Vengrijos revoliucija – laisvės viltis pavergtoms tautoms

Gyvybę už Vengrijos laisvę paaukojęs Imrė Nadis suprato komunistinio režimo brutalumą ir ėmėsi vadovauti vyriausybei bei vykdyti revoliucines reformas

Kardinolas Jožefas Mindsentis stalinizmo laikais buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos

Vengrų sukilime dalyvavo ir iš stalinistinių lagerių sugrįžę sužeisti žmonės

Vengrų tautos sukilime prieš komunistinę diktatūrą aktyviai dalyvavo jaunimas

Komunistinė sistema, prasidėjusi 1917 metais Rusijoje, ilgus dešimtmečius laikė žmoniją padalytą į dvi priešiškas dalis. Ji eižėjo visą laiką, jai priešinosi daugybė šviesių protų, kurie būdavo sunaikinami negailestingos, pasaulyje iki tol nematytos teroro mašinos. Kai kurie drastiški pasipriešinimo žiauriai sistemai atvejai vis dėlto padarė nemažą poveikį klibinant jos pamatus. Tokia buvo ir revoliucija Vengrijoje, siaubingai išgąsdinusi komunistinės santvarkos vadus, todėl su dar didesniu žiaurumu nuslopinta jos užuomazgoje. Prieš penkiasdešimt metų, 1956 m. spalio 23 d., Vengrijoje prasidėjusi Budapešto studentų demonstracija peraugo į ginkluotą sukilimą, siekiant išsivaduoti iš komunistinio režimo ir sukurti nepriklausomą nuo komunistinės ideologijos valstybę. Tiesa, komunistinė sistema pradėjo plyšinėti tuoj pat po didžiojo komunistinio diktatoriaus J.Stalino mirties 1953 metais. Tačiau ji vis dar buvo stipri ir ideologiškai sukausčiusi laikė daugybę šios pasaulinės imperijos vergų, todėl vengrų sukilimas buvo ryškus šviesos spindulys, praplėšęs komunistinės tamsos uždangą ir toliau viltingai švietęs komunizmo pavergtoms tautoms.

Tai, kad Vengrija buvo beveik pirmasis kovos su komunistine diktatūra pavyzdys (neskaitant 1953 metų darbininkų sukilimo Rytų Berlyne ir 1956 metų pavasarį kilusio pasipriešinimo Lenkijoje), buvo neatsitiktinis reiškinys. Vengrijoje dar stalinizmo laikais kūrėsi komunizmui besipriešinusios organizacijos. Pavyzdžiui, 1949 metais pogrindžio sąlygomis buvo įkurta Krikščioniškoji liaudies partija, kurios lyderiu tapo Ervinas Papas. Ši partija palaikė glaudžius ryšius su krikščioniškomis socialistinėmis profsąjungomis, kurių lyderiai Ištvanas Romvaris, Jožefas Chalpertas prisijungė prie Krikščionių liaudies partijos ir sudarė Krikščioniškąjį frontą. 1956 metų rugpjūtį Pasaulio Protestantiškų Bažnyčių Taryba Vengrijoje surengė savo posėdį. Tuo metu Vengrijoje lankėsi Šveicarijos profesorius Henris Espinas, kuris reformatų dvasininkui iš Batasekio miesto Dežui Sekėjui pareiškė: „Jūsų užduotis – žadinti tikinčiųjų širdyse patriotizmą, nacionalinius jausmus, kovoti su pavergėjais“. Dvasininkas pranešė profesoriui, jog Judėjimas už Vengrijos atsinaujinimą savo programoje numatė radikalius pasikeitimus.

Didelę įtaką jaunimui Vengrijoje turėjo nelegali organizacija, pasivadinusi Meilės partija. Jos įkūrimo iniciatoriumi ir vadovu buvo Jožefas Fiala. Nuo 1947 iki 1955 metų Meilės partija vedė atsargią, bet sistemingą politinę-organizacinę veiklą. Konspiracijos tikslais ši organizacija turėjo keletą įvairių pavadinimų. Paskutinį pavadinimą organizacija gavo todėl, kad „norėjo užtikrinti pasaulio suvokimą, pagrįstą meilės samprata“. Šią tezę organizacijos nariai patvirtindavo simboliškai, susitikimų metu vienas su kitu pasikeisdami simboliniu bučiniu.

