1956 metai: Vengrija – Lietuva

Terorizmo muziejuje Budapešte lankytojai apžiūrinėja eksponuojamą sovietinį tanką Reuters nuotrauka

Lietuvos delegacija – Balys Gajauskas ir Antanas Lukša – deda vainiką vengrų sukilėliams Budapešto kapinėse Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

Lietuvių tauta, būdama nedidelė, gali didžiuotis daugeliu didvyriškų savo istorijos puslapių. Tai nenuilstamos kovos su kryžiuočiais, norėjusiais apkrikštyti mus su kardu rankoje; lietuviškos spaudos ir kalbos draudimo laikas, kai su didžiausiais pavojais teko per sieną gabenti Prūsijoje spausdintas maldaknyges, knygas ir kitą lietuvišką spaudą; 1918-1920 metų nepriklausomybės kovos; 1941 metų birželio sukilimas prieš besitraukiančius iš Lietuvos sovietinius okupantus; dešimtmetį besitęsusios partizanų kovos su antrosios bolševikų okupacijos valdžia ir jos kolaborantais. Kai su diktatoriaus Stalino mirtimi partizaninė kova beveik baigėsi, atrodė, kad okupacijos naktis ilgam uždengė visą Lietuvą. Tačiau Kremliuje vykusi kova dėl valdžios ir dėl jos prasidėjęs buvusio diktatoriaus nuvainikavimas sudarė galimybes komunistiniam režimui, dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių išplėtusiam savo valdomą teritoriją, tapti švelnesniam ir taip pasinaudoti nors minimalioms laisvėms įgyvendinti. 1956 metų pavasarį prasidėjo bruzdėjimai į komunistinę sistemą įtrauktoje Lenkijoje, o netrukus ir komunistinės Vengrijos vadovai, verčiami laiko ir tautos, prašneko apie režimo sušvelninimą. Vengrai, jausdami galimybę išsilaisvinti iš diktatūrinio, nors ir sušvelninto režimo, netikėtai pradėjo sukilimą – juk dešimtmetis komunizmo jų šalyje atskleidė tikrąjį nelaisvės veidą. Taip vengrai, o su jais ir kitos komunistinėmis prievarta paverstos tautos atgavo viltį išsivaduoti iš primesto jungo. Tūkstančiams žmonių istorinę 1956 m. spalio 23 d. išėjus į Budapešto gatves prasidėjo lemiama kova už laisvę. Sukilėliai pareikalavo tučtuojau išvesti iš Vengrijos sovietų armiją, išrinkti naują šalies komunistų partijos vadovybę, nedelsiant paleisti komunistų režimo kalinius, paskelbti visuotinius, lygius ir slaptus rinkimus, kuriuose galėtų dalyvauti ir uždraustos politinės partijos, tuoj pat grąžinti į tėvynę visus ištremtus į Sovietų Sąjungą vengrus. Kritus Vengrijoje stalinistinei vyriausybei ir prie jos vairo stojus vengrų tautos didvyriui Imrei Nadžiui, prasidėjo politinės permainos. Ėmė atsikurti prieškariu veikusios Vengrijos politinės partijos, iš kalėjimo buvo išlaisvintas Vengrijos katalikų vadovas kardinolas Jožefas Mindsentis, jau pirmosiomis valandomis tapęs trumpos vengrų revoliucijos dvasiniu vadu. Tiesiog per dvi dienas atgimė laisva spauda: gatvėje galėjai gauti laikraštį, kuriame buvo parašyta iki tol neregėtų dalykų, per radiją buvo kalbama apie laisvę, šalies išstojimą iš Varšuvos pakto, kitokią rytdieną. Tomis dienomis komunizmas Vengrijoje buvo žlugęs. Iš pradžių viskas vyko stichiškai. Protestavo ne tik studentai, bet ir universitetų dėstytojai, mokytojai, darbininkai. Tai įvyko staiga, gaivališkai ir spontaniškai, kad niekas net nesitikėjo. Greitai susiformavo pasipriešinimo centrai. Minios nusiaubė daugelį komunistų partijos komitetų, o dauguma buvusių komunistų gatvėse viešai degino savo partinius bilietus. Vengrus buvo apėmusi tokia euforija, kad jaunimo minios, ginkluotos tik Molotovo kokteiliais, drąsiai stojo į kovą su tankais. Kulkų lietus, pasipylęs į beginklę minią, ne gąsdindavo, bet dar labiau drąsindavo vengrus. Tai buvo studentų, darbininkų, moksleivių, vaikų protestas, – kaip prisimena sukilime dalyvavusieji, – vyresniųjų buvo nedaug.

Žinios apie Vengrijos sukilimą baugino Kremlių – pasmerkęs Staliną, diktatoriaus kurtos imperijos prarasti jis nenorėjo. Juo labiau kad vengrų pavyzdžiu galėjo pasekti lenkai, rytų vokiečiai ar čekai. Naujasis komunizmo sistemos vadas, vaizduojantis demokratą, pasielgė taip, kaip būtų padaręs ir jo nuvainikuotas diktatorius – į Vengriją pasiuntė tankus. Savo metaliniais vikšrais jie traiškė sukilėlius, be jokios baimės stovinčius prieš juos. Niekas rusų tankų žudomiems vengrams pagalbos nesuteikė – Vakarų demokratai nebuvo pajutę komunizmo valdymo skonio ir jiems rūpėjo savi reikalai. Sukilėliai buvo baudžiami žiauriai: juos korė vieną po kito, daugelį stipriai sumušė, nepilnamečius įkalindavo, vėliau sušaudydavo. Daugiau nei ketvirtis milijono vengrų pabėgo iš šalies. Revoliucijos vadas I.Nadis buvo nuteistas mirčiai, o jo palaidojimo vieta buvo nuslėpta. Atrodė, sukilimas buvo nuslopintas.

Tačiau Vengrijos revoliucija kaip aidas atsiliepė kitame komunistinės sistemos krašte – Lietuvoje. Sujaudinti kovojančių vengrų, lietuviai per jiems svarbią Vėlinių dieną rinkosi į kapines ir, degdami žvakeles prie tautos didvyrių kapų bei paminklų, giedojo uždraustąjį Lietuvos himną, giesmes, patriotines dainas ir reikalavo laisvės Vengrijai ir Lietuvai. Tai buvo naujosios kartos, jau išaugusios po partizaninės kovos pralaimėjimo, laisvės proveržis. Jaunimas pratęsė partizanų kovos dvasią, kėlė tautai viltį išsivaduoti iš nelaisvės pančių. Ir nors iki ginkluoto sukilimo Lietuvoje nebuvo prieita, nes jos teritorijai būnant aneksuotai galimybė ginklu išsivaduoti jau buvo visiškai neįmanoma (tiesa, Vengrijos revoliucijos įtakoje dar ėmė reikštis vienur ar kitur išlikę negausūs partizanai), bet okupacinės valdžios susidorojimas su mitinguotojais buvo žiaurus. Tik atsitiktinumo dėka nebuvo panaudoti baudėjų ginklai. Per kitų metų, 1957-ųjų, Vėlines protestuotojų ne tik nesumažėjo, bet dargi padaugėjo – kolaborantai turėjo mesti dar didesnes baudėjų pajėgas, kad nuslopintų protestuotojų pasipriešinimą. Dar daugiau, KGB archyvuose suslapstyti okupantų dokumentai rodo, kad po vengrų sukilimo Lietuvoje prasidėjo tautinis pasipriešinimas pogrindyje – daugelyje miestų ir miestelių, mokyklose, universitetuose, net įstaigose kūrėsi tautinės jaunimo organizacijos, siekiančios nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Taip vėl partizanų kovos dvasia atgimė jaunoje kartoje. Tai buvo prieš 50 metų…

© 2006 „XXI amžius“