliai, buvo vokiečių ieškomas. Pokario metais pasitraukė
į Latviją, slapstėsi ir dirbo darbininku.
Napoleonas, gimęs 1918 metais, - jaunesnysis leitenantas,
antrąją karo dieną prisijungė prie Lietuvos sukilėlių, įstojo į
savigynos batalioną. Pateko į Vakarų Ukrainą. Už broliavimąsi su
vietiniais gyventojais vokiečiai batalioną išformavo, karius pasiuntė
į frontą. 1944 metais patekęs rusų nelaisvėn, pasisakė esąs Lietuvos
pilietis, už ką buvo nuteistas 10 metų lagerio, 1954 metais grįžo
į Lietuvą.
Valerija mokytojavo Merkinėje, Alytaus pradžios
mokykloje, 1947 metais netikėtai mirė.
Anelė liko Lietuvoje, išgyveno to laiko sunkumus,
rėmė Sibire kenčiančius savuosius.
Jauniausioji dukra Stefanija 1943-1944 metais
mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje, vėliau - Kauno mokytojų seminarijoje.
Alytuje jos auklėtojas buvo Adolfas Ramanauskas, lietuvių kalbą
ir literatūrą dėstė mokytojas Konstantinas Bajerčius. Tris Mokytojų
seminarijos kursus spėjo užbaigti Stefanija. 1945 m. liepos 24 d.
tėvus O. ir J.Černius ir Stefaniją ištrėmė į Komijos žemę, kuri
dar caro laikais buvo puiki tremties vieta.
O.Černienė spėjo pasiimti kryžių nuo sienos, rožinį
ir maldaknygę, kareiviai dar kažką įmetė į sunkvežimį. J.Černius
buvo ligotas, prieš kelias dienas į koją buvo įkirtusi gyvatė, tad
gulintį įmetė į sunkvežimį. Visus atvežė į Kupiškio geležinkelio
stotį, suvarė į gyvulinius vagonus, kur daugiausia buvo seneliai,
moterys su mažais vaikais ir paaugliais. Vyrus, jei jų ir buvo,
tuoj nuo šeimos atskyrė. Kelionė truko daugiau nei savaitę, visus
išlaipino Lazareto gyvenvietėje, Komi ASSR. Lazaretas, arba lageris
Nr. 1, vėliau vadintas tiesiog Rybnica. Tai būta apleisto lagerio
ligoninės dar iš geležinkelio statybos laikų (1939-1940 m.). Iš
čia ir pavadinimas Lazaretas. Černius apgyvendino Lazareto barakuose.
Tenai apgyvendino nepajėgius dirbti senukus, kurie pradėjo mirti
net po šešis per dieną. Siautė dėmėtoji šiltinė, mirusiuosius laidojo
kaip papuolė. Tremtiniams reikėjo dirbti be išeiginių dienų, senukus
paliko likimo valiai. Senukai Černiai, be priežiūros, gaudami menkas
išlaikytinių duonos korteles, visiškai nusilpo, tad komendantas
juos 1947 metais išsiuntė į senelių prieglaudą Siziabsko kaime,
prie Ižmos upės, 150 km iki Šiaurės poliaračio. Tolimoje, svetimoje
aplinkoje 1952 metais mirė Juozapas. Vyrui mirus, O.Černienė norėjo
grįžti į Lietuvą. Iš tėviškės buvo surinkta 500 parašų, tačiau Rokiškio
valdininkai atsakė, jog vietos nėra. Sūnus Izidorius išsirūpino,
kad motiną atvežtų į Raovskije, Novosibirsko srityje. Motina pas
sūnų vyko 20 dienų etapu. Dvylika metų blaškyta Sibire O.Černienė
1957-aisiais išėjo Amžinybėn. Tėvams atminti sūnus Napoleonas Kamajų
bažnyčios šventoriuje pastatė simbolinį koplytstulpį, kuriame iškalė
Jankaus žodžius:
Mūsų kapas
šalčio pastogė,
Mūsų kryžius šventa
Lietuva.
Praeities,
Atminties
ir
Tėvynės išvežti
negalima.
* * *
Stefaniją siuntinėjo iš vienos kirtavietės į kitą.
Darbas miške labai sunkus, normos didelės, teko dirbti be jokių
išeiginių. Jei kas turėjo pinigų, važiavo 100 kilometrų traukiniu
apsipirkti. Badas žiūrėjo kiekvienam į akis. Senukai gaudavo 300
gramų, o dirbantieji 600 g duonos.
Vasarą išsiųsdavo šienauti, kur miško takeliu
tekdavo eiti parą. Prie upės iš karklų išmoko supinti palapines,
jas apdėdavo šienu ir visą vasarą gyveno. Kadangi vasarą visai nesutemdavo,
tai daugiau naktį dirbdavo, nes dieną kandžiodavo uodai ir mažos
muselės, kurias vadino skrebais. Dar birželio mėnesį miške iškrisdavo
sniegas, o rugsėjį snigo smarkokai, bulvės nespėdavo užaugti. 1947
metų liepą, paraginta vienos lietuvės ir palaiminta rusės moters,
Stefanija pasiryžo bėgti į Lietuvą. Tėvynėje niekas nesutiko, tik
šmėkščiojo šautuvų buožės, buvau visą laiką stropiai ieškoma, -
pasakoja Stefanija. Nepatekau į vaduotojų rankas, bet tai jau
atskira sunki gyvenimo atkarpa. Turiu už tai dėkoti Dievui, kad
sunkiame gyvenimo kelyje Jo kryžiaus auka ir kančia buvo gyvenimo
viltis ir paguoda.
* * *
Dar baisesnių kančių patyrė brolis Izidorius,
- teigia Stefanija. Sibire jam teko iškentėti nežmoniškas kančias.
Dirbo Vorkutoje, anglių kasykloje, tiesė geležinkelį Kotlasas-Vorkuta.
Vienu metu svėrė tik 35 kilogramus ir buvo pasmerktas mirčiai. Varydami
kalinius per pelkes, ant kurių buvo plonas ledas, o po juo vanduo,
prižiūrėtojai suguldydavo kalinius ir per juos sausomis kojomis
pereidavo pelkę. Atlikęs bausmę kalėjime, Izidorius buvo ištremtas
į Novosibirsko srities Michailovsko rajoną, Kagovskyje kaimą. Ten
vedė lietuvaitę, buvusią kalinę. 1957 metais, po motinos mirties,
grįžo į Lietuvą. Sunku buvo gauti darbą, sveikata menka. Dirbo buhalteriu
tarybiniame ūkyje. Ten ir mirė 1975 metais, palaidotas Panevėžio
kapinaitėse.
Napoleono išgyvenimus ir meilę Tėvynei liudija
jo raštas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai 1996 metais.
Stefanija šio rašto kopiją saugo tarp kitų svarbių dokumentų. Manajai
kartais, išaugusiai Nepriklausomos Lietuvos padangėje, Tėvynė, kaip
ir Motina, yra vienintelė, šventa, nepakeičiama, taipogi šventa
mums buvo ir jai duota kario priesaika, - teigia rašte Napoleonas.
Sovietinę invaziją Lietuvon mes vertiname ir vertinome kaip rusų
carinės imperijos tautų kalėjimo politikos tęsimą smurtu, klasta
ir jėga susigrąžinant, kas buvo prarasta per bolševikinę revoliuciją.
Lietuvos kariuomenė, pasiruošusi kraujo aukai už laisvę buvo pasmerkta
moraliniam pažeminimui ir fizinio sunaikinimo tragedijai.
Napoleonas buvo Lietuvos karo mokyklos paskutinės
laidos auklėtinis. 1940 metais sovietų invazija juos užklupo iš
Gaižiūnų poligone po paskutinių pratybų grįžtančius į Kauną, kad
būtų suteiktas karininko laipsnis. Įvykus agresijai ir Lietuvos
kariuomenės tragedijai, neleidžiant pasipriešinti agresoriui, karininko
laipsnio suteikimas buvo atidėtas mėnesiui ar pusantro. Bolševikiniams
išvaduotojams apšvitinus nuo buržuazinių nuodų, buvo suteiktas
karininko laipsnis. Prievarta Lietuvos kariuomenę įjungus į raudonosios
armijos sudėtį, Napoleonas buvo pasiųstas į Vilniaus pėstininkų
karo mokyklą ir paskirtas būrio vado pavaduotoju.
Pirmąją karo dieną Švenčionėlių poligone buvęs
Vilniaus pėstininkų karo mokyklos lietuvių batalionas buvo sumaišytas
su rusų batalionu ir iš šių karių sukurtas kovinis dalinys pro Vilnių,
Aušros Vartus genamas į plačiąją šalį. Trys leitenantai Sakalauskas,
Mačėnas ir Černius - užskridus vokiečių lėktuvams ir kilus sąmyšiui,
pastebėjo netoli Aušros Vartų, praviroje kiemo tarpuvartėje, stovinčios
mergaitės ženklą ir spruko į kiemą. Prasidėjęs karas buvo kaip
išsigelbėjimas iš klaikaus bolševikinio košmaro. Karo pradžioje
spontaniškai sukilus Lietuvai prieš raudonuosius okupantus ir susikūrusiai
Lietuvos laikinajai vyriausybei kreipiantis stoti į savisaugos dalinius,
kaip atkuriamą Lietuvos kariuomenę, per keletą savaičių susikūrė
apie 20 apsaugos batalionų, - rašė Napoleonas.
Naciams sutrypus lietuvių tautos Nepriklausomybės
siekius, Lietuvos savisaugos daliniai prievarta buvo įjungti į vokiečių
karinės administracijos priklausomybę. Anot Napoleono, pasirinkimo
nebuvo, tuo metu vokiečių kareiviai buvo patikimas skydas, dengiantis
Lietuvą nuo grėsmingo bolševikinio plėšrūno.
Apsaugos batalionams vadovavo Lietuvos karininkai
pagal Lietuvos kariuomenės statutus ir nusistovėjusią tvarką. Kariai
dėvėjo lietuvišką uniformą, nesiskyrė su tautine atributika. Sužinoję
nacių kėslus panaudoti bataliono karius kaip širmą savo darbams
pridengti, nemažai karių sugebėjo pranykti, - rašo Napoleonas.
Jam įsiminė 1942 m. vasario 16-oji. Nepaisant vokiečių įsakymo tą
dieną užsiėmimus vesti uždarose kareivinių teritorijose, prisiimdamas
visišką atsakomybę, išrikiavo kuopą karių ir su šautuvais ant pečių,
skambant žygio dainai, iš Šančių patraukė prie Karo muziejaus Nežinomo
kareivio kapo ir centrinėmis Kauno gatvėmis grįžo atgal. Kaunui
skęstant nacionalinių trispalvių jūroje, Lietuvos karių dalinys
buvo akibrokštas naciams, pabrėžiantis, kad Lietuva gyva ir bergždžios
jų pastangos įkišti ją į Ostlando karstą.
Netrukus po to, kai batalione įsivyravo antinacinės
nuotaikos ir nepaklusnumas, juo buvo atsikratyta, pasiunčiant jį
į Rytus. Patekę į pelkėtas ir miškingas Baltarusijos sritis, prikimštas
iš Maskvos permestų diversantinių grupuočių, lietuviai vengė bet
kokios prievartos, skriaudos vietiniams gyventojams, dargi susidraugavo
su jais, įspėdavo apie gresiantį pavojų. Ypač draugiški santykiai
susiklostė Vakarų Ukrainoje po to, kai žvalgybos metu, veikdami
leitenanto Baltoko vadovaujamoje kuopoje, paleido į nelaisvę patekusį
ginkluotą banderininką Ukrainos nacionalinio pasipriešinimo dalyvį,
įpareigodami jį įspėti savuosius, kad šioje srityje dislokuotas
lietuvių karinis dalinys nėra priešiškas ukrainiečių tautos siekiams.
Gestapas išsiaiškino apie belaisvio paleidimą, ir lietuviai buvo
apkaltinti Vokietijos reicho išdavimu. Batalioną išformavo ir permetė
į frontą. Ten Napoleonas pateko į sovietų nelaisvę, buvo įregistruotas
kaip Lietuvos pilietis, nubaustas pagal 58 straipsnį. Toliau lagerio
kančios.
Lageryje sutikau ne vieną suviliotą, apgautą
karį. Jie, kaip ir leitenantas Leonas Dumgys, tarnavęs 13-ajame
apsaugos batalione, suviliotas čekistų, išsiilgęs šeimos ir tėvynės
grįžo iš Anglijos, o Klaipėdoje buvo sutiktas čekistų su vilkšuniais
ir apdovanotas 25 metus lagerio, - prisimena N.Černius.
Į Lietuvą jis grįžo 1954 metais, niekada neparodė
ištikimybės Lenino-Stalino priesakams, o okupantų priklijuota Tėvynės
išdaviko etiketė vertesnis apdovanojimas už bet kokius ordinus.
1996 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išdavė pažymėjimą
Nr. 00175/96, kad N.Černius yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir
yra atstatomos visos jo teisės (pasirašė LKT pirmininkas Pranas
Kūris).
Černių šeimos likimas rodo, jog Laisvė ir Nepriklausomybė
šventa, neatimama kiekvienos tautos teisė ir visapusiško žmogaus
suklestėjimo pagrindas, tautos išlikimo laidas apginama pasiaukojimu
ir krauju.
Stefanijos ČERNYTĖS
asmeninio albumo nuotraukos
© 2006 XXI amžius
|