Vengrijos Baija, Kečkemeto ir Kaločo rajonuose veikė Vengrijos krikščioniškasis socialistinis darbininkų judėjimas, leidęs savo laikraštį „Kiuzdelem“ (“Kova“). Ši organizacija palaikė tiesioginį ryšį su Vengrijos ginklo brolių sąjunga. Daugelyje Bekešo ir Čongrado sričių kaimuose buvo įkurta pakankamai gausi ginkluota organizacija „Baltoji gvardija“. Ją dar 1949 metais pradėjo organizuoti Janušas Blacho. Tai buvo penkiukių grupėmis sudaryta organizacija, turėjusi įstatus, organizavusi topografijos mokymus, kaupusi ginklus, platinusi atsišaukimus, turėjusi radijo imtuvą ir sįustuvą.

Revoliucija prasidėjo taikia studentų demonstracija Budapešte 1956 m. spalio 23 d. Joje dalyvavo minėtų partijų, sąjungų ir organizacijų nariai: susikibę rankomis, garsiai dainuodami patriotines dainas, jie pasuko miesto centro link, prie pastato, kuriame buvo įsikūrusi laikraščio „Sabad nep“ (“Laisva liaudis“), Vengrijos darbo (komunistų) partijos CK spaudos organo, redakcija, taip pat ir prie Radijo komiteto pastato. Aktyviausi šių eitynių ir pastatų apgulties vadovai buvo Ferencas Cechikas, Ištvanas Ilešėjus, kurie jau spalio 27 dieną įkūrė Vengrijos revoliucinę jaunimo partiją. Jau tos pačios dienos vakare, po susišaudymo, buvo užimtas Radijo komitetas, „Sabad nep“ redakcija, telefonų stotis, automobilių bazės, kariniai objektai ir ginklų sandėliai. Demonstracija staigiai peraugo į ginkluotą vengrų tautos sukilimą. Sukilėlių rankose atsidūrė pagrindiniai, svarbiausi Budapešto objektai. Sukilėlių ginkluotos grupės užėmė kareivines, o iš keturių autobazių savo žinion paėmė 150 sunkvežimių.

Vengrijos revoliucijoje, stipriai pasireiškusioje pačioje sostinėje, buvo daug svarbių punktų ir prie jų įsitvirtinusių sukilėlių. Kiekviena sukilėlių grupė turėjo savo žymius vadus, įėjusius į sukilimo istoriją. Tarp ginkluotų sukilėlių grupių, veikusių Budapešte, ypač išsiskyrė Korvino skersgatvio grupė. Jau spalio 24 dienos ankstų rytą šiame skersgatvyje susirinko iš kalėjimo išlaisvinti nuteistieji, pogrindžio organizacijų nariai. Šios grupuotės vadu tapo Laslas Ivanas-Kovačas. Ginkluota grupė Borošo aikštėje, įsitvirtinusi name Nr. 19, buvo stambiausia po Korvino skersgatvio grupės. Jos iniciatorius buvo Diula Pastoras. Kitas sukilėlių atramos centras telkėsi Senos aikštėje. Nemažą vaidmenį suvaidino ir pramoninio Čepelio rajono sukilėliai. Aktyvią veiklą rodė Budapešto IX rajono kelios sukilėlių grupės. Veikė ginkluotos grupės ir Budapešto miesto pakraščiuose. Visos minėtos grupės turėjo gerą koordinuotą ryšį. Tiksliai vykdė objektų užėmimą. Buvo užimti Karinio tribunolo ir Generalinės prokuratūros pastatai.

Spalio 30 dieną sukilėliai Budapešto Revoliucijos aikštėje apsupo Darbo partijos komiteto pastatą. Apie 9 val. 30 min. kompartijos būstinės link sukilėliai atidengė uraganišką ugnį iš kulkosvaidžių. Apie 13 val. pasirodė Vengrijos vyriausybės siųsti šeši tankai. Vienas jų iš pabūklo į sukilėlių pusę šovė perspėjamąjį šūvį, o vėliau visi šeši tankai apsuko ratą ir savo pabūklus nukreipė kompartijos pastato kryptimi – tai reiškė, kad tankai perėjo į sukilėlių pusę. Plieno tvirtovės atidengė pabūklų ir kulkosvaidžių ugnį į kompartijos komiteto apartamentus. Ugnis tęsėsi beveik pusvalandį. Pastate likę saugumiečiai priešinosi, tačiau jėgos buvo nelygios. Susišaudymo metu žuvo 18 sukilėlių ir 40 saugumo atstovų, gynusių pastatą. Sukilimo dalyviai paėmė į nelaisvę 60 saugumiečių, pas kuriuos rado dideles sumas pinigų ir brangenybių. Visus suimtuosius išvedė į aikštę, kiekvienam prie drabužių prisegė rastus pinigus, brangenybes ir tuoj pat visus pakorė ant medžių. Keletą dienų lavonai kabėjo, niekas jų ir pinigų nelietė – taip vengrai parodė savo panieką neseniems kankintojams.

Visur steigėsi revoliuciniai komitetai – daugelyje valstybinių ir administracinių žinybų, Aukščiausiame teisme, prokuratūroje ir t.t. Visur vyko senų nepatikimų komunistinių kadrų valymai. Buvo sudaromi komunistų sąrašai.

Iš įkalinimo spalio 31 dieną, kartu su kitais suimtaisiais, išlaisvinamas Vengrijos Katalikų Bažnyčios primas kardinolas Jožefas Mindsentis (g.1892 m.). 1949 metais, stalinizmo siautėjimo laikais, jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kardinolą išleidus iš kalėjimo, buvo pasiūlymų, net reikalavimų paskirti jį valstybės vadovu, tačiau to neįvyko, nes netrukus, lapktičio 3-iąją, įsiveržus sovietinei armijai ir pradėjus žiaurų susidorojimą ne tik su revoliucionieriais, bet ir su visa vengrų tauta, pačiam kardinolui teko slėptis nuo komunistų teroro Budapešte, Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoje. (Ten jis, gavęs politinį prieglobstį, išbuvo labai ilgai – iki 1971 metų, kol pagal atskirą susitarimą jam buvo leista išvykti į užsienį, kur jis ir mirė 1975 metais tremtyje, Austrijoje, ilgėdamasis savo numylėtos Vengrijos, ir tik jo palaikai 1991 metais sugrįžo į tėvynę ir dabar ilsisi Estergomo bazilikoje.) Vengrijos ir sovietų komunistai jam niekaip neatleido už ryžtingą politinę poziciją sukilimo metu. Komunistai ypač nekentė kardinolo už tai, kad jo iniciatyva buvo užimti Valstybinės valdybos Bažnyčios reikalais archyvo dokumentai, kurie buvo perduoti jėzuitams studijuoti: dokumentuose buvo ypač slapta informacija, kaip komunistinis režimas siekė patraukti savo žinion dvasininkus ir visą Bažnyčios veiklą. Per savo sekretorių kard. J.Mindsentis aiškinosi sukilimui svarbius klausimus: ką galvoja dvasininkai ir tauta apie žemės reformą, kokios nuotaikos Bažnyčios viduje ir visoje valstybėje, kaip atrodo politinė padėtis pagal politinių partijų ir atskirų politikų veiklą, kas vyksta Jugoslavijoje ir Lenkijoje, kaip elgtis dėl konferencijos Ženevoje, kaip vertinamas stalinizmas, taip pat domėjosi kitais tuo metu vykusiais tarptautiniais klausimais. Kardinolas kasdien priimdavo įvairiausias delegacijas – politinių partijų (ypač krikščioniškųjų), religinių organizacijų, vienuolijų atstovus, dvasininkus, rašytojus, poetus, įvairių valstybių vadovus, užsienio žurnalistus, su daugeliu jų spręsdamas iškilusius klausimus.

Sukilime dalyvavo beveik visi įvairiausių politinių ir religinių įsitikinimų gyventojų sluoksniai. Nuo sukilimo pradžios spalio 23-iąją iki jo paskutinės dienos (iki numalšinimo) – lapkričio 3-iosios, šalia jau veikusių iki tol pogrindyje partijų, kūrėsi ir naujos. Katalikiškų pažiūrų asmenys ir jiems atstovaujančios katalikiškos bei kitos krikščioniškos partijos kūrėsi gausiausiai ir sukilime dalyvavo aktyviausiai. Per tą trumpą revoliucijos laikotarpį susikūrė tokios katalikiškos partijos ir organizacijos, kaip Katalikiškoji liaudies partija, Katalikiškoji liaudies sąjunga, Katalikų partija, Katalikų ratelis, Visos Vengrijos katalikiškų jaunimo susivienijimų taryba, Kristaus Širdies sąjunga, Krikščionių demokratų partija, Krikščioniškasis frontas, Krikščioniškoji liaudies partija, Krikščioniškojo jaunimo susivienijimas, Krikščioniškoji jaunimo sąjunga, Vengrijos krikščioniškoji partija, Krikščioniškoji liaudies stovykla, Liaudies krikščioniškoji sąjunga, Krikščioniškoji socialinė partija. Šių katalikiškų ir krikščioniškųjų partijų bei organizacijų gausa liudija platų katalikų ir kitų krikščionių įsitraukimą į Vengrijos revoliucijos eigą. Tam, aišku, pasitarnavo didžiulis kard. J.Mindsenčio autoritetas.

Kūrėsi ir kitos partijos. Ypač aktyvi buvo Š.Petefio partija, pavadinta žymiojo vengrų 1848 metų revoliucijos vado vardu. Ši partija atsirado iš inteligentijos ratelio, į kurį atėjo daug dešinesnių pozicijų besilaikančių kompartijos narių – daugelis jų turėjo komunistinės valdžios apdovanojimus, buvo jos giriami, tačiau nenorėjo likti komunistinio režimo liokajais. Todėl kūrėsi arba atsikūrė ir kairiosios partijos, kurias buvo nuslopinusi komunistinė diktatūra. Tai pirmiausia socialdemokratinės krypties partijos, nes daug Vengrijos inteligentijų ir intelektualų laikėsi kairiųjų (bet ne komunistinių) pažiūrų, ir jie su džiaugsmu bei moraliniu palaikymu stojo revoliucijos pusėn. Iš tokių kairiosios vengrų inteligentijos asmenų būtina paminėti tokius, kaip sukilėlių palaikomas vyriausybės vadovas, buvęs komunistas Imrė Nadis, rašytojai P.Verešas, P.Kucka, Telkešas, žurnalistai Ch.Martonas, S.Enė, M.Gimešas – dauguma jų buvo netgi komunistai, tik siekė kurti socializmą „su žmogišku veidu“. I.Nadis, supratęs komunistinio režimo brutalumą, pats ėmėsi vadovauti vyriausybei ir vykdyti revoliucines reformas. Jis, kartu su daugybe sukilėlių, paaukojo savo gyvybę už Vengrijos laisvę.

Sukilėliai tikėjo, kad Sovietų Sąjunga leis Vengrijai apsispręsti dėl savo nepriklausomybės ir politinės santvarkos. Buvo pareikšta, kad SSRS atitraukia savo karinius dalinius į dislokacijos vietą, o naujosios Vengrijos vyriausybės vadovas I.Nadis sveikino visus revoliucijos pergalės proga. Deja, sovietiniai tankai po kelių dienų netikėtai vėl grįžo į Vengriją ir visiškai sutraiškė tūkstančių vengrų gyvybes ir likimus. Tai įvyko 1956 m. lapkričio 4-ąją. Reikia pažymėti niekur neskelbiamą faktą, kad Vengrijos revoliuciją kraujyje paskandino okupuotoje Lietuvoje, Kaune, Panemunėje, dislokuota desantininkų divizija, už ką dvylika šios divizijos galvažudžių buvo apdovanoti „didvyrių“ žvaigždėmis. Ta pati divizija demokratijos daigus slopino ir 1968 metais Čekoslovakijoje. Daugybė Vengrijos sukilėlių buvo nužudyti (apie 20 tūkstančių), kiti patyrė nelaisvės kančias kalėjimuose, apie 260 tūkst. emigravo.

Tačiau vengrų sukilimo dvasia atėjo ir iki kitų kraštų. Lietuvos žmonės, studentai 1956 metais, Vėlinių dieną, sekdami Vengrijos revoliucijos kovotojų ryžtu būti laisviems ir kurti savo ateitį, irgi bandė sutraukyti nelaisvės pančius.

Pusė amžiaus praėjo, bet niekas neužmiršta... Šlovė Vengrijos revoliucionieriams!

Pagal užsienio spaudą parengė

Kazimieras Dobkevičius

© 2006 „XXI amžius“