„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. lapkričio 3 d., Nr. 6


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Audringojo rudens prisiminimai

Zigmas TAMAKAUSKAS

2006 metų spalį Zigmas
Tamakauskas (kartu su 13 kitų
Lietuvos piliečių) buvo apdovanotas
Vengrijos ordinu už dalyvavimą
1956 metų Vėlinių minėjime,
susietame su Vengrijos revoliucija

Kiekvienas žmogus turi ką prisiminti iš savo praeities gyvenimo žingsnių. Tie prisiminimai vieni ryškesni, kiti gal jau šiek tiek priblėsę. Mano gyvenimo tarpsniuose tarp kitų ryškesnių spalvų – švyti 1956-jų metų audringas ruduo. Audringas ne mums įprastais gamtos reiškiniais, o istoriniais įvykiais, Maironio ir Šandoro Petefio dvasia. Dar kartą vartau jau senokai perskaitytą 1990 metais Vilniaus „Mokslo“ leidyklos išleistą vengrų dramaturgo, prozininko ir žurnalisto Tiboro Mėrajaus knygą „Imrės Nadžio gyvenimas ir mirtis“, kurioje vaizduojama tos rudeninės audros dalis, susijusi su narsios vengrų tautos bandymu išsivaduoti iš sovietinio komunizmo grandinių. Joje gana spalvingai pateikiama to meto ryškiausio Vengrijos politiko I.Nadžio asmenybė, jo kilnių pastangų tragiška baigtis, susijusi su priešiškos jėgos veiksniu – Janošo Kadaro išdavyste, sovietinės kariaunos įsiveržimu, tarptautiniu veidmainiavimu, tuometinio sovietų vadovo Nikitos Chruščiovo isterija.

Bevartant šios knygos puslapius, mintys pasiekia ir jau prieš 50 metų vykusius įvykius Vilniuje, savo dalele įsikomponavusius į Vengrijos kovos dėl savo laisvės foną. Buvau tada Vilniaus universiteto antro kurso studentas lituanistas, studijuojantis lietuvių kalbą ir literatūrą. Šią specialybę pasirinkau jau turėdamas ryškiai susiformavusį krikščioniškos pasaulėžiūros bei tautinės savimonės idealą, kurio daigai atsirado šeimoje, aplinkoje, vienuolika metų būnant ministrantu Šv. Gertrūdos (Marijonų), vėliau Mokinių bažnyčiose ir Arkikatedroje Bazilikoje. Jau mokyklos devintoje klasėje įsitraukiau į pogrindinės antisovietinės veiklos žingsnius. Tą idealą, susijusį su Lietuvos laisvės viltimi, tikėjausi galėsiąs labiausiai realizuoti būdamas mokytoju per literatūros pamokas. Deja, to pasiekti tuo laiku man nebuvo lemta...

Mūsų kursas buvo labai draugiškas, jo branduolyje vyravo ta pati gražaus tautinio idealizmo dvasia, svajojusi savo jaunatviškų sparnų mostais artinti savo Tėvynės prisikėlimą. Jame mokėsi, vėliau ryškius pėdsakus įmynę mūsų kultūriniame gyvenime ir visuomeninėje veikloje, kurso patriotinių nuotaikų žadintojai Valentinas Ardžiūnas, Algis Vaitkus, nepaprastu nuoširdumu pasižymėjęs ir gražius eilėraščius rašantis Leonardas Gogelis, rašytojas Juozas Aputis, vietovardžių tyrinėtojas Jonas Jurkštas, radijo ir televizijos diktorė Gražina Bigelytė, televizijos laidos „Mūsų miesteliai“ autorė Nijolė Baužytė, poetas ir dailininkas Jonas Jackevičius, poetiškas knygas rašantis Leopoldas Stanevičius, publicistė Elena Skaudvilaitė, kraštotyrininkai Antanas Papšys, Henrikas Valeika, didelio poezijos talento turėtojas, jau nepriklausomybės metais ELTOS generaliniu direktoriumi dirbęs Adolfas Gurskis, kalbininkas Albertas Ružė, tautosakininkas Stasys Skrodenis, kalbininkė Klementina Vosylytė, medicinos žurnalo redaktorius Zenonas Tartilas, savo kūrybine energija pasireiškiantys Marija Eidukevičiūtė-Trasauskienė, Gina Ežerskytė-Budrienė, Genutė Šeduikytė, Antanas Dagilis ir kt. Su kai kuriais studijų draugais per religines šventes atvykdavome į Kauno Arkikatedrą Baziliką. Čia patarnaudavome šv. Mišiose. Patarnaujant šv. Mišioms, vieną Valykų rytmetį teko patarnauti dalijant Komuniją net kai kuriems mūsų universiteto dėstytojams, atvykusiems į šią šventovę dalyvauti Kristaus Prisikėlimo šventėje.

Dėstė mums dar sovietinės okupacijos metais sugebėję savo žodžiu ir pavyzdžiu skleisti meilę savo kraštui, savo kalbai ir ne kartą savo paskaitų turiniu netiesiogiai, bet visiškai suprantamai raginę mus būti ištikimais savo žemei vaikais, dorais žmonėmis, nesigundančiais numestais svetimais „blizgučiais“, tokie dėstytojai kaip Juozas Balčikonis, Juozas Pikčilingis, Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Jurgis Lebedys, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė.

Gyvenimas tada virte virė. Organizuodavome vakarones, išvykas. Baltarusijoje gyvenusių lietuvių salelėse užrašinėdavome jų kalbos žodžius, rinkdavome tautosaką. Fakultete studentiškų vakaronių – šokių metu įterpdavome jau iš anksto parengtas patriotinio turinio dainas, eilėraščius. Štai, pavyzdžiui, viena fakulteto vakaronė buvo susijusi su 1956 metų Vengrijoje vykusia antisovietine revoliucija. Kurso draugas Adolfas Gurskis, turėjęs ir labai gerą poetinio skaitymo dikciją, paskaitė Maironio poemos „Jaunoji Lietuva“ šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo...“. Salė nuščiuvo. Susikibome rankomis ir užtraukėme „Lietuva brangi“. Po to kitas kalbėtojas paragino skleisti visiems jaunatviškos energijos sparnus, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine... Širdimi sveikinome vengrų tautą, pakilusią nusimesti sovietinio imperializmo primestus kolonijinius pančius.

Kitose vakaronėse būdavo ir pašmaikštaujama, kad ir vaikiškos dainelės posmais: „...ta pelytė – šmurkšt po šluota, ir dainelė sudainuota...“. Šie žodžiai užkliuvo užverbuotiems sovietinio saugumo šnipams. Juose buvo įžvelgta sovietinė potekstė... Vėliau, per prasidėjusius tardymus, čekistai ne vieną klausinėdavo tos dainelės žodžių reikšmės. Kartais būdavo dar įdomesnių atvejų. Žinojome, kad vis dėlto vienas iš mūsų 70-ies kursiokų yra skundikas. Jis stengdavosi pasiklausyti mūsų pokalbius – būdavo pasuka galvą į kitą pusę, o ausis atgręžta į mus. Žinodami tuos jo „sugebėjimus“, vienas kitas atsistodavo, garsiai sakydamas einantis į „dekanatą“. Tas „dekanatas“ taip pat buvo užfiksuotas pateiktuose skundiko J.L. žiniose saugumui. Ir kildavo jų klausimas – ko taip dažnai eidavome į dekanatą ir pas ką. Atsakymas gerokai praskaidrindavo tardytojų šūkaliojimus. Tas „dekanatas“ – tai buvo gamtinių reikalų atlikimo vieta, mūsų tyčia sugalvotas žodis skundiko pranešimams nuspalvinti ir jo nedorai veiklai išryškinti.

Prisimintinas ir mūsų kurso viešas atsisakymas mokytis rusų kalbos disciplinos. Tuo klausimu iš tuometės universiteto vadovybės sulaukėme mums palankaus sprendimo. Kai kada savo klausimais glumindavome saldofoniškai nusiteikusius dėstytojus. Karinį parengimą mums vienu metu dėstė buvęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės žinomas karininkas Vladas Motieka, vėliau jau perėjęs sovietinėn tarnybon. Karinio parengimo disciplina buvo dėstoma tik rusų kalba. Ir atsakinėti buvo privaloma tik rusiškai. Pagalvojęs, kad minėtas dėstytojas nors šiek tiek dar turi lietuviškos dvasios – per vieną tokią karinio rengimo „pamoką“ į jo rusiškus klausimus atsakiau lietuviškai. Jis man įsakmiai pabrėžė, kad atsakinėčiau rusų kalba. Aš vis tiek atsakiau lietuviškai. Staiga dėstytojo veidas pabalo, pradėjo virpėti žandikauliai ir su dideliais griausmais buvau išguitas iš auditorijos. Reikėjo aiškintis universiteto vadovybei, bet viskas praėjo tuomet gana ramiai. Kiti palyginti ramūs nutikimai vykdavo per vadinamąsias marksizmo paskaitas. Jos vykdavo vienu metu vienoje didelėje auditorijoje įvairių specialybių studentams. Dėstytojui vis buvo paberiama nemažai klausimų, į kuriuos gaudavome visiškai neįtikinamus trafaretinius demagogiškus atsakymus. Negalėdamas kiek gudriau atsakyti, jis mesdavo repliką, kad tai jau čia esančių lituanistų provokacinis klausimas... Vieną kartą auditorijoje jo paklausiau, kodėl sovietinė valdžia negerbia mūsų lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno atminimo, jų skrydžio per Atlantą, išgarsinusio Lietuvą visame pasaulyje. Dėstytojas jau su įtūžio grimasa paaiškino, kad sovietų valdžia jų niekada negerbs. Mat Steponas Darius kovojęs prieš sovietų valdžią, o Stasys Girėnas buvo kapitalistas, turėjęs motociklą... Kas žinojo šių lakūnų gyvenimą ir jų skrydžio idealą, suprato – tikrai kvailiau nepasakysi! Į tokį nevykusį marksizmo dėstytojo paaiškinimą aš garsiai atsakiau: mes „Lituanikos“ didvyrius gerbėme ir gerbsime. Diskusijas su tuo marksistu nutraukė stojusi tyla. Paskaita baigėsi.

Taigi pasižymėjome savo maištinga veikla, nukreipta prieš sovietinės valdžios melą ir prievartą, prieš sovietinių tarnų veidmainiškumą, tautinės kultūros slopinimą. Iki šiol išlikęs gražus prisiminimas vieno vėlyvo vakaro, kada Aušros Vartų koplyčioje, dalyvaujant kunigui, prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo su grupe ištikimų kurso bičiulių davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei.

Kauniečių pogrindinio jaunimo būrelio nariai prisiekdavo nuošaliame Ąžuolyno kampelyje ar Arkikatedros Bazilikos zakristijos koplytėlėje. Čia mus palaimindavo tuometinis kunigas Vincentas Sladkevičius, vėliau tapęs vyskupu ir kardinolu. Priesaiką baigdavome giesme „Štai užbaigėm auką gausią, laimink, Dieve, mus visus – ir Tėvynę mūs brangiausią, ir senuosius tėvelius...“ Rinkdavomės pasitarti ar paminėti nacionalines šventes tos pačios Arkikatedros bokšto kambarėlyje ar mūsų aktyvių narių Vandutės ir jos brolio Kazimiero Kalibatų kukliame bute, netoli Vilijampolės tilto esančios įkalnės. Savo jėgas ryžomės skirti tautos laisvės artinimui, savo tautinės kultūros išsaugojimui, stengėmės geriau pažinti savo kraštą, savo istoriją, padėti artimui, plėtoti žmonių širdyse tautinę katalikišką savimonę ir laisvės viltį, moraliai kovoti su rusifikacija, su okupanto užmačiom. Taip pat tvarkėme Nepriklausomos Lietuvos lietuvių karių ir lakūnų kapavietes, platinome draudžiamą literatūrą, spausdinome antisovietinius lapelius. Taigi dirbom, kaip tada išmanėm.

Prisimintinas Vilniuje slaptas ir niekieno neišduotas miesto studentiško jaunimo 1955 metų Kūčių vakaras, organizuotas tuomet paskutiniojo kurso studento lituanisto Kazimiero Ambraso, dabar iškilaus kunigo jėzuito, po 1990 metų dirbusio Vatikano radijo lietuviškų laidų vadovu. Vakarą, pradėtą susikaupimo malda, vedė savo sodriu bei įtaigiu balsu vienas Konservatorijos Teatrinio fakulteto studentas.

Kai atsirado studentiškos kepuraitės, reikšdami protestą prieš brukamą ateizmą, su jomis sekmadieniais demonstratyviai eidavome į bažnyčią dalyvauti šv. Mišių aukoje. Dažniausiai rinkdavomės Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Artėjo 1956 metų Vėlinės. Spalio mėnesį Rasų kapinėse surengėme pirmąją nelegalią pokario metais talką lietuvių karių kapams tvarkyti. Toje talkoje dalyvavo dvylika mūsų kurso studentų. Tuo tarpu universiteto partokratijos vadovybė nesnaudė. Ji kūrė planus, kaip studentams sutrukdyti eiti per Vėlines į kapines, buvo verbuojami šnipai. Tik tokių, rodos, atsirado nedaug. Rasų kapinių centras buvo daktaro Jono Basanavičiaus kapas. Basanavičiaus vardas buvo lyg laisvės simbolis. Jis simbolizavo gyvosios Lietuvos dvasią. Vėlinių vakarą dr. J.Basanavičiaus kapas lyg atjaunėjo. Jis buvo papuoštas rudeninėmis gėlėmis, Gedimino stulpų ženklu, ant jo sužibo šimtai žvakučių. Ir šimtai atėjusių žmonių pagarbiai nulenkė galvas mūsų tautos patriarchui. Čia atėjo daugybė studentų iš universiteto, Dailės instituto, Konservatorijos. Būrelis buvo ir iš Pedagoginio instituto. Iš susirinkusiųjų širdžių galingai suskambo uždrausto Lietuvos himno giesmė, buvo deklamuojami eilėraščiai, sakomos kalbos, prisiminta Vengrijos kova dėl savo išsivadavimo, paskui pasklido „Lietuva brangi“ garsai. Suėjimas baigėsi Maironio parašyta giesme „Marija, Marija“. Išėję iš kapų – pajudėjome Aušros Vartų link. Susikibę rankomis dainavome patriotines lietuviškas dainas. Netrukus mums kelią pastojo atsiųstų sovietinių kareivių ir milicininkų būriai. Kelis kartus juos pavyko pralaužti. Į jų rusiškus šūksnius buvo atsakyta: „Tegyvuoja Lietuva!“, „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę Vengrijai!“ Netoli Aušros Vartų į mūsų eiseną pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai kreipėsi pats generolas, vadovavęs atvestiems kariuomenės būriams, ragindamas išsiskirstyti, eiti į namus. Į tai buvo vėl atsakyta lietuviška daina, panašiais šūkiais, susijusiais su Lietuva, su Vengrijos įvykiais, su laisve. Prie Aušros Vartų stovėjo padrikai sustatytos mašinos. Kai kurios iš jų dengė įėjimą į miestą pro Aušros Vartus. Į vieną buvo sugrūsti pirmose eilėse ėję studentai. Išsiskirstyti nesutikome, reikalavome paleisti suimtuosius. Derėtis su mumis atvyko miesto Vykdomojo komiteto atstovai. Derybos buvo sėkmingos – suimtieji buvo paleisti.

Netrukus universiteto partokratijos vadovybė pradėjo tyrimus. Jai į talką stojo miesto partijos komitetas. Priimtu nutarimu – studentai, dalyvavę Vėlinėse, buvo kaltinami „kontrrevoliucija“. (Kaip lengva būdavo anais laikais tapti tuo baisiu kontrrevoliucionieriumi!) Aš kažkieno buvau įskųstas, kad iš akmenėlių ant dr. J.Basanavičiaus kapo sudėjau Gedimino stulpus, buvau pažymėtas kaip vienas iš kontrrevoliucionierių. Fakulteto sienlaikraštyje pasirodė Jono Bielinio rašytas straipsnis, kad tokiems, kaip man, „tegul dega po kojomis žemė, kad ne vieta būti universitete“. Šį straipsnį turėjo paryškinti greta pridėta karikatūra. Tačiau visa tai sukėlė priešingą veiksmą – kurse smerkiančių mane nebuvo, kai kurie kurso draugai – V.Ardžiūnas, A.Vaitkus, L. Gogelis – komunistų organizuotame svarstyme net gynė. Atsirado dar šiltesni santykiai su kai kuriais dėstytojais. Tuo tarpu miesto partijos komitetas, pritariant Lietuvos kompartijos vadovui A.Sniečkui, iš Vilniaus aukštųjų mokyklų užsimojo pašalinti apie 200 studentų. Universiteto rektoriaus J.Bulavo iniciatyva aukštųjų mokyklų vadovai atsisakė vykdyti šį nutarimą. Ypač studentus nuoširdžiai gynė universiteto prorektorius E.Meškauskas. Aš, kaip labiausiai kaltinamas, buvau pakviestas į rektoriaus kabinetą. Jame buvo rektorius, netoli jo – šoninėse kėdėse sėdėjo keletas vyrų sustingusiais veidais. Prorektorius E.Meškauskas jiems mane pristatė kaip gerą ir sąžiningą studentą ir liepė papasakoti, kas iš tikrųjų buvo per Vėlines Rasų kapinėse. Žinoma, pasakojau trumpai, netirštindamas spalvų, savo atėjimą į kapines grindžiau religiniais įsitikinimais – noru pagerbti mirusius mūsų kraštui nusipelniusius žmones. Baigus pasakojimą, prorektorius E.Meškauskas man padėkojo ir tarė: „Matėte, kas buvo iš tikrųjų, o visa tai norima paversti provokacija. Kam reikėjo siųsti tą kariuomenę?“ Taigi universiteto rektoratas aiškiai stojo studentų gynimo pozicijon. Tačiau šiai rektorato nuostatai nepritarė partijos ir komjaunimo organizacijos vadovybė. Ypač savo aršumu pasižymėjo partokratai Vytautas Kuzminskis, J.Bielinis ir Irmija Zaksas. J.Bielinis savo nuožmumu išgarsėjo dar prieš J.Bulavo rektoriavimą, kada savo kurso vienuolikai diplomantų šis komjaunimo veikėjas parašė tokias charakteristikas, kad jomis vadovaujantis šie nebūtų gavę universiteto baigimo diplomų. Čia jiems daug padėjo Lietuvių literatūros katedros vedėja Meilė Lukšienė ir tuometis dekanas E. Meškauskas, panaikinęs šių studentų gyvenimo griūtį turėjusias lemti charakteristikas. Universiteto partokratų puolimo smaigalys buvo nukreiptas ir į patį rektoratą. To puolimo įtakoje 1956 m. gruodžio 20 d. pasirodė universiteto rektoriaus įsakymas Nr. 683-st., kuriame nurodoma, kad man „už netinkamą tarybiniam studentui elgesį ir drausmės pažeidimą reiškiamas griežtas papeikimas ir nutraukiamas stipendijos mokėjimas nuo 1957 m. sausio mėn. 1 d.“. Tuo tada lyg ir baigėsi Vėlinių tema. Tačiau agresyviajam kompartijos sparnui ir jo statytiniams bei čekistams tokia „švelni“ nuobauda, aišku, nepatiko. Ieškota progos naujam susidorojimui. „Chruščioviškas pavasaris“ pradėjo šaltėti, vis ryškiau kilo lyg laikinai užsimaskavusių staliniečių galvos, savo pykčio ir melo ideologijos žėruojančiom akim pradėta intensyviau sekti mąstančius žmones, stengtasi savo nusikalstamai veiklai pajungti visą kultūros sritį. Ypač sovietinę okupacinę valdžią gąsdino artėjanti 1957 metų vasario 16-oji, jos proga tai vienur, tai kitur suplevėsuojanti mūsų tautinės gyvasties išraiška – lietuviška trispalvė, iškabinėti gatvėse antisovietiniai lapeliai, šūkiai, nors ir mažiausias žmonių susibūrimas.

Studijuodamas universitete gyvenau M.K.Čiurlionio gatvės bendrabutyje. Vasario 16-osios naktį pasigirdo smarkus beldimasis į kambario duris. Vadovaujami saugumiečio Gliožerio, įsibrovę čekistai šoko mano gyvenamojoje „teritorijoje“ daryti kratą. Rado „antisovietinės“ veiklos „įkalčius“ – rožinį bei tremtinių eilėraščių sąsiuvinį. Kitą patriotinio turinio eilėraščių pluoštelį buvau užkišęs už marksizmo užrašų sąsiuvinio aplanko. Pasakiau, kad tai marksizmo užrašai. Pavartę rankose tą sąsiuvinį – padėjo į šalį. Širdyje už tai padėkojau Aukščiausiajam.

Atsidūrus sovietinio saugumo rūsiuose, buvo primintos ir Vėlinės. „Įdomią“ procedūrą teko patirti prieš nuvedant į kamerą vadinamajame kratos kambaryje. Čekistų nurodymu reikėjo nusirengti iki apatinių kelnaičių. Atsisakius netekti dar šiek tiek kūną dengiančio paskutinio apdaro, priėjo čekistas, nutraukė gumą, jas plėšte nuplėšė ir griebęs už sprando palenkė galvą beveik iki žemės, kad galėtų jo „kolega“ apžiūrėti užpakalinėje kūno dalyje esančią „slėpynę“... Buvo „ištyrinėta“ kiekviena drabužių siūlė ir siūlelė. Į tualetą leisdavo nueiti tik kartą per parą. Prireikus viską reikėjo „daryti“ į kameros kampe stovintį nedengtą kibirą. Tad oras tame belangiame „kambarėlyje“ buvo šiek tiek tvankokas...

Buvome vienoje kameroje su Dailės instituto studentu, žinomos dailininkų Tarabildų šeimos atžala Arūnu. Priešingai universiteto komjaunimo vadovybei, Dailės instituto komjaunimo komitetas net skatinęs studentus eiti į kapines, o to komiteto narys A.Tarabilda entuziastingai gynė studentus nuo sovietinės valdžios susidorojimo. Dėl to įvyko iki tol Sovietijoje negirdėtas dalykas – Dailės instituto komjaunimo komitetas buvo išformuotas, o jo aktyviausias narys atsidūrė čekistų naguose... Nieko reikšminga iš mūsų neišgavus, į kamerą buvo įvestas šiek tiek jaunesnis amžiumi už mus, taip pat prisistatęs „studentu“. Jau beveik iš pirmųjų pokalbių paaiškėjo, kad tas „studentas“ – saugumo agentas ir provokatorius, kurį tuojau pat mes demaskavome. Nieko kita jam neliko, kaip kitą naktį išsinešdinti iš mūsų „draugystės“. Tardymai vykdavo naktimis, dieną, norėdamas išvengti karcerio, negalėjai nė kiek prigulti šalia stovinčioje geležinėje lovoje. Nuolat per kameros „akį“ sekiodavo savo žvilgsniais sargybiniai. Per tardymus kartais būdavo su keiksmažodžiais pašūkaujama, o kartais visai „padoriai“ buvo daromas psichologinis spaudimas. Tikėtasi, kad po nemiegotos nakties mintys tikrai susipainios... Mano tardymo procedūrą, kiek vėliau paaiškėjo, atidžiai sekė ir pats fakulteto komunistų partijos sekretorius I.Zaksas. Tai rodo jo rašytas laiškas mano tėčiui. Jame veidmainiškai rašoma, kad jis norėjęs padėti sūnui. Tačiau sūnus „nė žodžio nesako, kas jam davė persirašyti represuotų žmonių antisovietinio turinio eilėraščius, jis atkakliai slepia savo bendražygius...“. Po kelių dienų kamantinėjimo pagaliau man buvo duotas pasirašyti protokolas. Jame buvo išdėstyti visai nebūti dalykai. Jį pasirašyti griežtai atsisakiau, ant žemės nukrito man į ranką brukamas tušinukas. Tada tardytojas, nutaisęs ne visai malonią veido grimasą, spiegdamas pagriebė už plaukų ir su mano galva kelis kartus bandė čekistinės kambario sienos tvirtumą. Tuo tarpu jo kolega, sėdėjęs prie kažkokių raštų to pačio pailgo kambario gale, lyg geranoriškai ramino įtūžusį savo kolegą: „Tak nenado, tak nenado...“ Pamanyk, koks puikumėlis – tave „mankština“ kalbantis lietuviškai, o rusas užtaria... Puikus ir psichologinis triukas.

Grįžus iš „svečių“ – tuojau pat pakvietė pokalbiui fakulteto dekanas. Jis, lyg būtų susitaręs su saugumu, prašė nurodyti, iš kur esu gavęs tą kratos metu paimtą eilėraščių sąsiuvinį. Aš jam nuoširdžiai atsakiau, kad dar nesu praradęs sąžinės. Tada pagrasino: jei nepasakysi – būsi išmestas iš universiteto. „Meskite“, – tariau atsisveikindamas.

Universitete mano byloje yra įsegtas raštas, adresuotas universiteto rektoriui: „1956 -57 m. Istorijos-filologijos fakulteto II kurso lituanistų grupėje pastaraisiais mėnesiais pasireiškė nesveikų, antitarybinių nuotaikų. Nemaža tos grupės studentų dalyvavo lapkričio mėn. 2d. Rasų kapinėse.

Grupėje skaitomi antitarybiniai eilėraščiai, kurių rinkinys rastas pas kurso studentą Tamakauską. Kurso studentai beveik nedalyvauja fakulteto ir universiteto visuomeniniame gyvenime. Jų ruošiami kursiniai vakarai turi vienpusišką tendenciją: nedainuojamos tarybinės dainos, o visas dėmesys nukreipiamas į praeitį garbinančius eilėraščius bei dainas. Kurso susirinkime ir individualiuose pokalbiuose pasitaiko atvirų priešiškų pasisakymų... Todėl, turėdami visa tai galvoje, fakulteto dekanatas, partinė ir komjaunimo organizacijos prašo draugą Rektorių pašalinti studentą Tamakauską iš universiteto, o studentus Ardžiūną ir Vaitkų pervesti į neakivaizdinį skyrių, kad tuo būdu būtų užkirstas kelias žalingai jų įtakai“. Šį raštą 1957 m. kovo 9 d. pasirašė Istorijos-filologijos fakulteto dekanas Jonas Palionis, partinio biuro sekretorius I.Zaksas ir komjaunimo biuro sekretorius J.Bielinis. Žinoma, rektorius J.Bulavas šį kartą jau turėjo reaguoti. Tai rodo jo paties ranka 1957 m. kovo 15 d. užrašyta pritarianti nuoroda minėtam prašymui. Ir tą pačią kovo 15 dieną išleistas universiteto rektoriaus įsakymas Nr. 161-st.: „Dėl nesveikų nuotaikų skleidimo Istorijos-filologijos fak. lietuvių kalbos ir literatūros specialybės II k. stud. Tamakauską Zigmą, s. Juozo, pašalinti iš universiteto nuo š. m. kovo mėn. 15 d.“. V.Ardžiūnas ir A. Vaitkus, pagal minėtų partokratų reikalavimus, perkelti į neakivaizdinį skyrių. Perkėlimas į šį skyrių reiškė taip pat kuriam laikui mokslo nutraukimą – neatitarnavę sovietinėje kariuomenėje šauktiniai neakivaizdininkai buvo imami kariuomenėn. Taip atsitiko ir su mano kurso draugu A.Vaitkumi. V.Ardžiūnas dėl sveikatos būklės kariuomenės išvengė. Reikia pažymėti, kad abu jie turėjo nepaprastų gabumų, buvo kurso pasididžiavimas.

Dauguma kursiokų labai išgyveno tas netektis. Poetiškos sielos gerasis kurso draugas L.Gogelis fakulteto dekanui ir universiteto rektoriui parašė net oficialius labai drąsius protesto laiškus dėl mano pašalinimo iš universiteto. Vėliau jis buvo savo kambario „draugo“, dabartinio Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento Mykolo Aleliūno, įskųstas čekistams ir visiškai nekaltas už vadinamąją „antisovietinę veiklą“ nuteistas penkeriems metams kalėjimo. Apie tai plačiai buvo rašoma praėjusių metų pavasarį „Ekstra“ žurnale išspausdintuose Valdo Vasiliausko („Stukačiaus“ autoportretas“) bei Rimanto Varanausko („Margi pramonininkų šleifai“) straipsniuose.

Po pašalinimo iš universiteto tuojau pat buvo organizuotas Algio Vaitkaus ir mano išsiuntimas į rekrūtus. Vos spėjau nuvažiuoti į Kauną atsisveikinti su savo namiškiais. Mano rūpestingoji mama kelionėn įdėjo mažytį ant kaklo pasikabinamą krepšelį, kuriame įsiuvo pašventintą katalikišką medalikėlį su Kristaus ir Švč. M. Marijos atvaizdais. Gal ta tėvų palaimintos meilės išraiška, jų malda ir užsakytos šv. Mišios paskui padėjo man anksčiau laiko grįžti į Lietuvą, padėjo nusimesti tą okupacinės kariuomenės drabužį. O buvo taip: susirinkus pašalintiems iš aukštųjų mokyklų Čeliabinsko priėmimo ir paskirstymo punkte, liepta didžiulėje salėje visiems nusirengti iki pusės medicininiam patikrinimui. Su mumis buvo nemažai jaunuolių iš Vakarų Ukrainos, kiek mažiau iš Estijos ir Latvijos. Kiekvienos tautybės vaikinai stovėjo atskiruose būreliuose. Į salę įėjo gana padoriai atrodantis aukšto ūgio, gerokai žilstelėjęs, apsivilkęs baltu chalatu visiškai neslaviškos išvaizdos uniformuotas gydytojas, iš išvaizdos – tikras inteligentas. Pirmiausia jis paklausė, dėl ko mes buvome išvaryti iš aukštųjų mokyklų. Mus visus siejo viena ir ta pati priežastis. Šiek tiek mus pagraudenęs, kad „susigadinome savo gyvenimą“, nešinas stetoskopu pradėjo medicininę mūsų kūnų apžiūrą. Priėjęs prie manęs, pamatė dar vienuoliktoje klasėje darytos strumos operacijos pjūvio randą. Jį pačiupinėjo, paskui, pasiklausęs širdies dūžių, ištarė: „Širdies yda, jus į kariuomenę neturėjo imti...“ Užsirašė mano pavardę. Užsirašytas buvo ir vienas estas, vienas latvis, iš Ukrainos – didžiausio būrio – buvo pasižymėtos dvi pavardės. Dar kiti ukrainiečių buvę studentai taip pat skundėsi sveikata, norėjo, kad ir jie būtų užrašomi kaip negaluojantys. Į tai gydytojas atsakė – supraskite, visų atleisti iš kariuomenės aš negaliu... Po medicininės apžiūros, buvome nugabenti į pauralės Zlotousto vietovę, kuri neseniai, kaip vėliau pasakojo, buvo užkrėsta įsiveržusia radiacija. Nors ir neturėjau jokio medicininio išsilavinimo – buvau paskirtas dirbti sanitariniame medicinos punkte instruktoriumi... Teko nemažai pasirausti ten buvusiose medicinos knygose. Išmokau gana gerai leisti vaistus į raumenis, į nugaros mentės poodį. Teko ir paprastu barzdai skusti skustuvu prapjauti iššokusias ant kareivių kaklo didžiules votis. Joms gydyti buvo tik vienas vaistas – Višneveskio tepalas. Kiek sunkiau iš pradžių sekėsi tų žaizdų apibintavimas. To sanitarinio medicinos punkto vedėju buvo majoras Tiunetkinas, mėgėjas kartais gerokai išgerti. Jis dažnai mane palikdavo vieną vadovauti visam medicinos punktui. Kai grįždavo apgirtęs, girdamas mano sugebėjimus ir atliktą darbą, dažnai statydavo prie viename tarpduryje įtaisyto rentgeno aparato tikrinti mano širdies... Paskui palinguodavo galvą apgailestaudamas, kad „greitai neteksiu tokio gero darbuotojo“. Tame medicinos punkte ir praleidau tą kareivišką laikotarpį – miegodavau kaip tikras ponas lovoje po uždengtu „baltakimu“, kad nepatektų „skrajojantys kraujasurbiai“. Tačiau vis laukdavau to medicininio patikrinimo rezultato iš Čeliabinsko. Jis atėjo po kelių mėnesių. Oficialiai buvau paleistas iš kariuomenės vykdant tuomet N.Chruščiovo propagandinio įsipareigojimo vyksmą – mažinti kariuomenę. Tai buvo tuomet gudri priedanga kariuomenės mažinimo sąskaita paleisti iš jos dėl sveikatos netinkamus žmones. Šiaip ar taip, tame medicinos punkte gauti nors ir labai paviršutiniški, primityvūs medicininiai įgūdžiai vėliau pravertė leidžiant į raumenis vaistus sunkiai susirgusiai mano mamai bei kitiems artimiesiems.

Smagu buvo grįžti į Tėvynę, į savo namus. Galvoje rezgėsi naujos veiklos planai. Grįžtant į Lietuvą, kelias valandas teko pabūti Maskvoje. Čia išalkęs su eilinio kareivio uniforma nuėjau užkąsti į vieną kavinę. Joje prie vieno stalo sėdėjo du aukštesnio rango karininkai. Mačiau, kad mano drąsus atėjimas pavakary į kavinę juos gerokai nustebino. Priėję patikrino dokumentus ir leptelėjo: „Aišku, kad iš Pabaltijo“. Pajutau iš jų burnos sklindantį jau išgertos degtinės kvapą. Jiems patikslinau, kad esu iš Lietuvos ir grįžtu į ją. Tada jie gana draugiškai pasikvietė mane prie savo stalelio, užsakė labai sočią vakarienę ir norėjo pavaišinti netgi alkoholiu, bet, padėkojęs už jų nuoširdumą, svaigalų gerti griežtai atsisakiau. Man skirtą degtinę vienu mostelėjimu išgėrė patys. Dar daugiau įkaušę sovietinės armijos karininkai – vienas ant antpečių turėjo pulkininko, o kitas papulkininkio žvaigždutes – pradėjo man pamokslauti, kad aš prisiminčiau šį vakarą – štai paprastą kareivį vaišina rusų karininkai, o buržuazinėje Lietuvos armijoje aš būčiau valęs tik batus... Pasakius, kad esu iš Kauno – apsiniaukė, pradėjo man priekaištauti, kad to miesto centrinėje gatvėje auga ąžuolai, o Vėlinių naktį ant jų šakų kariami rusai... Teko įrodinėti, kad to niekada nėra buvę, kad tai kažkieno sugalvotas neapykantą mūsų tautai skleidžiantis propagandinis melas. Jų apgirtę veidai vėl prašviesėjo, pradėjo vadinti mane eiti su jais kartu pas „gražiausias Maskvos merginas“. Tačiau beveik prievartinio to „kilnaus“ jų siūlymo šiaip taip pavyko atsisakyti ir atsisveikinęs nuskubėjau į geležinkelio stotį.

...Kursas ir kiti universiteto studentai organizavo labai gražias, didelį dvasingumą turėjusias mūsų palydas. Jos prasidėjo Gedimino kalne su skambiomis lietuviškomis patriotinėmis dainomis, teikusiomis optimizmą ir viltį. Dainuojanti mūsų eisena ėjo ir per Vilniaus gatves iki pat geležinkelio stoties ir traukinio vagono. Malonu prisiminti, kad tose palydose dalyvavo ir mano mokyklos draugas, tada Pedagoginio instituto studentas, dabar jau žinomas poetas Algimantas Cimbolaitis, šiuo metu gyvenantis Švenčionyse. Po mūsų išvykimo, kaip vėliau sužinota, vėl buvo peikiami studentai, dalyvavę tose išleistuvėse. Ypač universiteto partokratiją ir su ja susijusį saugumą siutino platintos mūsų išleistuvių nuotraukos... Labai nuliūdino žinia apie mano buvusio kurso bičiulių V. Ardžiūno ir L.Gogelio suėmimą. Sovietinis saugumas pasigardžiuodamas traiškė talentingų ir mąstančių žmonių gyvenimus. O čekistų tarnai, nesiskaitydami su savo sąžine, kopė sovietinės karjeros kopėčiomis. Daugelis jų ir dabar yra tų kopėčių viršūnėse. Buvo tada pasikėsinta ir į patį universiteto rektorių J.Bulavą. Jis neslėpė esąs suverenios socialistinės valstybės šalininkas, besilaikantis nuomonės, kad masinių represijų ir žudynių priemonės prieštaraujančios socializmo statybai. Tapęs rektoriumi, jis atleido iš pareigų jokių dalykinių kvalifikacijų neturėjusį prorektorių mokymo reikalams R.Mitropolskį, aiškiai skriaudusį lietuvių kilmės dėstytojus, studentus ir savo pragaištinga veikla rusinusį visą universitetą, pristeigiant su plačioms privilegijoms daug grupių rusų dėstoma kalba. Į jo vietą prorektoriumi buvo paskirtas, jau mano anksčiau minėtas tiriant Vėlinių bylą, didelės erudicijos liberalių pažiūrų E.Meškauskas. Buvo komplektuojami tautiškai susipratę katedrų vedėjai ir mokslo tarybos nariai, padidintas mokslinių kvalifikacijų kėlimas, disertacijų rašymas, studentų savarankiškumas, pagerinta studentų meninė veikla. Pirmą kartą universiteto ansambliui leista dainuoti Maironio ir Naujalio giesmę „Lietuva brangi“, virtusią lyg neoficialiu Lietuvos himnu. Tačiau vis labiau rudenėjant chruščioviškam atšilimui kai kurių ir dabar liaupsinamas LKP pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus organizavo J.Bulavo „teismą“. Ypač A.Sniečkus niekingai kaltino universiteto rektorių atvykusių iš Maskvos gogoliškų revizorių akivaizdoje. Jam buvo priekaištaujama pernelyg didelė lietuvių globa, skriaudžiant rusų ir žydų tautybės dėstytojus ir studentus. Ypač daug priekaištų J.Bulavui teko išklausyti nuo universiteto partorgo karjeristo V.Kuzminskio, žūtbūt norėjusio išstumti iš prorektoriaus kėdės E.Meškauską ir joje pats atsisėsti. V.Kuzminskio rektorius buvo puolamas 1958 metais per vykusį LKP suvažiavimą, apkaltinant „apolitiškumu“ ne tik universiteto vadovybę, bet ir Lietuvių literatūros katedrą. Vėliau įvykusiame LKP CK biuro posėdyje J.Bulavą, M. Lukšienę, V.Zaborskaitę ir kitus dar kartą puolė pats A.Sniečkus, teigdamas, kad jie „nuslydo nuo partinių pozicijų“, kad J.Bulavas nesiskaitydamas su partijos nuomone davė progos pasireikšti „nacionalistiniam elementui“. Lietuvos kompartijos vadovas priekaištavo rektoriui, kad šis konkurso nelaimėjimo tvarka atleido politinės ekonomijos mokslus dėsčiusią tik akušerijos mokslus baigusią komunistę Monochiną, kad konkursą į Lietuvių literatūros katedrą nelaimėjo komunistė Lisenkaitė ir t.t. Čia ir vėl, vis linkčiodamas A.Sniečkui, universiteto vadovybės niekinimui pritarė partorgas V.Kuzminskis, priminęs 1956 metų Vėlinių įvykių Rasų kapinėse tyrimo ignoravimą ir nesiskaitymą su partinės organizacijos pasiūlymu. Šiame organizuotame „spektaklyje“, kaip pateikia Aloyzas Sakalas savo straipsnyje „Pirmasis atgimimas universitete“, J.Bulavą puolė ir partokratai P.Mišutis, P.Griškevičius, J.Bielinis, M.Šumauskas, J.Žiugžda. Pagaliau nutarta universiteto rektorių J.Bulavą atleisti iš pareigų, o po metų – 1959-aisiais – nutarta jį pašalinti ir iš komunistų partijos „dėl lenininės nacionalinės politikos pažeidimo“. Iš Lietuvių literatūros katedros buvo atleista jos vedėja M.Lukšienė, didelį autoritetą turėjusios dėstytojos Vanda Zaborskaitė bei Irena Kostkevičiūtė.

Šiuo rašiniu trumpai apžvelgiau savo gyvenimo tarpsnį, susijusį su Vėlinėmis ir su vykusiu 1956 metų Vengrijos sukilimo epizodu, paliesdamas ir Vilniaus universiteto tų metų gyvavimo foną.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija