Palikime jam tą vardą

Robertas KETURAKIS

Kažin ar įmanoma aprėpti Kęstučio Genio asmenybę, juolab įsiklausyti į jos erdvėlaivį kaip paslaptį, atveriančią nedaug galimybių suvokti, kas yra jo pašaukimas ir talentas, kas yra jo būtis teatro scenoje ir kas yra jo kasdienybė realybėje, kuri vienu metu dovanodavo ir skaudžiai atplėšdavo daugiau negu dovanodavo.

Jo poeziją aš saugau lyg Lietuvos Atgimimo testamento dalį, kurioje įvardijamas mūsų paveldas kaip Tėvynė ir kaip šventa pareiga Tėvynei. Man nereikia jokių literatūrologinių kriterijų vertinant Kęstučio eilėraščius – man užtenka juose paslėptos galios, kuriai įvardyti nėra jokio termino net vakar pasirodžiusiuose literatūros terminų žodynuose. Buvau bandęs tą galią aiškintis pasitelkdamas aukštus žodžius: įkvėpimas kaip stichija ir sąmonė, kaip Viešpaties visareginti akis ir pareiga savo Gimtinei – kaip žmogaus dvasią išaukštinanti ir sutvirtinanti jėga.

Ir iškart pajutau – daugžodžiauju kaip pataikautojas, kaip pasimetęs žmogutis, ieškantis pagalbos.

Man lengviau palikti gudravimus ir pataikavimus estetinių kanonų žyniams, nes esu ne kartą žygiavęs greta K.Genio ne vien Laisvės alėja ir ne vien teatro grindimis ar gūdžioje scenos tamsoje, kur vienintelis orientyras – bėganti žmogaus širdis. Atsimenu jo primerktas akis, kuriose įniršio ar sielos žybtelėjimų metu išvysdavau aštrius atspindžius, nuskriausto berniūkščio akis, kurios niekados nemaldaudavo gailesčio, vien tik pasakydavo: man skauda. Atsimenu jo balsą – įtaigų ne vien todėl, kad aprėpdavo aštuonių laipsnių apimties intervalu valdomą garsą (tiksliau – balsus), bet todėl, kad per jį manin įsiverždavo tiesa ir šviesumas, tokie išganingai skaudūs ir negailestingi, kad iškart pajusdavai, kas esi ir kas gali būti – jau ne sau.

Nereikia aiškinti, kodėl Kęstutis yra vienas iš to pranašingai išrinktųjų pulko, kur esmę atskleidžia tik visuma. Todėl iš jo gyvenimo neįmanoma paimti vieno įvykio, vieno fakto, vieno realaus ar jau trapiu mitu tampančio poelgio, kad būtų galima ryškinti charakterį, idealus, vertybes, prasmes ar beprasmybes. Jo asmenybė tuo ir yra patraukli, kad bauginančios prieštaros ir valingas apsisprendimas atsilaikyti iki galo net dramatiškiausiose apystovose niekados nebūdavo pakeičiami lanksčiu prisitaikymu, nuolaidom sau ar artimajam. Jo asmenybė tuo ir yra patraukli, kad greta rūstumo visados budėdavo švelnumas ir tos gailios berniūkščio akys – man skauda.

Ir iš jo kūrybos neįmanoma išlesioti vieną žodį, vieną strofą, vieną eilėraštį, bandant įtikinėti, kad šalia talentingų tvykstelėjimų būna ir proginiai, konkrečiam įvykiui skirti žodžiai, blankstantys istorinėje panoramoje, keičiantis vertybėms ir reikšmėms. Seniai save įspėjau: neskaldyk, nedraskyk to, kas yra vienas kūnas ir viena dvasia. Visas gyvenimas, švystelėjęs kūryboje kaip kamuolinis žaibas, užgina trupinti visumą, nes toks grubus prisilietimas per akimirką susilaukia atpildo – yra sunaikinamas pats reiškinys arba prisilietusiajame dingsta mus gąsdinantis metafizinis regėjimas: įtvirtinant tiesą ir tvirtumą triumfuoja ne tobulybė, o tobulybės ilgesys.

Jei man reikėtų su kuo nors lyginti K.Genį žaibais dvelkiančioje Lietuvos Atgimimo erdvėje, iškart pažvelgčiau į Vincą Kudirką, nes jų gyvenimo turinys daug kuo panašus siekių ir valingų apsisprendimų viršūnėse – kūno, sielos ir pareigos trejybė. Panaši ir ta kūryba, kuriai gyvybiškai svarbus vienintelis kanonas – laisvo, vedamo didelių idealų žmogaus alsavimas ir nuolat ryškinama gyvenimo prasmė.

Kalbu apie žmogų, kurį gerbiau ir į kurio begalinį dosnumą ne kartą atsirėmiau (kaip atsiremiu ir šiandien), ir netikėtas nerimas apima mano mintis ir jausmus. Reikalas tas, kad Kęstutis nemėgo neapribojamus dalykus apriboti sąvokomis, terminais, formulėmis, sureikšminimais. „Kokia laimė bent akimirką tapti laisva ir laiminga Lietuva“, – kartą jis man pasakė, žvelgdamas sunkiai pakeliamos galios kupinomis ir kartu nelauktai graudžiomis akimis.

Mes turime teisę jam palikti tą vardą, pereinantį į begalybę ir stulbinančios gelmės prasmę.

Tai ir būtų pati tikroji pagarba žmogui, kuris mylėjo Tėvynę.

© 2006 „XXI amžius“