„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. birželio 21 d., Nr. 5


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Birželio sukilimas ir jo reikšmė Lietuvos valstybingumo raidai

Jonas Algirdas ANTANAITIS

Leonas Prapuolenis,
LAF įgaliotinis prie LLV

Dr. Adolfas Damušis

Pilypas Žukauskas-Narutis

Birželio 23-iąją minime Tautos sukilimo 65-ąją sukaktį. Tai jubiliejus, kuris kelia pasididžiavimą: tauta ryžosi priešintis okupantui ir nuplauti pažeminimą, kurį buvo patyrusi, kai Lietuvos vyriausybė be jokio pasipriešinimo leido Stalinui 1939 metų rudenį įkurti karines bazes, o 1940-ųjų birželį okupuoti visą Lietuvą.

Toji vyriausybė ne tik nesugebėjo pasipriešinti Lietuvos valstybingumo griovimui, bet ir nepaaiškino tautai, kas vyksta. Negana to, kariuomenės vadas generolas V. Vitkauskas iškilmingai sutiko ir sveikino okupacinę kariuomenę, ministras pirmininkas A. Merkys įsakė suimti ir išduoti okupantui savo kolegas – vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, nors žinojo, kad jie niekuo nenusikalto. Sovietinė okupacija buvo netikėtas smūgis Lietuvos visuomenei: ji jautėsi išduota savos vyriausybės.

Tragiškų įvykių akivaizdoje lietuvių tauta išliko nepalaužta, pradėjo reikštis aktyviausios patriotinės jėgos: jaunesnieji Lietuvos kariuomenės karininkai, Lietuvos šauliai ir jaunimas, susibūręs į visuomenines organizacijas. Iš jų veiksmingiausi buvo ateitininkai – moksleivių ir studentų organizacija, ugdanti krikščionybės ir demokratijos vertybes. Prie jų prisidėjo ir neorganizuotas jaunimas. Jaunųjų politikų ir karininkų iniciatyva 1940 m. spalio 9 d. Kaune buvo įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) – politinė ir karinė organizacija, kurios siekiai, pasak Leono Prapuolenio, vieno iš LAF’o įkūrėjų, buvo suburti tautą ir ruoštis neišvengiamai artėjančiam karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, palankiu momentu kelti tautą į sukilimą, jam vadovauti ir perimti atsikuriančios valstybės valdymą. Tam tikslui buvo įsteigti LAF’o štabai Vilniuje ir Kaune.

Vilniaus štabo vadovu tapo majoras Vytautas Bulvičius, aukštos erudicijos strategas, 1939-1940 metais dėstęs karinius mokslus Vytauto Didžiojo universitete, o sovietams okupavus Lietuvą, perkeltas į Vilnių, į sovietinės kariuomenės lietuviško pulko štabą. V. Bulvičius į valstybingumo atkūrimo veiklą įtraukė ne vien kariškius, tarnavusius lietuviškuose sovietinės kariuomenės daliniuose, bet ir civilius tarnautojus, atstovavusius lietuviškajai administracijai Vilniuje. Kadangi Vilnius buvo tapęs Lietuvos sostine, tai ir LAF’o Vilniaus štabui buvo skirtas pagrindinis vaidmuo rengiant sukilimą ir organizuojant atkurtos valstybės valdymą. Vilniaus štabas parengė detalų sukilimo planą, kuriame numatė panaudoti Lietuvos kariuomenės likučius, įtrauktus į raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį korpusą. Tačiau Vilniaus štabas buvo susektas sovietinio saugumo, kuris iki 1941 metų birželio vidurio areštavo daugumą jo narių. (Po pusės metų V. Bulvičius ir septyni štabo nariai buvo sušaudyti Gorkyje, kiti įkalinti ilgam laikui.)

Pagrindinis uždavinys rengti sukilimą ir jam vadovauti atiteko Kauno štabui, kurio steigėjas ir vadovas buvo tuometinis Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas Pilypas Žukauskas-Narutis. Dalyvavęs slaptoje moksleivių ateitininkų veikloje, jis turėjo gerą pogrindininko patyrimą, todėl studentų organizacijos jam buvo patikėjusios vadovauti Studentų koalicijai, kuri buvo savotiška opozicija valdžiai dar esant nepriklausomai Lietuvai. 1940-ųjų rudenį į šią koaliciją įstojo profesionalūs kariškiai, pašalinti ar patys pasitraukę iš kariuomenės ir atėję į universitetą. Taip formavosi LAF’o Kauno štabas. Nors į štabą įėjo įvairių pažiūrų žmonės, svarbiausią vaidmenį jame vaidino tie, kurie kritiškai vertino autokratinį prezidento Antano Smetonos režimą. Ryšius tarp Vilniaus ir Kauno štabų palaikė ekonomistas Leonas Prapuolenis, kuris buvo faktinis LAF’o politinis vadovas.

Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Generalinio štabo pulkininko Kazio Škirpos iniciatyva 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įsteigtas LAF’o vadovaujantis centras. Iš šio centro gaunama informacija buvo labai svarbi Lietuvoje veikusiam pogrindžiui. Tačiau centro kuriami planai ir programos buvo atitrūkusios nuo tikrosios padėties Lietuvoje, todėl Lietuvos pogrindininkų siekiams ir veiklai neturėjo žymesnės įtakos.

Numatytas karas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. ankstų rytą. Po kelerių valandų Žaliakalnyje, senelių prieglaudos pastate, LAF’o štabas priėmė sprendimą pradėti sukilimą.

Apie 15 val. lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis prabilo sukilėlių trumpabangė radijo stotis Aleksote. Pasak P. Naručio, „LAF’o radijas sukėlė ir pagreitino paniką NKVD ir komunistų viršūnėse“. Tos pačios dienos vakare sukilėliai be jokio pasipriešinimo užėmė ir pradėjo kontroliuoti strateginius Kauno miesto objektus: centrinį paštą su telefono-telegrafo stotimi, radijo stotį ir radiofoną, prezidentūrą, elektros stotį.

Birželio 23-iosios pusę dešimtos ryto LAF’o štabo įgaliotinis L.Prapuolenis Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) vardu per Kauno radiją paskelbė:

Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.

Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.

Po to buvo perskaitytas Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas. Šis pareiškimas ir kita informacija bei nurodymais buvo pakartoti keletą kartų. Juose buvo raginama:

Tautiečiai, saugokite visuomenės ir privatų turtą.

Darbininkai, organizuokite įmonių apsaugą.

Valstybės tarnautojai, saugokite savo įstaigas ir neišduokite jų dokumentų bei turto.

Lietuvos policininkai, savo gyvenamojoje vietovėje perimkite viešąjį saugumą į savo rankas.

Tauta su didžiuliu dvasios pakilimu sutiko šią ilgai lauktą žinią. Žmonės, daugiausia jaunimas, gausiai stojo į sukilėlių gretas. Ypač aktyviai sukilėliai veikė Kauno mieste, siekdami apsaugoti tiltus ir kitus svarbius objektus, sustabdyti besiveržiančius į Šančius raudonarmiečius.

Ką davė Birželio sukilimas Lietuvos valstybei ir jos žmonėms?

Glaustą atsakymą pateikia dr. Adolfas Damušis, LAF’o štabo narys, LLV ministras: „Nors sukilimo sėkmė buvo trumpalaikė, bet jo reikšmė ir prasmė yra giliai įdiegta tautoje kaip tautos tvirtybės išraiška. 1941 metų birželio sukilimas, nukreiptas prieš niekšybę, padėjo tautai atgauti pasitikėjimą savimi, išdegino žaizdą ir nuplovė gėdą. Gėda buvo apėmusi tautą, kai jos vadovai, nesuvokdami sovietų klastos, be pasipriešinimo prarado nepriklausomybę. Sukilėlių siekiai buvo taurūs, jiems nerūpėjo nei asmeninė nauda, nei praeities režimo atkūrimas, nei partinės varžybos, nei sąskaitų suvedinėjimas ir kerštas. Ginklas buvo pakeltas prieš moralinę ir fizinę vergiją, prieš sovietų melą pasauliui“.

Nepaisant to, kad 1941 metais birželio sukilėliams nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, sukilimo poveikis Lietuvos ateičiai ir jos visuomenei buvo labai reikšmingas: žmonės suprato, kad jie patys turi spręsti savo valstybės reikalus. Buvo padėti tvirti valstybingumo ir pilietiškumo pagrindai. Valstybingumo siekis tapo neišsenkančiu šaltiniu tolesnei ginkluotai ir neginkluotai rezistencijai, kuri per pusę šimto okupacijos metų išlaikė tautos laisvės troškimą ir atvedė ją į nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją.

Tokių reikšmingų įvykių, kaip Tautos sukilimas, jubiliejai suteikia progą ne tik prisiminti praeitį, pagerbti tautos didvyrius, bet ir įvertinti esamą padėti, pamąstyti apie ateitį, apie tikrąsias ir tariamas vertybes.

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjus 16-ai metų, vis dažniau girdime klausimus: ką mums duoda nepriklausoma Lietuvos valstybė? Ar ji padeda mūsų siekiams sukurti geresnį, prasmingesnį gyvenimą?

Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus, pabandykime išsiaiškinti, kokie yra mūsų siekiai, kaip juos galime įgyvendinti, koks vaidmuo tenka žmonių bendruomenei, įskaitant ir valstybę.

Lietuviai, priėmę krikščionybę, įsitraukė į Vakarų civilizacijos erdvę. Vakarų civilizacijos pagrindas – krikščionybės principai. Būtent: visi žmonės, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, socialinės padėties, lyties ir kitų skirtumų, yra lygūs ir kiekvienas už savo poelgius yra atsakingas prieš Dievą – Aukščiausiąjį Teisėją. Krikščionybė pirmoji tai atskleidė žmonijai. Dar daugiau – krikščionybė iškėlė žmogaus transcendentinę vertę, skelbdama jo antgamtiškumą ir sielos nemarumą. Jokia kita religija ar filosofijos sistema neparodė tikresnio kelio, kaip žmonėms gyventi bendruomenėje, ir neiškėlė aukštesnių idealų, įprasminančių žmogaus gyvenimą. Krikščionybės priesakas „mylėk savo artimą kaip pats save“ įpareigoja žmogų kurti gėrį ir juo dalytis su kitais. Šis įpareigojimas yra viena svarbiausių paskatų iškilti veikliam ir kūrybingam gyvenimo būdui ir veržliai visuomenei, jungiančiai skirtingų tautų ir rasių žmones.

XX amžiuje komunizmo ir fašizmo pastangos sukurti žemėje rojų, paneigus žmogaus transcendentinę vertę, baigėsi didžiule katastrofa, kuri paliko gilų pėdsaką ne vienos kartos gyvenime.

Nesuspėję atsikvošėti nuo išgyventų katastrofų, esame naujų išbandymų – globalizacijos procesų – akivaizdoje. Globalizacijos ideologija, perėmusi iš krikščionybės visuotinumo principą, atmetė svarbiausias vertybes, kurios įprasmina gyvenimą. Gyvenimas be prasmės, be tikslo – kelias į susinaikinimą. Susinaikinimo požymiai stipriai reiškiasi ir Lietuvos visuomenėje: pirmaujame Europoje savižudžiais ir kalėjimais, vis giliau grimztame į alkoholizmo ir narkomanijos liūną, nebeskiriame ribos tarp gėrio ir blogio, nusikaltimai tampa gyvenimo norma ir t. t.

Globalizacijos procesai krikščioniškuose Vakaruose sukėlė reakciją musulmoniškuose Rytuose. Jos padariniai – islamiškasis fundamentalizmas, kuris fanatizmo mastais pranoksta tamsiausius žmonijos istorijos laikus ir kurio tikslas – sunaikinti „šėtono apsėstą“ Vakarų civilizaciją. Jei praėjusiame šimtmetyje svarbiausi pasaulio konfliktai vyko vienos, būtent Vakarų civilizacijos erdvėje, tai XXI amžiuje iškyla pavojai dėl bręstančių konfliktų tarp skirtingų civilizacijų, tiksliau pasakius, tarp patologinių jų atmainų – tarp islamiško fundamentalizmo ir vakarietiškos globalizacijos. Šių konfliktų pasekmės neprognozuojamos.

Natūraliai kyla klausimai: kokią poziciją šioje situacijoje užima Lietuva ir ką ji gali nuveikti būdama tarp didžiųjų galybių nykštukas savo dydžiu ir ekonominiu bei kariniu potencialu? Daugelis galvoja, kad mažiukams nedera kištis į didžiųjų reikalus, nes pirmiausia jie nukentės. Tačiau taip negalvojo Lietuvos jaunimas, 1941 metais rengęs sukilimą prieš sovietinius okupantus ir 1944-aisiais stojęs į partizaninę kovą prieš vieną didžiausių pasaulio galybių – sovietinę imperiją. Lietuvos jaunimas neapsiriko. Istorija tikriausiai įvertins, koks buvo Lietuvos indėlis sutriuškinant šią blogio imperiją.

Istorijos faktai liudija, kad indėlio dydis į žmonijos pažangą nepriklauso nuo jį įnešusios tautos dydžio. Plačiau panagrinėję, matysime, kad balansas yra net mažųjų naudai. Ryškiausias pavyzdys – mažytė žydų tauta. Jos pranašai skelbė, kad žydai yra Dievo išrinktoji tauta, iš kurios turi gimti žmonijos Išganytojas. Žydų tauta, prisiėmusi išrinktosios tautos misiją, įnešė vieną iš didžiausių indėlių į žmonijos pažangos raidą: krikščionybė, kilusi iš žydų tautos paveldo, suteikė žmogaus vertei naują sampratą, sukūrė pačią dinamiškiausią visuomenę – Vakarų civilizaciją. Istorijos vadovėliuose minimos ir kitos tautos, kurios yra konstruktyvių idėjų nešėjos ir pažangos skleidėjos. Pavyzdžiui, graikai padėjo pagrindus šiuolaikiniam mokslui ir menui, romėnai išvystė valstybės organizavimą, vikingai sukūrė prekybos ir komunikacijų sistemą, apėmusią visą tuometinį pasaulį. Tos tautos nebuvo skaitlingos, bet jų indėlis į civilizaciją – labai reikšmingas.

Savotiškas fenomenas buvo ir lietuvių tauta, kuri, siekdama išlaikyti savo paveldą, atlaikė teutonų ekspansiją iš Vakarų ir mongolų – iš Rytų ir Viduramžių pabaigoje buvo sukūrusi vieną galingiausių Europos valstybių. Patekusi vergijon ji sugebėjo ne kartą prisikelti. Ypač įspūdinga buvo Sąjūdžio veikla, parodžiusi naują tautų išsilaisvinimo kelią. Ji Lietuvai atnešė ne tik nepriklausomybę, bet ir didžiulį politinį kapitalą.

Deja... Sąjūdžio įgytu kapitalu Lietuvos politikai nesugebėjo pasinaudoti.

Šių eilučių autoriui 1990 metų kovą teko garbė dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo proga surengtame iškilmingame sambūryje, kuris vyko Čikagos lietuvių centre Market Parke. Be lietuvių, jame dalyvavo ir gausus būrys Lietuvos draugų, sveikinusių lietuvių ryžtą atkurti nepriklausomą valstybę. Vieno iš jų, Čikagos arkivyskupo kardinolo Jozefo Bernardino, pasakyti žodžiai buvo labai reikšmingi ir įsimintini. Jis kalbėjo: „Dievas Lietuvai suteikė didelę malonę – skleisti laisvės ir demokratijos šviesą Sovietų Sąjungos tautoms“. Šiuose žodžiuose slypi gili mintis, su kokiomis nuostatomis lietuviai turi įsitraukti į pasaulio tautų bendriją: ne tik griauti blogio imperiją, bet ir prisidėti prie to, kad jos vietoje besikuriančios valstybės įgytų žmonišką veidą. Tai misijai vykdyti nereikėjo ypatingų žygdarbių: užteko parodyti pavyzdį, kaip iš totalitarinės sistemos pereiti prie demokratijos. Nors visas pasaulis žavėjosi lietuvių pasirinkta strategija griaunant sovietinės imperijos pamatus, tačiau savo valstybės atkūrimo reikaluose lietuviai netrukus rodė tik neigiamą pavyzdį.

Moderniai valstybei kurti lietuviai turėjo ir teorinius pagrindus, ir gerų pavyzdžių. Lietuvių fronto bičiulių 1955 metais JAV paskelbtoje studijoje – svarstymuose apie valstybės pagrindus „Į visišką demokratiją“ pateikiami samprotavimai, kaip turi būti atkuriama valstybė, kad ji veiksmingai tarnautų žmonėms, siekiantiems dvasinės ir materialinės gerovės. Šiuose samprotavimuose atsispindi daugelio Lietuvos šviesuolių mintys ir idėjos, suformuluotos filosofo dr. Antano Maceinos ir teisininko Vytauto Vaitiekūno. Jų teiginiais bandė pasinaudoti kai kurie Atgimimo politikai, rengę valstybės atkūrimo ir valdymo programas. Deja, jų pastangos buvo užgožtos politinių demagogų. Rengiant ekonomikos reformą, panašiai buvo ignoruojama Vakarų Vokietijos politikų ir mokslininkų pagalba. Iš jų buvo gaunama išsami informacija apie socialinės rinkos ekonomikos programą, kurią sukūrė Vokietijos krikščionys demokratai, remdamiesi savo mokslininkų darbais ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Šios programos įgyvendinimas šeštojo dešimtmečio pradžioje padarė vokiškąjį ekonomikos stebuklą: nugalėta ir karo suniokota Vokietija per trumpą laiką tapo viena labiausiai klestinčių pasaulio šalių. Vokietijos patirtimi pasinaudojo daugelis valstybių ieškodamos kelių, kaip spręsti socialines ir ekonomines problemas. Ir jos darė naujus „ekonomikos stebuklus“. Tai – Japonija, Taivanas, Singapūras, Airija...

Tačiau šios eilutės tęsinyje nerandame nei Lietuvos, nei kitų buvusio sovietinio bloko šalių. Kai vokiečiai sėkmingai vykdė ekonomikos reformą, šios šalys komunistinės propagandos buvo įtikintos, kad vokiškasis ekonomikos stebuklas – ne vokiečių pastangų, o Maršalo plano sėkmė, todėl jos buvo nuteiktos ieškoti kitokių kelių reformoms. Žlugus mitui apie „šviesų komunizmo rytojų“, Rusijos ir Čekoslovakijos reformatoriai, verždamiesi į „kapitalizmo rytojų“, pasirinko vedlius iš Čikagos ekonomikos mokyklos. Šie pasiūlė tariamai patrauklų būdą, kaip iš „socialistinės“ ūkio sistemos grįžti į „kapitalistinę“, būtent – daryti atvirkščiai nei darė bolševikai, t. y. valstybės valdomą turtą išdalyti privatiems savininkams.

Šiuo būdu susižavėjo ir jį „tobulino“ Lietuvos ūkio „reformatoriai“. Kadangi privatizuotino turto didžioji dalis buvo sukurta sovietmečiu ir jis niekuomet nebuvo privačių savininkų nuosavybė, buvo nuspręsta šio turto 70 proc. išdalyti per investicinius čekius visiems pilnamečiams Lietuvos piliečiams. Tačiau, prasidėjus čekinei privatizacijai, paaiškėjo, kad kuriamas ne „liaudies kapitalizmas“, bet „džiunglių ekonomika“. Prigijęs žargonas „prichvatizacija“ gana tiksliai nusako šios „reformos“ esmę.

Grumtynės dėl turto išsidalijimo sukėlė Lietuvos ūkio katastrofišką griūtį: nuo „reformos“ pradžios iki lito įsitvirtinimo 1993 metų pabaigoje bendras vidaus produktas (BVP) sumažėjo 45 proc. (panašiai kaip Vokietijoje per visą karą ir pokarį). Katastrofos išvengta todėl, kad, atstatydinus Gedimino Vagnoriaus Vyriausybę, su Tarptautiniu valiutos fondu buvo pasirašytas memorandumas, įpareigojantis sustabdyti dirbtinai didinamą infliaciją.

Minėtu laikotarpiu ūkio nuosmukis Lietuvoje buvo daug didesnis nei Latvijoje ir Estijoje, nors ten politinė situacija buvo kur kas sudėtingesnė dėl rusakalbių gyventojų dalies priešiško požiūrio į nepriklausomybę. Kodėl taip nesisekė lietuviams, galima numanyti svarbiausią priežastį. Lietuvos politikų sąmonę ir sąžinę buvo užtemdžiusi griovimo ir „prichvatizavimo“ aistra. Jie neklausė nei blaivaus tautos šviesuolių, nei jos draugų balso, todėl greit užkibo ant masalo, kurį pakišo Lietuvos priešai. Pastarieji veikė labai gudriai ir klastingai, keršydami už tai, kad lietuviai pirmieji ėmėsi griauti sovietinę imperiją, taigi ir už Birželio sukilimą.

Gobšumo apakintų politikų sukurpta „ekonomikos reforma“ ne tik sugriovė šalies ūkį, bet ir supriešino tautą. To supriešinimo padariniai išryškėjo visuose visuomeninio gyvenimo sektoriuose: socialiniame – didžiule nelygybe, ekonominiame – gamybinio potencialo iššvaistymu, kultūriniame – bejėgiškumu priešintis pseudokultūros antplūdžiui, politiniame – nepasitikėjimu valdžios institucijomis ir pačia valstybe. Iki šiol Lietuvos valstybė ir visuomenė negali atsipeikėti nuo šių padarinių.

Nors dėl savo valiutos įvedimo 1993 metais ir kitų priemonių ūkio griuvimas buvo sustabdyta, o tam tikrai gyventojų daliai pagerėjo gyvenimo kokybė, tai keletą kartų didesnė dalis gyvena skurdžiau nei sovietmečiu. Todėl daugelis nuskurdėlių Lietuvos valstybės nelaiko vertybe. Jokiai kovai jie nesitelkia todėl, kad valdžia netrukdo jiems svaigintis pilstuku ir kad daugelis gauna paramos iš giminaičių, uždarbiaujančių kitose šalyse. Tačiau emigracija – ne tas kelias, kuriuo eidami išsivaduosime iš skurdo vergijos. Atvirkščiai – veikliausių ir gabiausių žmonių praradimas Lietuvos ūkį gali sužlugdyti tiek, kad jo išgelbėti nuo katastrofos nepajėgtų nei dabartinių politikų pastangos, nei Europos Sąjungos (ES) fondai, ypač jei jie būtų neracionaliai naudojami.

Pažvelkime, kas vyko ir vyksta Europoje, į kurią nukreiptos mūsų viltys. Iškilus grumtynėms dėl protų, formuojasi naujausias Vakarų civilizacijos raidos tarpsnis, kuris net neturi visuotinai priimto pavadinimo (žinių visuomenė, žinių ekonomika, mokslo era ir kt.). Šį procesą galima įvardyti kaip vertybių revoliuciją, kuri verčia prieš pusę tūkstančio metų susidariusią istorinę formaciją, įgavusią Naujųjų amžių pavadinimą. Šios formacijos pradžia siejama su pokyčiais tuometinėje Europos visuomenėje, iš kurių svarbiausias – augantis materialinės gerovės poreikis. Jį tenkinti ėmėsi veiklūs žmonės, nuvertę feodalines santvarkas ir sukūrę valstybes, pajėgias grumtis ne tik dėl teritorijų, bet ir dėl gamtinių išteklių, dėl kapitalo, dėl rinkų. Grumtynės reiškėsi įvairiais pavidalais: nuo apsitvėrimo muitų sienomis iki pasaulinių karų. Šios sistemos padarinys – Antrasis pasaulinis karas kirto lemiamą smūgį pačiai sistemai, o „šaltasis karas“ galutinai ją pribaigė. Nors grumtynės tebevyksta (šiuo metu dėl naftos, dėl įtakos sferų), tačiau ne jos lems trečiojo tūkstantmečio visuomenės raidą. Ją lems varžybos dėl intelekto produkcijos, dėl žmogaus kūrybinių galių realizavimo.

Ar šiose varžybose bus išryškintos ir įtvirtintos vertybės, lemiančios žmonijos pažangą? Ar besiformuojanti susivienijusios Europos visuomenė atliks savo misiją sėkmingai vadovauti Vakarų civilizacijos plėtrai? Pradžia padaryta: vienijasi Europa – Vakarų civilizacijos lopšys. Vis dėlto ir šiame vyksme iškyla negatyvių reiškinių. Didžiausią nerimą kelia tai, kad, rengiant ES Konstitucijos projektą, laimėjo globalizacijos šalininkai, iš kurių ryžtingiausiai veikė Prancūzijos politikai. Jie išreikalavo, kad Konstitucijos preambulėje nebūtų paminėta krikščionybė ir jos vertybės. Tačiau prancūzų visuomenė pasirodė esanti toliaregiškesnė: referendumu atmetė pateiktą Konstitucijos projektą. Tą patį padarė ir olandai. Reikia tikėtis, kad šių ir kitų šalių visuomenė pašalins tokius politikus, kurie ne tik nepaiso visuomenės siekių, bet ir nesuvokia, kas yra tikrasis žmonijos pažangos šaltinis.

Peržvelgę daugelio metų visuomenės nuomonės tyrimų rezultatus, matome, kad pasitikėjimą Lietuvos Vyriausybe išsako vidutiniškai tik kas penktas apklausų dalyvis, Seimu – kas dešimtas, partijomis – kas dvidešimtas, o nepasitiki šiomis institucijomis absoliuti dauguma. Tokie negatyvūs vertinimai laikosi gana pastoviai, nepaisant to, kad ne kartą keitėsi ir vyriausybės, ir Seimo dauguma, ir valdančiųjų partijų spektras. Šią padėtį galėtumėm vaizdžiai apibūdinti perfrazuotu Šekspyro tragedijos Hamletas posakiu: „Kažkas yra sutrūniję Lietuvos valstybėje“. Tas „kažkas“ – atkuriamos valstybės socialiniai ir ekonominiai pamatai, kurie buvo dedami iš praeities nostalgijos, nuvalkiotų liberalizmo tauškalų ir bolševikiško agresyvumo. Ant jų statant valstybę valdžia, o ypač jos skirstomi ES fondai tapo pasipelnymo šaltiniu, iš kurio po kiekvienų rinkimų naujieji politikai ir jų bičiuliai vis įžūliau siekia sau naudos. Tiems politikams visai nerūpi Lietuvos ateitis ir jos vaidmuo kuriant tobulesnį pasaulį – žinių visuomenę. Padėtis Lietuvoje dar nėra beviltiška, tiksliau, nėra blogesnė nei ES senbuvėse.

Šį teiginį galima paremti tokiais pavyzdžiais. Šiemet pavasarį Prancūzijoje vykusios studentų ir jaunimo riaušės yra ženklas, kad ir Prancūzijos Respublikoje „kažkas yra sutrūniję“. Prancūzijoje tas „kažkas“ – politinio elito vyraujanti ideologija. Nors bėgant amžiams keitėsi tos ideologijos atspalviai ir skelbėjai (enciklopedistai, jakobinai, liberalai, socialistai, globalistai), vis dėlto išliko nepakitęs svarbiausias jos bruožas – nepakantumas krikščionybei. Minėtos jaunimo riaušės gali būti esminių pokyčių Prancūzijos visuomenėje preliudija. Tik neaišku, kaip Prancūzijos politikai bus išjudinti iš ideologinio sustabarėjimo, kada tai įvyks ir kokių permainų sulauksime. Kitas pavyzdys – Vokietija. Čia krikščionybei priešiška ideologija ir jos antstatas nacizmas patyrė ne tik fizinį, bet ir idėjinį sutriuškinimą. Todėl Vokietijos krikščionys demokratai galėjo netrukdomi vykdyti savo programą – daryti vokiškąjį ekonomikos stebuklą. Deja, apsvaigę nuo sėkmės, vokiečiai prarado veržlumą, įsivyravo stagnacija. Nors Berlyno sienos nugriovimas buvo didelis vokiečių laimėjimas, tačiau buvusioje VDR jiems nepavyko padaryti naujo ekonomikos stebuklo. Krikščionis demokratus pakeitę socialdemokratai ir „žalieji“ tęsė stagnacinę politiką. Mažai kas pasikeitė ir po pernykščių rinkimų: krikščionė demokratė Angela Merkel, tapusi kanclere, negavo mandato vykdyti jos partijos numatytas reformas, nes turi dalytis valdžia su socialdemokratais. Matyt, vokiečių politinį elitą tenkina dabartinė padėtis, užtikrinanti, kad Vokietija ilgai išliks ekonomiškai stipriausia ES narė. Panaši padėtis kaip Prancūzijoje ir Vokietijoje yra ir kitose ES senbuvėse: ir čia politikai rūpinasi daugiausia vienadieniais reikalais, ignoruodami bręstančius pokyčius savo šalių visuomenėse.

Naujosioms ES narėms, tarp jų ir Lietuvai, tenka ne tik gydytis komunistinių režimų padarytas žaizdas, bet ir taisyti savų politikų klaidas. Todėl iki šiol šių šalių dalyvavimas ES veikloje daugiausia apsiribojo pastangomis išsiderėti didesnius paramos fondus, kad galėtų sumažinti socialinį ir ekonominį atsilikimą. Vis dėlto ES naujokės prieš senbuves turi ir pranašumų: jose gyvenimas mažiau sustabarėjęs, visuomenė daug imlesnė socialiniams ir politiniams pokyčiams, o svarbiausia – didesnė dalis jaunimo savo ateitį sieja su mokslo žiniomis: Lietuvoje, Lenkijoje, Vengrijoje aukštojo mokslo siekia du trečdaliai akademinio amžiaus jaunimo, o ES senbuvėse – apie pusę. Bręstančioje vertybių revoliucijoje mokslas ir mokslo žinios iškyla kaip svarbiausia vertybė. Tai supranta minėtų šalių jaunimas. Deja, mūsų politikai dar gyvena praeities iliuzijomis. Todėl nenuostabu, kad taip katastrofiškai yra smukęs pasitikėjimas ne tik dabartiniais politikais, bet ir politine infrastruktūra: beveik kas antras visuomenės nuomonės apklausų respondentas nurodo, kad nebalsuotų už jokią politinę partiją. Svarbiausia nepasitikėjimo partijomis priežastis – nė viena iš jų nėra orientuota į vertybes, kurios lemia mūsų ateities sėkmę.

Pradėję valstybės atkūrimą, turėjome tuoj pat apsispręsti, kokių vertybių mes siekiame ir kaip kuriama valstybė padės jas įgyvendinti. Jei to nepadarėme prieš 15 metų, privalome skubiai daryti dabar. Senovėje, tautoms patekus į krizines situacijas, iškildavo jų pranašai, kurie skelbdavo tikrąsias vertybes ir taip sutelkdavo žmones kovoti su ištikusiomis negandomis. Mūsų laikais pranašų vaidmuo skirtas mokslininkams. Todėl dėsninga, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis gimė Lietuvos mokslų akademijoje. Dėsninga ir tai, kad Sąjūdis, išsprūdęs iš akademinės aplinkos, nesugebėjo atlikti savo misijos – sukurti valstybę, kuri padėtų tautai išsivaduoti iš nevisavertiškumo jausmo ir įsitraukti į XXI amžiaus kūrėjų gretas. Nevisavertiškumas reiškiasi tuo, kad piliečiai, ypač jaunimas, savo valstybės nelaiko vertybe, todėl ir savo ateities nebesieja su ja. Todėl iškyla klausimas, ar ateinančioms kartoms bus reikalinga Lietuvos valstybė. Atsakymą į šį klausimą gali duoti tik dabartinis Lietuvos jaunimas savo apsisprendimu. Šis apsisprendimas turi būti aiškus, paremtas protu, jausmais ir tikėjimu.

Pirmiausia jaunimas turi suvokti, kad Lietuvos valstybė yra vertybė, kurios niekas negali pakeisti, nes ji saugo ir puoselėja unikalią lietuvišką kultūrą, kuri turi ne tik gilias šaknis praeityje, bet ir savo veržlumu yra nukreipta į ateitį.

Antra, asmenybė gali suklestėti ir atrasti gyvenimo prasmę tik toje kultūrinėje terpėje, kurioje ji brendo. Tiesa, galima daug pasiekti gyvenant ir svetimoje šalyje, bet jausmai visuomet išliks Tėvynėje, nes ji yra vienintelė ir nepakeičiama.

Trečia, Lietuvos jaunimas, stodamas į kovą su besiskverbiančiu blogiu, gali remtis ankstesnių kartų jaunimo pavyzdžiu.

Mūsų, 1941 metų birželio sukilimo dalyvių ir liudininkų, pareiga – iškelti šiuos idealus ir prisiminti tuos, kurie dėl jų aukojosi. Privalome daryti visa, kad dabartinis jaunimas šiuose idealuose ieškotų gyvenimo prasmės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija