Lietuvių solidarumas su Vengrijos kovotojais už
laisvę
Algimantas MALINIONIS
|
Algimantas Virbalis Mordovijos
lageryje 1958 metais
|
|
Rašinio autorius Algimantas
Malilionis (kairėje) ir Algimantas
Virbalis studijų metais
|
|
Algimantas Virbalis
1961 metų vasarį
|
1956 metai. Jau užgesęs ginkluotas pasipriešinimas
Lietuvoje. Tačiau jis dar gyvas širdyse ir atmintyje. Dar kamuojasi
tūkstančiai nekaltų žmonių tremtyje, konclageriuose, dar neužgijusios
širdies žaizdos žmonių, netekusių savo artimųjų žiaurioje kovoje
prieš okupantus ir kolaborantus. Po Stalino mirties gimsta vilties
kibirkštėlė, kad atsivers kalėjimų ir konclagerių durys, kad išsivaduos
pasmerktos nešti komunistų jungą sovietų okupuotos tautos.
Tų dienų Lietuvos jaunimas, palikęs savo gimtųjų
sodybų prieglobstį, mokyklas, buvęs tiesioginis liudininkas juodų
okupantų darbų, pasipriešinimo kovų, o neretai ir tų kovų dalyvis,
susitikęs didžiųjų šalies miestų aukštųjų mokyklų auditorijose,
greitai rado bendrą kalbą, jungėsi į neformalias grupeles. Jie sugebėjo
atskirti okupantų parankinius nuo tėvynei ištikimų jos sūnų.
Aš, šio straipsnio autorius, buvęs 1951 metais
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto pirmo kurso studentas,
greitai susipažinau su savo bendramoksliais ir bendraminčiais, iš
kurių išsiskyrė bendrakursis Algimantas Virbalis (gimęs 1933 m.
vasario 16 d.), kilęs iš Dzūkijos, nuo Leipalingio, kur ypač aktyviai
veikė partizanai. Dorų Dzūkijos krašto ūkininkų sūnus, išauklėtas
krikščioniška dvasia ir meile tėvynei, daug dėmesio skyrė Lietuvos
istorijos ir krašto pažinimui. Jis buvo apsiskaitęs, domėjosi grožine
literatūra, aktyviai dalyvavo sporte, turizme, organizuodavo išvykas
į gamtą, istorines Lietuvos vietas.
Kaip ir visi to meto patriotiškai nusiteikę studentai,
A.Virbalis aktyviai sekė ir domėjosi Lietuvos ir viso pasaulio politiniais
įvykiais. Po Stalino mirties, jau Chruščiovo valdymo metais, kartu
su keletu kitų studentų rinko parašus, kad pagrindinės Vilniaus
gatvės pavadinimas Stalino prospektas būtų pavadintas Gedimino
prospektu. Per trumpą laiką pavyko surinkti keletą tūkstančių parašų.
Nors tikslo pasiekti ir nepavyko Stalino prospektas buvo pavadintas
Lenino vardu, bet visuomenės sąmonės žadinimui, be abejo, turėjo
įtakos.
A.Virbalis Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete
mokėsi neilgai. Baigęs pirmą kursą, perėjo mokytis į Pedagoginio
instituto Geografijos fakultetą, bet užsimezgę ryšiai ir pažintys
Vilniaus universitete nenutrūko. Pakeisti specialybę jį paskatino
pomėgis keliauti ir bendrauti su žmonėmis.
Tarp to meto jaunimo rezistencijos dvasia pasireikšdavo
įvairiomis formomis, bet ypač aktyviai užsienio radijo klausymu
ir ypač tada draudžiamos literatūros, tokios kaip A.Šapokos Lietuvos
istorijos, B.Brazdžionio kūrybos, nemarksistinių filosofų ir pan.,
skaitymu.
Gyvenimas nestovėjo vietoje. Už geležinės uždangos
1956 metų rudenį Vengrijoje laisvės siekių dvasia prasiveržė sukilimu.
Aš tuo metu kartu su A.Virbaliu gyvenau Vilniuje, Bokšto skersgatvyje
(dabar Išganytojo gatvė), išnuomotame kambaryje. Tik ką baigęs Vilniaus
universiteto finansų specialybę dirbau Finansų ministerijoje, o
A.Virbalis buvo išsiųstas Pedagoginio instituto į Kauną atlikti
praktiką, kur jį ir užklupo Vengrijos sukilimo įvykiai. Tiek Kauno,
tiek ir Vilniaus akademinis jaunimas paremti Vengrijos laisvės sukilimo
pakilo spontaniškai. Šiam tikslui pasitarnavo įprastas žmonių susirinkimas
kapuose per Vėlines. Ypač aktyviai pasireiškė studentija Kaune,
Vytauto prospekte esančiose kapinėse. Šių įvykių sūkuryje atsidūrė
ir A.Virbalis, kartu su bendraminčiais įsitraukęs į manifestacijas.
Kapinėse jis pasakė kalbą, pasmerkdamas sovietų armijos įsiveržimą
į Vengriją ir kviesdamas Lietuvos žmones ne tik paremti vengrų laisvės
kovą, bet ir kovoti dėl savo pačių laisvės. Iš kažkur atsirado ir
trispalvė lietuviška vėliava. Netrukus kapinės buvo apsuptos milicijos
ir saugumiečių. Daug manifestacijos dalyvių čia pat suėmė ir žiauriai
sumušė. Nemažai studentų dėl to skaudžiai nukentėjo, kai kuriuos
nuteisė kalėti arba pašalino iš aukštųjų mokyklų. A.Virbalį taip
pat suėmė kapinėse ir sumušė.
1956 metais per Vėlines palaikydami Vengrijos
sukilimą, studentai taip pat manifestavo Vilniuje, Rasų kapinėse.
Čia keletas buvo suimti ir nugabenti į KGB rūmus tardymui, tačiau
likusieji neišsigando ir organizuotai patraukė prie saugumo rūmų
jų vaduoti. Vienas iš tokių, ėjusių savo draugams į pagalbą, buvo
Vilniaus universiteto studentas Alfonsas Zagorskas. Gal dėl to,
kad Vilniuje manifestacija praėjo ramiau, ar dėl kitų priežasčių,
suimtieji studentai buvo paleisti.
Po anksčiau aprašytų įvykių Kaune ir Vilniuje
bute, Bokšto skersgatvyje, kur gyvenome, sulaukėme svečių: atėjo
trys saugumiečiai daryti kratos. Kadangi nei buto šeimininkai, nei
aš nieko nežinojome apie A.Virbalio dalyvavimą Kauno manifestacijoje,
tad buvome užklupti netikėtai. Saugumiečiai kratos metu nieko ypatinga
nerado, išskyrus nepriklausomos Lietuvos laikraščių, bet svarbiausia
paėmė pulkininko A.Petruičio knygą Kaip jie mus sušaudė. Knyga
buvo mano, tad po kelių dienų teko nueiti į saugumo rūmus, kur turėjau
malonų pokalbį ir ta pačia proga teko duoti parodymus dėl A.Virbalio
veiklos. Apklausė ir buto šeimininkę G.Karpavičienę. Apie įvykius
Kaune parodymus davė ir keturi milicininkai, kurių pasakojimas greičiau
priminė mokinių išmoktos pamokos atkartojimą, ir tik vienas iš jų,
Stepas Glemža, sąžiningai sakė, kad kapinėse buvo tamsu, todėl A.Virbalio
veido neįžiūrėjęs ir jo atpažinti negalįs.
Nors kratos metu nieko ypatinga nerado ir iš visų
liudininkų ko nors nusikalstama neišgirdo, bet sovietmečio teisingumui
tai nebuvo kliūtis. 1956 m. gruodžio 18 d. po įvykusio teismo A.Virbalis
(kartu su juo buvo teisiamas ir Pranas Razauskas, gimęs 1908 m.)
nuteistas penkeriems metams ir išsiųstas Į Mordovijos lagerius.
Chruščiovo laikais įkalintiems lageriuose už gerą
darbą ir elgesį sutrumpindavo bausmę. A.Virbalis į laisvę išėjo
l960 m. balandžio l d., atbuvęs lageriuose pusketvirtų metų. Netrukus
grįžo studijuoti į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto neakivaizdinį
skyrių. Po kelių metų sukūrė šeimą su Giedre, ištikimai laukusia
grįžtančio sužadėtinio ir daug jam padėjusia atliekant bausmę. Jie
išaugino dukrą ir sūnų. Deja, Lietuvos laisvės Algimantas nesulaukė:
1985 m. kovo 5-ąją nustojo plakusi šio ištikimo tėvynės laisvės
idealams žmogaus širdis.
© 2006 XXI amžius
|