„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. birželio 21 d., Nr. 5


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kelias į Červenę

Spausdiname Juozo Tumo atsiminimų apie Červenę ištrauką. Nors apie tuos įvykius, kai Baltarusijos teritorijoje karo pradžioje, 1941 m. birželį, buvo žudomi kaliniai iš Kauno kalėjimo, yra parašyta keletas atsiminimų (tarp jų – plk. J.Petruičio), tačiau šis palyginti trumpas pasakojimas pakankamai glaustai ir ryškiai aprašo tuos įvykius. Rašydamas išeivijoje 1957 metais, autorius ne visada galėjo atskleisti sutiktus tragiškų įvykių veikėjus, todėl kai kurių personažų pavardės „įslaptinamos“ – rašomi tik vardo ar pavardės inicialai. Nepaisant šių ir kai kurių kitų trūkumų, J.Tumo atsiminimai iš lietuvių naikinimo, arba genocido, istorijos yra reikšmingi savo dokumentalumu ir tikslumu. Žvėriškas susidorojimas su Kauno kalėjimo kaliniais Červenėje ir kitose vietovėse vykdyti žiaurumai pirmosios bolševikų okupacijos metais prieš karą ir pirmosiomis karo dienomis buvo savotiška preliudija į Birželio sukilimą, nors jam buvo rengiamasi jau ir anksčiau. Represijos buvo vienas iš sukilimą skatinančių veiksnių. Dėl palyginti didelės J.Tumo atsiminimų apimties spausdiname tik jų pirminę dalį – apie kalinių išvežimą iš Kauno kalėjimo. Likusias dalis spausdinsime tada, jeigu sulauksime pageidavimų iš skaitytojų.

Karas

Birželio 22 d. apie penktą val. ryto mus iš miego pažadino trenksmas sprogstančių bombų Kauno aerodrome, lėktuvų ūžimas, sirenų staugimas ir priešlėktuvinės artilerijos šaudymas. Pakėlę galvas, mes klausėmės ir nesupratome, kas už kalėjimo sienų darosi. Tik vienas radiotechnikas, J.Š. džiaugėsi ir mus įtikinėjo, kad jau prasidėjo vokiečių-rusų karas ir kad greitu laiku būsime laisvi.

Mūsų skyriaus langai nebuvo užkalti medinėmis dėžėmis ir per juos iš mūsų kambario matėsi Žemutinė Freda su grūdų elevatoriumi. Pabudę nuo sprogstančių bombų trenksmo, norėjome šokti iš lovų ir bėgti prie lango, bet susilaikėme, nes dar nebuvo komandos: „Kelk!“ Gulėjome lovose, kiti ant grindų ir pusbalsiu kalbėjomės. Išskyrus J.Š., visi kiti nenorėjome tikėti, kad karas jau prasidėjo. Manėme, kad rusai vykdo priešlėktuvinės apsaugos pratimus. Taip manyti turėjome šiokį tokį pagrindą. Mat prieš savaitę kalėjimo administracija buvo pakeitusi paprastas elektros lemputes mėlynai dažytomis. Paklaustas vienas sargybinis, kodėl taip daroma, atsakė, kad greitu laiku bus vykdomi priešlėktuvinės apsaugos pratimai ir kad visiems Kauno miesto gyventojams įsakyta tokias lemputes savo butuose turėti.

Tuo tarpu bombų sprogimai nutilo, girdėjosi tik atskiri priešlėktuvinės artilerijos šūviai. Mes jaudinomės, kits kitą klausėme, ar čia tik paprasti rusų pratimai, ar tikrai jau prasidėjo karas, ir laukėme tolimesnių įvykių.

Po keliolikos minučių tylos pasigirdo dar didesnis lėktuvų ūžimas, sirenų staugimas ir aerodromo pusėje bombų sprogimas. Aš įsiklausiau į lėktuvų motorų veikimą ir nudžiugau. Aiškiai girdėjau, kad ne rusų lėktuvai virš Kauno skraido. Apie tai pasakiau ir kitiems. Mes šokome iš lovų. Aš su J.Š. pribėgome prie lango ir, atsistoję ant lovų, žiūrėjome į Žemutinę Fredą, bet ten nieko nesimatė, tik nuo aerodromo pusės slinko į rytus tirštų dūmų debesys. Mums žiūrint pro langą, kalėjimo kieme pasigirdo du šūviai ir išdaužto lango stiklo skeveldrų kritimas. Mes su J.Š. nušokome nuo lovų. Šovė sargybinis iš bokštelio, pamatęs žiūrinčius pro langus suimtuosius.

Tą rytą komandos: „Kelk!“ nebuvo, nes visi suimtieji jau prieš ją buvo atsikėlę ir apsirengę. Į išvietę leido ne visus kartu, kaip anksčiau būdavo, bet tik po du ir perpus trumpesniam laikui. Paklaustas lietuvis sargybinis, ką reiškia bombų sprogimas aerodromo pusėje, atsakė, kad rusai vykdo anksčiau lauktą priešlėktuvinės apsaugos pratimą. Nežinia, ar jis pats tuo tikėjo, ar tik mums taip sakė. Gal jis ir nežinojo, kad prasidėjo karas, nes nuo vakar aštuntos valandos budėjo mūsų koridoriuje.

Kai anksčiau duodavo mums kavą, pietus ir vakarienę, tai kambario durys būdavo atidaromos iki galo, ir per jas sargybinis mums maistą paduodavo, bet tą dieną mes gavome maistą per duryse atidaromą langelį.

8 val. ryto mūsų koridoriuje lietuvį sargybini pakeitė žydelis ir sau į pagalbą pasikvietė kitą žydelį, kalėjimo kirpėją.

Visos šios atsargumo priemonės davė mums pagrindo tikėti, kad karas tikrai prasidėjo, bet drauge ir neramumų mums kėlė. Nežinojome, koks likimas mūsų laukia. Spėliojome, kokiomis kryptimis vokiečių armija per Lietuvą puls, kaip greit ji galės pasiekti Kauną, kaip ilgai rusai jį gins ir kaip NKVD su mumis pasielgs: traukdamiesi mus paliks kalėjime, išveš į Rusiją, o gal ir sušaudys čia pat, kalėjime. Šia tema daugiausia ir kalbėjome. Visi buvome tos nežinios prislėgti.

Po rytmetinių bombardavimų dienos metu buvo dar du ar trys stipresni bombardavimai. Be to, kelis kartus girdėjome praskrendant virš Kauno vokiečių lėktuvus toliau į rytus. Rusų lėktuvai buvo pakilę tik du kartus ryte ir tai tik vokiečių lėktuvams pasišalinus. Juos galėjome lengvai pažinti dėl jų zvimbiančio garso.

Apie pusiaudienį kalėjimo kieme kilo kažkoks subruzdimas. Girdėjosi kalbant, kraunant ir vežant sunkvežimiais ir arkliais. Buvo įdomu pasižiūrėti pro langą ir pamatyti, kas ten daroma, bet nesinorėjo rizikuoti ir gauti sargybinio paleistą kulką į galvą.

Vakare mūsų išvietėn nevedė. Paklaustas sargybinis žydelis, kodėl mūsų neleidžia ruošon, atsakė:

– Aš negaliu. Man įsakyta šiandien nieko iš kambarių neleisti, kam kas reikia, darykit į bačkę, o aš leisti negaliu.

8 val. vakaro žydelį pakeitė lietuvis. Tai buvo simpatingas vyras, bet nekalbus. Mes jį paprašėme išleisti mus ruošon, bet ir jis atsakė negalįs to padaryti. Paklaustas, ar karas jau prasidėjo, jis tik nusišypsojo ir nieko mums neatsakė.

Po keliolikos minučių sargybinis iš koridoriaus išėjo. Girdėjome, kad išeidamas jis uždarė geležinius vartus nuo laiptų į mūsų koridorių ir juos užrakino. Tai buvo pirmą kartą man būnant Kauno kalėjime. Nežinojome, ar kas nors buvo jam įsakęs vartus uždaryti ir užrakinti, ar jis savo iniciatyva tą padarė. Vėlesni to vakaro įvykiai sakytų, kad jis pats taip pasielgė, norėdamas enkavėdistų sumanymą sutrukdyti.

Vakare kalėjime šviesų nedegė, visas jis skendo tamsoje. Niekas mums gulti neliepė. Kalėjime viešpatavo gūdi tyla, tik mieste girdėjosi didelis sunkvežimių judėjimas. Tai traukėsi Kauno „nenugalimosios“ raudonosios armijos dalys. Staiga pasigirdo iš kažkurio kambario šauksmai:

– Alio! Alio! Klausykite! Toks nuteistas mirti!

– Alio! Alio! Pulkininkas Rusteika nuteistas mirti!

– Alio! Alio! Toks nuteistas mirti!

Tokiais šauksmais buvo pranešta apie keliolika asmenų, nuteistų mirti. Iš jų aš pažinojau tik pulkininką Steponą Rusteiką.

Po šių šauksmų trumpam laikui įsiviešpatavo tyla. Mūsų kambaryje visi laikėmės ramiai. Šiurpas nukratė mane, išgirdus apie tiek nuteistų mirti, ir kilo didelis noras atkeršyti žudikams už nekaltas aukas.

Po kelių minučių vėl pasigirdo:

– Alio! Alio! Tokia kamera, atsiliepk!

– Alio! Alio! Toks, atsiliepk!

Pašauktieji atsiliepė ir prasidėjo pasikalbėjimai.

– Alio! Alio! 97-oji kamera, atsiliepk!

Šaukiant mūsų kamerą, aš buvau prie lango ir atsiliepiau. Šaukęs mūsų kamerą, paklausė, kaip mes jaučiamės, ir padrąsino: „Laikykitės, greit būsime laisvi“.

Iš moterų skyriaus pasigirdo liūdna daina, sujaudinusi mane iki pačių sielos gelmių. Tuo momentu norėjosi ir verkti, ir pačiam dainuoti, ir šauktis kieno nors pagalbos. Širdį skausmas suspaudė, ir ašaros pabiro iš akių.

– Vyrai! Bokšteliuose sargybinių nėra! – pasigirdo balsas.

– Ir koridoriuje jų nėra! – sušuko antras.

– Vyrai! Kalėjimas užminuotas! – šaukė trečias.

Kad koridoriuose nėra sargybinių, tai mūsų kambaryje jau prieš valandą žinojome, galėjo būti, kad jų nebuvo ir bokšteliuose, bet nesinorėjo tikėti, kad kalėjimas būtų užminuotas. Kiti tuo patikėjo ir pradėjo šaukti, kad reikia laužti duris ir gelbėtis. Nežinia, kaip būtų pasibaigę, jei ne pulkininkas S.L. Jis ragino visus laikytis ramiai, neprovokuoti išorinių sargybinių ir laukti ryto. Visi jo paklausė ir nusiramino, tik retkarčiais pasigirsdavo vienas kitas balsas, šaukiąs atsiliepti tą ar kitą asmenį.

9 valanda, mūsų gulimo laikas, jau seniai praėjo, bet mūsų šešetas 91 kambaryje ir nemanėme gulti. Tik po pulkininko L. raminančių žodžių apsisprendėm nusirengti ir gulti, nors miegas ir bėgo nuo mūsų.

Kalėjime buvo tyla. Mes savo kambaryje tai negarsiai kalbėjomės, tai nutilę klausėmės. Visokios neramios mintys kankino smegenis. Aš galvojau tik apie tai, kas mūsų laukia artimiausiomis valandomis.

Naktį, gal apie dvyliktą valandą ar pusę pirmos, išgirdome kalėjimo kieme bėgant daug vyrų. Jie bėgo į tą kalėjimo pusę, kur buvo mūsų, ketvirtasis, skyrius. Mes pakėlėme galvas ir klausėmės. Po poros minučių pasigirdo daug žmonių skubiai lipant laiptais į mūsų koridorių. Pribėgę prie geležinių užrakintų vartų, vyrai sustojo ir mėgino juos atidaryti, bet negalėjo. Pradėjo bjauriai rusiškai keikti, šautuvų buožėmis vartus daužyti ir kojomis spardyti. Tuojau kažkas įsakė keliems vyrams bėgti žemyn ir skubiai atnešti kirvius ir dalbas. Įsakyti vyrai pasileido bėgti laiptais žemyn ir netrukus sugrįžo. Pradėjo kapoti ir dalbomis laužti vartus. Mes šokome iš lovų, greit apsirengėm, susikišome į kišenes kas duoną, kas papirosus su degtukais. Aš apie duoną visai pamiršau, pasiėmiau tik keliasdešimt palaidų papirosų su degtukais ir į žieminio palto kišenę susipyliau apie 200 gramų smulkaus cukraus. Jausmas buvo toks sunkus, kurio jokiais žodžiais negalima būtų apibūdinti. Visi buvome vienos nuomonės, kad artinasi mūsų gyvenimo paskutinė minutė ir kad enkavėdistai mus išžudys kalėjime.

Po keliolikos minučių geležiniai vartai griuvo. Užsidegė šviesa koridoriuje, į kurį subėgo kelios dešimtys enkavėdistų. Laužė duris pirmutinio nuo vartų kambario. Sužibo šviesa mūsų kambaryje, ir enkavėdistas per durų langutį paklausė, kiek jame mūsų yra. Gavęs atsakymą, šviesą vėl užgesino.

Mes buvome nutarę gintis. Š. ir P., kaip stipriausi, bandė išlaužti nors porą lovos kojų, bet nepajėgė. Pabandė atplėšti nuo sienos radiatorių, bet ir tai nepavyko. Laukėme, kas bus, kai enkavėdistai išlauš pirmo kambario duris. Ilgai laukti nereikėjo, ir durys buvo atidarytos. Išgirdome komandą: „Rankas aukštyn! Bėgte marš!“ Smūgiai šautuvo buože į žmonių kūnus ir bėgančius žmones laiptais žemyn. Laužė duris į kitą kambarį.

Kai pirmo kambario durys buvo išlaužtos, ir mes šūvių negirdėjome, tai pasijutome šiek tiek lengviau, bet vis dar manėme, kad enkavėdistai mus šaudys kalėjimo kieme ar kokiam rūsyje, todėl įtemptai klausėme, ar neišgirsime šūvių. Palaukę kelias minutes ir, negirdėdami jokių šūvių, mes lengviau atsikvėpėme ir laukėme savo eilės.

Taip buvo išlaužtos mūsų koridoriuje visų kambarių durys ir suimtieji išvesti. Tik paskutinio, 98 kambario, durų nespėjo išlaužti, ir jame buvę suimtieji liko neišvežti. Be to, pasiliko ir visi ketvirto skyriaus vyrai, buvę tą naktį karceriuose. Pastariesiems šiuo atveju tiko patarlė: „Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera“.

Išlaužus mūsų kambario duris, pasigirdo ta pati komanda:

– Rankas aukštyn! Bėgte marš!

Aš išbėgau pirmutinis, paskum mane – profesorius K. ir kiti keturi. Abiejose koridoriaus pusėse buvo išrikiuoti enkavėdistai, ginkluoti šautuvais su užmautais durtuvais. Mus kiekvieną lydėjo kiti, į nugaras įrėmę pistoletus. Iškeltomis rankomis bėgome laiptais žemyn ir per kalėjimo kiemą – į Mickevičiaus gatvę. Visu mūsų bėgimo keliu abiejose pusėse matėsi išrikiuoti enkavėdistai. Mickevičiaus gatvėje stovėjo trys Kauno miesto savivaldybės autobusai. Į vieną jų suvarė ir mus penkis, tik J.B. pakliuvo į kitą. Abiejuose autobusuose prie durų buvo po keletą automatais ginkluotų enkavėdistų. Priešakinis autobusas jau buvo pilnas ir greit nuvažiavo Kęstučio gatvės kryptimi. Užpakalyje mūsų į trečią autobusą enkavėdistai taip pat grūdo suimtuosius. Kai tik mūsų autobusas prisipildė, tai tuojau buvo įsakyta šoferiui važiuoti į Kęstučio gatvę. Iš Kęstučio gatvės pasuko į Maironio gatvę, iš ten – į Laisvės alėją ir Savanorių prospektą. Savanorių prospektu važiuojant į kalną, autobuso motoras nustojo veikęs. Nepaisant visų šoferio pastangų, jis birbė, tratėjo, bet autobusas nė iš vietos nejudėjo. Buvęs autobuse enkavėdistų vyresnysis, šoferį keikė, vadino sabotažninku ir grasė nušauti, kiti enkavėdistai nervuodamiesi jam pritarė, šoferis buvo ne iš bailiųjų ir atsikirsdamas šaukė:

– Na, tai šaudyk, jei nori! Ar aš tau garaže nesakiau, kad šito autobuso motoras neveikia ir ar nesiūliau paimti kitą? Ar tu manęs paklausei? Tai ko dabar rėkauji ir keikies, patsai būdamas kaltas?

Nežinia, kuo šis barnis būtų pasibaigęs, bet tuo laiku Savanorių prospektu leidosi žemyn 2,5 tonų tuščias sunkvežimis ir privažiavęs prie autobuso sustojo. Iš jo išlipo NKVD majoras ir paklausė, kas atsitiko. Ir šoferis, ir enkavėdistas, kits kitą pertraukdami, aiškino majorui ginčo priežastį. Išklausęs abiejų, majoras įsakė sunkvežimio šoferiui apsukti savo mašiną atgal į kalną, o enkavėdistams – perkelti mus iš autobuso į sunkvežimį. Tuo laiku prie mūsų privažiavo ir trečias autobusas su suimtaisiais. Dalis mūsiškių iš autobuso buvome pakrauti vienas ant kito, kaip malkos, į sunkvežimį, o kita, mažesnė dalis, – persodinta į atvykusį autobusą. Aš pakliuvau į sunkvežimį. Kai mane į jį įmetė, tai po manimi jau gulėjo kiti, ant mano kojų, pilvo ir krūtinės sugulė dar kiti. Aš gulėjau aukštielninkas, galva į priekį. Mano rankos buvo laisvos. Iš mūsų 97 kambario sunkvežimyje buvo, kiek atmenu, tik profesorius K. ir V.P. ir iš kaimyninio, 96 kambario, pulkininkas B.Giedraitis ir majoras Opulskis. Sunkvežimio priešakyje sustojo keturi enkavėdistai ir prie šoferio sėdėjo penktas. Mums buvo įsakyta tylėti ir nesidairyti. Taip sugrūsti važiavome per Ukmergę iki Maišiagalos kelias valandas.

Kelionė į Minską

Iš kalėjimo mus išvedė apie pirmą valandą ar pusę antros naktį, jau birželio 23 d., taigi dar buvo tamsu. Kol sukišo į autobusą, kol vėliau iš jo perkrovė į sunkvežimį, praėjo apie pusvalandį, o gal ir daugiau. Kai pajudėjome Savanorių prospektu, jau aušo. Savanorių prospektas buvo pilnas raudonosios armijos įvairių sunkvežimių, lengvųjų mašinų, artilerijos pabūklų ir tankų. Kelias buvo labai užkimštas, įvairios mašinos dažnai sustodavo. Mūsų sunkvežimis, negalėdamas prasimušti priekin, lėtai slinko toje netvarkingoje voroje.

Nors mums buvo uždrausta dairytis, bet aš, gulėdamas virš kitų, t.y. mano galva buvo virš kitų, galėjau akis pakreipti į šalis ir stebėti, kas dedasi abiejose gatvės pusėse, ir matyti visą kelią užpakalyje. Teko matyti didžiai netvarkingai atsitraukiančias „nenugalimosios“ armijos voras ir iš Kauno bėgančius žydus, atskirus vyrus ir šeimas. Vieni jų ėjo užsimetę ant pečių nedidelius nešulius, kiti stūmė šaligatviais prikrautus vaikų vežimėlius, o vienas jaunas žydas nešė ant pečių pasisodinęs ir abiem rankom už kojų laikydamas kokių dvejų metų mergaitę. Šalia jo ėjo jauna moteris, turbūt jo žmona.

Nors šios tautos žmonės mums, lietuviams, ir daug bloga padarė paskutiniais metais, bet, matydamas tą vaizdą, aš jų ir gailėjau. Numaniau, koks tragiškas likimas jų laukia.

Mūsų padėtis buvo ne geresnė. Nežinojome, kur mus veža ir kas mūsų laukia. Gulėdami su profesoriumi K. greta vienas kito, tyliai kalbėjome tik apie savo likimą. Jis manė, kad mus veža tik iki Davalgonių miško, netoli Karmėlavos, ir ten sušaudys, o aš jį įtikinėjau, kad mus veža į Rusiją, nes jei enkavėdistai būtų nusprendę mus sušaudyti, tai būtų nesivaržę tą padaryti ir kalėjime ar jo kieme. Tik pravažiavus pro Davalgonių mišką ir pasiekus Karmėlavą, profesorius patikėjo, kad kol kas mūsų dar nesušaudys.

Išvažiavus iš Kauno buvo jau visai šviesu, nors saulė dar buvo nepatekėjusi. Ukmergės plente matėsi dar didesnis įvairių autovežimių susigrūdimas ir netvarka. Rusai važiavo plentu trimis eilėmis, mašinos stengėsi viena kitą pralenkti, dėl to kilo barniai ir girdėjosi rusiški keiksmai. Privažiuojant Muravos kaimą, pamačiau paplentės griovyje apvirtusius du sunkvežimius ir prie jų – keliolika raudonarmiečių, už kelių žingsnių nuo sunkvežimių – artilerijos pabūklą, o dar toliau, suartame lauke, buvo pamestas tankas.

Aš džiaugiausi, matydamas tokį netvarkingą raudonosios armijos pasitraukimą. Buvo viltis, kad vokiečių motorizuotos dalys mus pavys dar Lietuvoje ir išlaisvins.

Didžiulė rusų vora, kurioje ir mus vežė, judėjo labai lėtai, o privažiavus prie Jonavos plento per Nerį, visai sustojo, nes tuo laiku prie tilto priartėjo kita vora iš Gaižiūnų poligono. Tarp vorų kilo ginčas dėl pirmenybės pervažiuoti tiltą. Niekas nenorėjo nusileisti. Nežinia, kiek ilgai būtų ginčytasi, bet tuo laiku iš rytų aukštai skrido trys lėktuvai. Kauno voroje paskelbė oro pavojų, raudonarmiečiai iššoko iš mašinų ir slėpėsi paplentės grioviuose. Tuo pasinaudojo Gaižiūnų vora ir pradėjo greitai važiuoti tiltu. Joje matėsi geresnė tvarka. Lėktuvai praskrido nepaleidę nė vieno šūvio. Gaižiūnų vorai pravažiavus tiltą, pajudėjome ir mes. Netoli Ukmergės vėl pasigirdo oro pavojaus signalai. Vora sustojo, raudonarmiečiai paliko mašinas ir slėpėsi grioviuose. Mūsų sargybiniai irgi iššoko iš sunkvežimio, bet prigrasė nušauti kiekvieną, kas tik bandys iš mašinos šokti. Lėktuvai artėjo iš rytų, neaukštai skrisdami išilgai voros ir serijomis ją apšaudydami. Raudonarmiečiai šaudė į lėktuvą iš šautuvų. Kai lėktuvas skrido visai arti mūsų, aš pasukau galvą į dešinę ir pamačiau už 10–15 žingsnių nuo plento, suartoje dirvoje, krintančių iš lėktuvo kulkų sukeltas dulkes. Lėktuvui praskridus, mes džiaugėmės, kad kulkos krito už keliolikos žingsnių nuo mūsų ir nieko nekliudė. Didėjo viltis, kad vokiečių kariuomenė mus pasivys.

Gulėjusieji apačioje skundėsi, kad jei dar ilgai taip reikės važiuoti, tai jie užtrokš. Man nebuvo taip bloga, kaip apatiniams. Gulėdamas aukštielninkas virš kitų, aš galėjau pilnais plaučiais kvėpuoti; mano krūtinė ir rankos buvo laisvos, tik kojų nejaučiau, jos buvo kitų nugulėtos ir užtirpusios.

Ukmergėje mūsų sunkvežimis iš voros išsiskyrė ir pasuko į Širvintų vieškelį. Kelias buvo laisvesnis, nes raudonosios armijos dalys traukėsi Ukmergės plentu, Utenos-Zarasų kryptimi.

Du ar tris kilometrus neprivažiavus Maišiagalos miestelio, dešinėje kelio pusėje stovėjo tuščias, be šoferio, Kauno miesto savivaldybės autobusas. Prie jo sustojo ir mūsų sunkvežimis. Vyresnysis enkavėdistas įsakė sunkvežimio šoferiui patikrinti, kokios kliūtys privertė autobusą sustoti ir ar negalima ji sutaisyti. Patikrinęs autobusą, šoferis pranešė, kad, jo nuomone, jis važiuotų, tik benzino nėra. Benzino pakankamai buvo sunkvežimyje, šoferis su pora enkavėdistų perpylė jį į autobuso bakus. Šoferis atsisėdo prie vairo, įjungė motorą ir autobusas pajudėjo. Enkavėdistai įsakė mums išlipti po vieną iš sunkvežimio ir persėsti į autobusą. Mes labai nudžiugome tą įsakymą išgirdę, ir viršutiniai pradėjo lipti patys. Blogiau buvo apatiniams, jie savo jėgomis negalėjo iš sunkvežimio išlipti dėl to, kad visi jų kūno sąnariai buvo nugulėti ir jie jų nevaldė. Juos iš sunkvežimio iškėlė viršuje gulėję draugai. Jie ir mane iškėlė, nes aš kojų nevaldžiau, jos buvo užtirpusios.

Pasinaudoję persėdimo proga, mes paprašėme sargybinius leisti mums atlikti gamtos reikalus. Vienas enkavėdistas suriko:

– Darykit į kelnes, mat mat! Mums nėra laiko čia su jumis gaišti!

Kiti buvo žmoniškesni ir mūsų prašymą patenkino. Greit atlikę savo reikalus, mes sulipome į autobusą. Kadangi mūsų buvo tik apie 25 žmonės, be sargybinių, tai autobuse sutilpome laisvai ir susėdome ant suolų ir grindų. Aš atsisėdau ant suolo prie lango.

Netoli Maišiagalos autobusas trumpam sustojo. Pažiūrėjęs per langą, aš pamačiau pulkininką leitenantą K.P. Uniformuotas jis stovėjo kairėje pusėje ant kalniuko netoli kelio ir per žiūronus į visas puses dairėsi. Aš taip norėjau, kad jis pažiūrėtų į mūsų autobusą, pamatytų mane ir vėliau apie tai praneštų mano šeimai. Bet jis į autobusą nekreipė dėmesio, ir mes pro jį pravažiavome.

Apie vienuoliktą ar dvyliktą valandą privažiavome Vilnių ir sustojome prie didelio namo. Kažkas netoli manęs sėdėjęs tyliai pasakė, kad tame name yra NKVD štabas, bet tuo laiku ten nesimatė nė vieno žmogaus. Netoli namo matėsi kelios didelės vokiečių bombų išmuštos duobės, aplinkinių namų langų stiklai buvo išbyrėję.

Kai tik autobusas sustojo, tai du mūsų sargybiniai nuskubėjo į namą, bet po kelių minučių sugrįžo atgal. Girdėjome, kaip jie kalbėjo savo draugams, kad mūsų autobusas pavėlavo atvykti ir kad štabas jau išvažiavęs. Visi enkavėdistai trumpai pasitarė ir įsakė šoferiui važiuoti. Po keliolikos minučių autobusas vėl sustojo kažkokiame kieme. Ten šoferiui buvo įsakyta paimti daugiau benzino ir važiuoti toliau.

Apie pirmą valandą išvažiavome iš Vilniaus ir pasukome plentu Ašmenos-Molodečno kryptimi. Iki Molodečno vėl reikėjo važiuoti raudonosios armijos atsitraukiančių dalių voroje. Šios kariuomenės dalys traukėsi tvarkingai, todėl važiavome greičiau. Sargybiniai įsakė šoferiui lenkti kariuomenės mašinas, bet niekas mūsų autobusui kelio nedavė. Nors enkavėdistai ir keikėsi, grasė, bet niekas į juos dėmesio nekreipė ir liepė laikytis bendros tvarkos.

Netoli Smurgainių vokiečių lėktuvai, skrisdami iš rytų, vorą apšaudė iš kulkosvaidžių. Tuo laiku mūsų autobusas buvo apie kilometrą nuo apšaudomos vietos. Vokiečiai šaudė neilgai, ir mūsų sargybiniai iš autobuso nelipo, bet vora buvo sustojusi.

Pravažiuodami tą vietą, kur lėktuvai vorą apšaudė, pamatėme tuščią Kauno miesto savivaldybės autobusą. Jis stovėjo dešinėje kelio pusėje, prie pat paplentės griovio, prieš jį buvo nulaužtas telefono stulpas, sutraukytos telefono-telegrafo vielos gulėjo ant jo stogo. Jo kairiame šone aiškiai matėsi kelios dešimtys kulkų padarytų skylučių. Mes spėliojome, kas atsitiko autobuse važiavusiems žmonėms ir kas jie buvo. Vienas vyras tvirtino, kad tą autobusą jis matęs prie Kauno kalėjimo ir kad jame buvo vežama dalis ketvirto skyriaus suimtųjų. Tarp kitų jis matęs ir K.Bizauską. Jis gerai atsimena to autobuso numerį. Aš pamaniau, kad galėjo būti tas tretysis autobusas, į kurį prie Laisvės alėjos ir Savanorių prospekto buvo perkelti keli suimtieji iš mūsų sugedusio autobuso. Tarp perkeltųjų buvo ir iš 97 kambario buhalteris J.B. Ir Minsko, ir Červenės kalėjimuose nesimatė nei Bizausko, nei J.B. Visi manėme, kad į autobusą pataikė praskridę lėktuvai, kad šoferis buvo užmuštas ar sunkiai sužeistas, ir nevaldomas autobusas trenkė į stulpą ir jį nulaužęs sustojo. Bet kas atsitiko žmonėms? Ar likę gyvi buvo perkelti į kariškas mašinas ar ten pat sušaudyti? Toje vietoje, abipus plento, augo nedidelės nuskurusios pušelės ir kadagiai. Egzekucijai vieta buvo tinkama.

Molodečno mieste mūsų autobusui pavyko iš voros išsiskirti ir greičiau važiuoti. Apie vienuoliktą valandą vakaro be jokių trukdymų mus atvežė į Minską. Miestas buvo aptemdytas, judėjimas gatvėse – silpnas. Oras gražus, šiltas, naktis šviesi, šaligatviuose matėsi daug žmonių, stebinčių pravažiuojantį be šviesų mūsų autobusą.

Autobusas pervažiavo miestą ir sustojo rytiniame pakraštyje, dideliame kareivinių kieme. Vyresnysis enkavėdistas kažkur nuėjo ir po pusvalandžio grįžo piktas. Iš jo kalbos su kitais enkavėdistais mes supratome, kad naktį reikės praleisti autobuse, ten pat kareivinių kieme. Visą parą mes buvome ne tik nieko nevalgę, bet ir negėrę. Kankino troškulys, burna buvo išdžiūvusi. Kai sužinojome, kad iki ryto pasiliksime autobuse, tai enkavėdistus paklausėme, ar negalėtume gauti vandens atsigerti. Du enkavėdistai pasisakė, kad ir juos troškulys kankina.

– Gerai, – tarė vyresnysis. – Aš mačiau čia kieme netoli šulinį, galėsite atsigerti. Gal turit kas puodelį ar kitą kokį indą? – paklausė mūsų. Mes atsakėme, kad jokio indo neturime. Tada jis įsakė sargybiniui nuvesti mus po du prie šulinio ir leisti atsigerti. Šulinys buvo netoli, ir po keliolikos minučių mes visi buvome atsigėrę ir autobuse snausdami laukėme ryto. Aš tikėjausi, kad ryte mus nuveš į geležinkelio stotį ir iš ten traukiniu į Rusiją, bet, deja, skaudžiai apsirikau.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija