„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. lapkričio 3 d., Nr. 6


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

1956 metų Vengrijos sukilimas įžiebė laisvės viltį ir Lietuvoje

Paminklas nepriklausomybės
kovose žuvusiems kariams
Kauno centrinėse kapinėse,
prie kurio 1956 m. lapkričio 2 d.
įvyko antisovietinio
protesto akcija

Kai 1956 m. spalio 23 d. prasidėjo sukilimas Vengrijoje, aš mokiausi Pumpėnų (Pasvalio r.) vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje. Gyvenau kartu su tėvais Švilpiškių kaime. Tuomet tik vienas kaimo gyventojas turėjo radijo aparatą, kurį įsijungus buvo galima išgirsti objektyvių žinių, perduodamų iš laisvojo pasaulio radijo stočių. Nors sovietai ir labai trukdydavo, tačiau vieną kitą sakinį ar tik sakinio dalį buvo galima išgirsti. Prisimenu, abi su mama purvinu, pažliugusiu rudenio keliuku skubėdavome pas tą kaimyną ir gaudyte gaudydavome tuos paskirus žodžius, prasiveržusius pro baisų traškesį ir bildesį; taip bandėme šį tą suvokti, kas dedasi Vengrijoje.

Iš pradžių kaimo žmones apėmė džiugi nuostaba: vengrai sukilo, jie reikalauja laisvės. Nuostabą lydėjo nedrąsi viltis: gal jiems pasiseks išsivaduoti? Deja, kasdien žinios per radiją mus pasiekdavo vis liūdnesnės. Sovietų tankai traiškė už laisvę pakilusius kovoti jaunuolius. Sukilimas buvo žiauriai nuslopintas. Jo aukos didelės – per 20 tūkstančių žmonių gyvybių.

1957 metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Nebuvau komjaunuolė. Ieškojome vieni kitų, kuriais buvo galima politiškai pasitikėti. Iš to, ką išgirdau iš pora metų anksčiau įstojusių į universitetą studentų, susidėliojo pasakojimų mozaika, kaip studentai reagavo į vengrų sukilimą.

... 1956-ųjų Vėlinių diena. Vilniaus universiteto Bendroji skaitykla pilna studentų filologų. Per stalus siunčiamas raštelis: „Vakare ateik į Rasų kapines“. Tai žadino smalsumą, širdys buvo pilnos patriotinių jausmų, kuriuos padidino įvykiai Vengrijoje. Užteko šito trumpučio pakvietimo ir vakare Rasų kapinėse buvo tūkstančiai studentų. Gražiai sutvarkyti ir papuošti karių savanorių kapai, Lietuvos himnas giedamas prie Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo, giesmės ir patriotinės dainos... Nejuokais buvo išgąsdinta sovietinė valdžia. Studentams tramdyti neužteko milicijos, buvo pasitelkta net kariuomenės daliniai.

Valdžios reakcija buvo pikta ir greita. Vieni studentai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų, kiti paimti į sovietinę armiją, treti uždaryti lageriuose. Labiausiai nukentėjo universiteto 1955-1960 metų laidos lituanistų kurso vyrai. Buvo sustiprintas KGB persekiojimas dėl idealistinių nuostatų. 1958 metais už „nemarksistinį literatūros dėstymą“ buvo išdraskyta Lietuvių literatūros katedra, vadovaujama dr. Meilės Lukšienės. Prasidėjo vieši studentų teismai. Be jokio pasigailėjimo, net už bažnyčios lankymą, iš universiteto buvo šalinami studentai.

Mums tada buvo keista ir nesuprantama, kodėl legali sovietinė spauda Vengrijos sukilimą pavadino kontrrevoliucija. Juk tai buvo revoliucija, siekusi pakeisti santvarką.

Esu įsitikinusi, kad 1956 metų rudens įvykiai Vengrijoje paliko gilų pėdsaką dalies lietuvių sąmonėje – jie visą laiką stiprino mūsų tautos laisvės siekimą iki pat 1990 metų – nepriklausomybės atkūrimo.

Aldona Kačerauskienė,
žurnalistė

Vilnius

Praėjus 50-iai metų jau sunku tiksliai prisiminti tuos įvykius. Buvau Veterinarijos akademijos Veterinarijos fakulteto Kaune antro kurso studentas. Pagal tėvų ir senelių tradiciją per Vėlines eidavom į kapines. Nuėjau vakare į Kauno beveik centre esančias kapines, gatvės buvo jau apšviestos. Prie kapinių buvo daug žmonių. Girdėjau šaukiant: „Laisvę Vengrijai!“ Širdis atsiliepė, kad ir Lietuvai reikia laisvės. Pasibaisėjimą sukėlė pamatytas vaizdas: milicininkas muša senutę, kuri eina kapinių link su dar neuždegta žvake rankoje. Neišlaikiau ir pavadinau jį banditu. Jis staiga atsisuko ir šveitė man per nugarą „bananu“, siekė pagriebti už rankos. Buvau judrus, išsisukau ir pabėgau. Autobusu į bendrabutį Vilijampolėje nebevažiavau, ėjau pėsčias. Lietpaltis „bananu“ buvo perkirstas, skaudėjo nugarą. Į medikus nesikreipiau, nes mano studijos galėjo baigtis antrame kurse.

Dar ir kitais metais ėjau į tas kapines, mačiau už jų tvoros stovinčias mašinas, pilnas kareivių. Ir vėlesniais metais per Vėlines kapinės būdavo stebimos.

Algimantas SEIBUTIS

Bagdonių kaimas,

Kupiškio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija