Birželis
|
Kazimieras Skalandžiūnas
|
Tremtiniui Vytautui
Mus prikėlė, pažadino piktadarystė
Kraujo žymės paliko ant mūsų kaktos,
Neturėjom vaikystėje mes nei vaikystės,
Nei Tėvynės, nei motinos... Žemės gimtos.
Jie pamiršo, bet mes niekada nepamiršim
To baisingo birželio, vežimų dienos.
Prasidėjo tragedija mūsų ne Pirčiupiu,
O tą rytą, kai Lietuvą ištrėmė iš Lietuvos.
Kęstutis
Genys
Gintautas Genys
Susidėjo viskas taip keistai... Birželis vasaros
pradžia, saulė kaitina karštai ir šviečia skaisčiai, gamta išgryninta
iki sodraus žalumo, žemė viltingai graži ir šilta, nors verk iš
džiaugsmo... Ir ašarų birželį buvo išlieta tiek daug, jog upė galėtų
patvinti, tik tos raudos buvo ne iš džiaugsmo. Dvi šėtoniškos datos,
dvi siaubingos dienos birželio 14-oji Gedulo diena, kai Lietuvą
vežė iš Lietuvos, ir birželio 15-oji okupacijos diena, kai barbarų
armija, nesutikusi nė menkiausio pasipriešinimo, įsiveržė į Lietuvos
žemę. Prasidėjo ilgas ir niūrus istorijos tarpsnis, kurio pasekmes
tiesiogiai ar netiesiogiai dar ilgai jausime kasdienio gyvenimo
bėgime.
Mano tėvo mamos brolis Kazimieras Skalandžiūnas
visą savo gyvenimą praleido tarnaudamas Dievui ir tėvynei. 1938
metais baigė Kauno aukštesniąją policijos mokyklą, prieš tai atitarnavęs
savo laiką Lietuvos kariuomenėje, ir savo pareigas ėjo Marijampolės
mieste. Grąžinus Lietuvai Vilnių, su šio miesto policijos daliniu
buvo pasiųstas į senąją sostinę dirbti judėjimo policijoje. Okupavus
Lietuvą, iš pareigų buvo atleistas ir jokio kito darbo negalėjo
rasti, nes jam vis prikišdavo tarnybą policijoje.
Atėjus kitiems okupantams vokiečiams, su kuriais
daug kas siejo iliuzijas atgauti nepriklausomybę, kurios, tiesą
sakant, gan greitai išsisklaidė, susikūrusi laikinoji Lietuvos valdžia
paprašė visų piliečių grįžti į buvusias savo tarnybos pareigas.
K.Skalandžiūnas tuojau pat atsiliepė į šį kvietimą ir buvo paskirtas
Veiverių valsčiaus policijos punkto vedėju.
Tarnaudamas puikiai pažinojo visus valsčiaus gyventojus,
žinojo net ir tai, kur slepiasi žydai, tačiau nieko neįdavė, nieko
neišdavė. O kartą pravažiuojančiame vežime, kurį pagal pareigas
tikrino, po šienu atrado susigūžusį žyduką. Žmonės jį vežė kažkur
į saugesnę vietą. Apsimetė, kad nieko nematė. Už tokį nematymą
vokiečiai sušaudydavo be pasigailėjimo ir nedelsdami.
Norėčiau perduoti autentišką K.Skalandžiūno pasakojimą,
kurį užrašiau prieš trejus metus:
Antrą kartą okupavus rusams Lietuvą, į Vakarus
nebėgau, nes niekuo nesijaučiau kaltas ar nusikaltęs. Tačiau greitai
pamačiau, kad okupantai visus tarnautojus, tarnavusius bet kokioje
tarnyboje, tremia į Rusiją. Todėl ėmiau slapstytis, o vėliau išėjau
partizanauti į Katino būrį, kuris veikė Kauno rajone.
Pas partizanus mane atvedė Veiverių valsčiaus
antrųjų Girininkų kaimo gyventojas Juozas Grabauskas. Jis, vokiečių
okupacijos metu buvęs seniūnu, taip pat slėpėsi nuo arešto. Netoli
kaimo esančiame miške atlikau priėmimo į būrį apeigas. Būrio vadas
Katinas, dalyvaujant dvylikai partizanų, mane prisaikdino, kad pasižadu
ginti tėvynę Lietuvą, jos laisvę ir nepriklausomybę, o reikalui
esant ir gyvybę už ją paaukoti. Sukalbėjęs priesaikos žodžius, persižegnojau
ir pabučiavau rožinio kryželį, o Katinas pasakė, kad nuo šios akimirkos
esu būrio partizanas, man suteikiamas Trevo slapyvardis ir privalau
būti ištikimas tėvynei Lietuvai bei rodyti pavyzdį kitiems.
Tuo metu būrys kaip tik kūrėsi. Dar net ne visi
buvo ginkluoti, bet jau palaikėme ryšį su kaimyniniais būriais,
ypač su Žvirblio būriu. Ryšininkė buvo Girininkų kaimo gyventoja
Juzė Grabauskaitė. Per ją aš susitikdavau ir su savo žmona Natalija.
Ji atnešdavo švarių baltinių, vaistų, spaudos ir kitų svarbių smulkmenų.
1945 metų rudenį būrio vado įsakymu sulaikėme
Pažėrų-Veiverių link važiuojantį sunkvežimį. Jį vairavo civiliškai
apsirengęs vyras, kalbantis tik rusiškai. Jį nuodugniai iškratėme
ir įsodinome į priekabą, o patys nuvairavome mašiną miško link.
Kiek pavažiavę, rusą paleidome ir įsukome į mišką. Už kelių šimtų
metrų radome ant keliuko užvirtusią eglę. Teko pasidarbuoti, kad
atlaisvintumėme kelią, ir tai kiek užtruko. Staiga pastebėjome,
kad esame supami priešo. Prasidėjo kautynės. Atsišaudydami ir pasinaudodami
miško priedanga pasitraukėme be aukų.
Maždaug po metų labai stipriai peršalau. Pradėjau
be perstojo kosėti, pakilo aukšta temperatūra. Mano liga kėlė ir
tam tikrų nepatogumų visam būriui. Katinas, matydamas, kad tokiomis
sąlygomis sunkiai pasveiksiu, patarė ieškotis saugios vietos, kur
galėčiau pasigydyti. Padedamas ryšininkų ir žmonos, nusigavau į
Kauną, kur mano sesers darže, Kapinių gatvėje, išsikasiau bunkerį
ir ten gyvenau bei gydžiausi. Mano žmona palaikė ryšį su mišku ir
man pranešdavo apie esamą padėtį.
1947 metais, kai aš pasveikau, žmonos lydimas
vėl keliavau atgal į būrį. Einant miesto centru, mus sustabdė NKVD
pareigūnai. Mėginau bėgti, bet pakliuvau į akliną kiemą, kur mane
ir sučiupo, žvėriškai sumušė pistoletų rankenomis ir spardė kojomis.
Visą kruviną taip ir nutempė į NKVD rūsį.
Prasidėjo tardymai ir žiauriausios kankynės. Ilgą
laiką sėdėjau 13-ojoje mirtininkų kameroje. Tardytojai mėgino išgauti
informaciją apie būrį, apie ryšius su štabu Kaune, stengėsi įtikinti
mane, kad aš tuos ryšius ir palaikau. Apie štabą tikrai nieko nežinojau
ir visą laiką įtikinėjau, kad jokio ryšio su partizanais nepalaikau.
Vos ne kas dieną mane kankindavo iki sąmonės netekimo, tačiau nieko
neišdaviau. Laikiausi miške duotos priesaikos. Galiausiai man sudarė
bylą pagal BK str. 58.1a ir 58.11, tai yra už partizaninę veiklą,
ir karinio tribunolo nuosprendžiu man buvo paskirta dvidešimt metų
katorgos, o mano žmonai dešimt.
K.Skalandžiūnas bausmę atliko Vorkutos anglies
šachtose. Kiekviena diena po žeme, tarp juodų dulkių, tarp nuodingų
dujų, drėgmėje ir šaltyje. Žmonės krisdavo kaip musės, o Kazimieras
atsilaikė, išgyveno. Po kelerių katorgos metų gavo žinią ir apie
žmoną, kuri Sibire kankinosi prie miško kirtimo darbų.
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais K.Skalandžiūnas
stengėsi, kad jam būtų suteiktas kario savanorio statusas. Rašė
prašymus, pristatinėjo dokumentus su likusių liudininkų parašais,
jo partizaninę veiklą savo parašais patvirtindavo tie patys kariai
savanoriai, bet... Kaip sovietinės okupacijos metais, taip ir laisvos
Lietuvos metais vis užkliūdavo darbas policijoje. Tai gal žydus
skriaudė, tai gal ką nekaltą suėmė, tai gal... Taip jis ir mirė
2004 metais su kartėliu širdyje.
Štai toks yra sovietinės okupacijos netiesioginio
tęstinumo pavyzdys. Galima priminti ir kitą pavyzdį. Liustracijos
komisija taip pat keletą metų dirbo, bet KGB bendradarbių nerasdavo.
Tik visai neseniai, po vadų pasikeitimų, ledai pajudėjo. Ir taip
visur, kiekviename žingsnyje, kiekvienoje veiklos srityje, neaplenkiant
ir valdžios sluoksnių. Okupantų lyg ir nebėra, bet kažkas liko.
Ir tas kažkas kartais toks gražus, toks mielas, toks patriotinis,
kad nieko negali suprasti. O gal ir nereikia suprasti. Priimkim
tai kaip sovietinės okupacijos dosnų palikimą.
Dešimtys tūkstančių žuvusiųjų miškuose, milijonas
ištremtų! Juk ištremti ir tie, kurie patys bėgo į Vakarus nuo to
siaubingo košmaro. Kai kurie prisitaikė tremtyje, kai kurie gražiai
prasigyveno, o kai kurie, kaip mano senelio brolis Lietuvos kariuomenės
kapitonas Andrius Genys ne! Nerado sau vietos Lietuvos karininkas,
1941 metų birželio sukilimo aktyvus dalyvis, tolimoje ir svetimoje
Australijos žemėje. Kankinosi, ilgėjosi, graužėsi, jam vis kažko
trūko, vis kažko nebuvo šalia, ir taip iki mirties, kuri išlaisvino
kenčiančią sielą.
K.Skalandžiūno sesuo Masėnienė buvo išvežta į
Sibirą su dviem mažais vaikais, o vyras sušaudytas Maskvoje, nes
priklausė Šaulių sąjungai. Ir taip kone visa Lietuva tai sušaudytas,
tai išvežtas, tai pabėgęs, tai paprasčiausiai nepatikimas, nes kas
nors giminėje priklauso jau paminėtoms organizacijoms.
Tauta be atminties mirusi tauta! To pamiršti
nevalia!
© 2006 XXI amžius
|