Lieptai
Henrikas NAGYS
|
Žuvusio vengrų sukilėlių motina
prie Lietuvos tautodailininkų
koplytstulpio Budapešto
kapinėse 1990 metais
Algimanto Žižiūno nuotrauka
|
Ketvirtas laiškas:
1956 metų ruduo
Budapešto baladė
Imre, ar tai tu stovėjai
(vienplaukis berniukas moksleivio miline ir
vaiko akim)
ant poeto paminklo pakopų tą nepaprastą spalio
vakarą
ir šaukei į mirtiną tylą virš neužmatomos
jūros galvų,
užkimęs nuo tėviškės tyrų ir drungo Dunojaus
vėjo
ir jauno kraujo plakimo:
Kelkitės, vengrai, tėvynė šaukia jus!
Laikas atėjo! Dabar arba niekados!
Visų vengrų Dievo vardu mes prisiekiam, prisiekiame
Niekad daugiau nebebūti vergais!
Ar tai tu kartojai, Imre, kartu vėliau su
minia
Ir žeme, ir vėju, ir vandeniu šią karčią laisvės
priesaiką?
-
Imre, ar tu rašei
(krauju kokia patetika! savo jaunu, šiltu,
šiltu krauju)
nuo pirmojo rudenio šalčio sugrubusia, peršauta
plaštaka
raudonom ir tiesiom raidėm ant balto krantinės
mūro,
kad matytų visi: žingeidūs, bailiai, savieji
ir priešai,
didžiulėm raidėm sukrekėjusį šauksmą: Mirtis
pavergėjams!
Mano žemė gyva per amžius!
-
Imre, ar tu užklojai
Savo šiurkščia miline (ir vėliava, iš kurios
savo draugo ranka
išpjovė kaip votį gėdingą vergijos žvaigždę)
liesą, ištįsusį
kūną, geltonus padrikus plaukus savo sesers,
ir padėjai žodžius ant gatvės grindinio, sudraskyto
tankų vikšrų:
Miegok ramiai, maža Budapešto mergaite,
Tavo mirtis nebuvo veltui...
-
Imre, ar tu parašei
Siauroj popierinėj juostelėj
Mums anuos nepamirštamus sakinius
Iš anapus nakties, iš miesto mirties konvulsijoj
(dundant juodai nevilties komandai... žvilga
Dunojus
po tiltais tuščiais ir durtuvai... siauros
mongolų akys...
barbaras stovi už miesto vartų...),
Imre, ar tu mums rašei
Iš anos paskutinės, baisios, nemirtingos nakties:
Dieve, išgelbėk mūsų sielas.
Sudiev draugai...?
(Iš rinkinio
Mėlynas sniegas, Bostonas, 1960)
© 2006 XXI amžius
|