„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. lapkričio 3 d., Nr. 6


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Meilė savo tautai – iš meilės laisvei

Algimantas Zolubas

Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos
laisvę“ 1955 metais. Fone matyti
užsienio radijo stočių trukdymo bokštas

Niekada nemaniau, kad, nemačius nė vieno tautos atstovo, galima staiga pamilti visą tautą. Iš tikrųjų, kai 1956 metais buvau Kauno politechnikos instituto antro kurso studentas, žinių apie Vengriją turėjau tik iš vidurinės mokyklos geografijos vadovėlio, o gyvo vengro nebuvau akyse matęs. Tačiau, sužinojus apie vengrų išsivadavimo kovą ir akivaizdų laisvės siekį, apėmė toks solidarumo su ta tauta jausmas, tokia meilė jai, kad minties sparnais skridau į tą šalį pabučiuoti žemę, kuri išugdė didžiavyrius, laisvės kovotojus.

Gyvenau tuomet bendrabutyje, KPI trečiuosiuose rūmuose (buvę „Saulės“ rūmai). Dėl suprantamų priežasčių atvirai bendrauti studentai negalėjo, tačiau iš tam tikrų, kartais mažareikšmių požymių mokėjome atskirti, kas yra kas, dalydavomės ne tik instituto, bet ir iš toliau ateinančiomis žiniomis. Vengrijos įvykiai sujudino giliai užslėptą sukilimo ar bent pasipriešinimo dvasią, kuri veržėsi į išorę, nematoma, tačiau jaučiama, sklandė erdvėje tarp studentų. Ir atėjo Vėlinių dienos vakaras, kada nematomais Vengriją siekiančiais saitais susieta minia patraukė į Karmelitų kapines, prie „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ paminklo.

Prie paminėto paminklo ir anksčiau lankytojai per Vėlines uždegdavo žvakučių, pasimelsdavo, todėl sovietinė valdžia paminklą aptvėrė aukšta, neperlipama, aklina lentų tvora, paminklą izoliavo. Nujausdama ne tik Vėlinių paminėjimą, tą vakarą prie šios tvoros stovėjo milicija, stengėsi neprileisti atvykusiųjų. Tačiau minia gausėjo, ji mūru artėjo prie tvoros, pasigirdo atsimušančių nuo tvoros akmenų dūžiai. Milicija neatlaikė. Neatlaikė ir tvora: ji buvo nuversta prieš paminklą, virto tiltu prie paminklo. Atsirado lietuviška trispalvė, paminklu aukštyn kopė jaunuoliai ir uždeginėjo ten žvakutes. Pasigirdo giesmės, maldos, Lietuvos himnas, eilės ir kalbos. Tuo metu ties kapinėmis atsirado kelios kariškos automašinos su kareiviais, kurie išlipo ir užtvėrė gatvę Geležinkelio stoties link, nes ta kryptimi buvo numatyta demonstrantų eisena.

Iš kapinių, nebandydama pralaužti kareivių užkardos, minia patraukė Kauno centro link. Virš minios iš rankų į rankas buvo perdavinėjama trispalvė, nes ją milicija stengėsi atimti. Atėjusią iki KPI trečiųjų rūmų minią sustabdė skersai gatvės išrikiuotos viena už kitos dvi kareivių eilės. Ėjusieji pirmutinėse gretose, matydami tarsi nenugalimą užkardą, bėgo į kiemus, dalis studentų suėjo į bendrabutį, iš kurio išėję tikėjosi apeiti kareivių užtvarą. Tarp jų pakliuvau ir pats. Tačiau mus pasitiko KPI partinės organizacijos sekretorius ir nurodė laiptais lipti į savo kambarius. Iš bendrabučio trečio aukšto balkonų stebėjome tolesnę demonstracijos eigą. Minia nuo kapinių nenutrūko, nematydama ir nebijodama kareivių, ji stūmė prieš save ėjusiuosius, kol kareivių užkarda neatlaikė. Minia su šūkiais „Laisvę, laisvę!“ traukė iki centrinio pašto, kur jos jau laukė gausiau sutelkta kariuomenė, milicija ir, žinoma, KGB šunauja.

Vėlinių kovinga dvasia persikėlė į auditorijas: studentai dalijosi įspūdžiais, aiškinosi dingusių studentų likimą, o per marksizmo seminarus dėstytojui Jonui Aničui nelengva buvo ne tik į antitarybinius klausimus atsakinėti, bet ir su baime žiūrėti į komunistiškai auklėtus ir neišauklėtus studentus. Garbė jam – mūsų aiškiai antitarybinės nuotaikos KGB nepasiekė. Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ buvo nugriautas, kapinės panaikintos.

1956 metų Vėlinių patirtį, meilę vengrų tautai iš meilės laisvei nešiojau iki 1990-ųjų kovo 11-osios, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, jas tebelaikau ir šiandien širdyje, nes tai vertybės, kurių net visagalis laikas negali sunaikinti.

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija