Išduoto karaliaus – juokdario karūnavimas

K.Genys buvo aktorius ir poetas, bet labiausiai – žmogus. Tuo ir skyrėsi nuo daugumos, kuriai „viskas paprasta ir aišku”, kuri „kaip chameleonas greitai prisitaiko prie aplinkos naujos ir laiko”. Tai retas, tačiau vis dar pasitaikantis grynuolis, gamtos sudėtas iš natūralių žavėjimosi, neapykantos, vaikiško džiaugsmo, juodos nevilties, silpnumo ir nuosmukio, demoniško gyvybingumo spalvų.

Visos jos argumentuotos. Ne konjunktūrinėmis vingrybėmis, o savosios širdies alinimu, ligi kraujo apnuogintais nervais. Žmogus be šarvų. Žmogus be dirbtinės odos, kurios apdarai laikiname gyvenime gali iškelti į visuomenės padangę. Šia prasme jis buvo nuogas. Nepatogu šalia tokio, nesaugu.

Todėl aukštinamas tik po mirties. Taip lengviausia. Neatsikels ir nepasakys: „Meluoji, manęs nemylintis broli!” Dabar liaupsinti K.Genį nepavojinga, netgi pelninga priminti: „Ir aš buvau šalia”. Koktu pagalvoti, kas ir kaip kalbėtų apie jį, jei šis filmas būtų kuriamas nepasikeitus politinei konjunktūrai.

K.Genys buvo žmogus be grimo, kurio maskuojamąsias galias ir gyvenime taip labai mėgsta jo scenos broliai.

Todėl jie, grimuotieji, visada progreso priekyje. Valdant visoms valdžioms. Esant bet kokiai santvarkai. Todėl jie visada tribūnoje ir šiandien kalba apie jį.

K.Genys, visą gyvenimą stumtas iš tribūnos, iš kadro, taip pat prasitardavo apie juos, tačiau privačiai, skausmingai. Anot bičiulio Vido Abraičio, „būdamas nuoširdus, jis patyrė per daug išdavysčių”. Patekęs į nevilties akivarą bandė vaduotis alkoholiu. Pasikeitus laikams džiaugsmą ir nerimą liejo eilėraščiais.

Tokiais pat atviraveidžiais, negrimuotais, tikrais kaip stigmų atsivėrimo skausmas ir paslaptis. Grynas, todėl galingas. Tiesus, todėl pažeidžiamas, lengvai degus. Gaisringas. Neatsargus. Nepagydomai pasitikintis žmonėmis, kurie jį išduoda. Mažuma – šiurkščiai, dauguma – rafinuotai, teatrališkai.

Ne abstraktus sovietmetis degino jo kraują, o konkretūs tada klestėję ir dabar klestintys „broliai”, „bendražygiai”, „bičiuliai”. Jį naikino supanti veidmainystė, prisitaikymai, smulkios kasdienės išdavystės.

„Kaip gyventi šiame pasauly kur žudomi geriausi iš geriausių, kur Dievas žudomas žmogaus širdy”, – raudojo Žygimantas Augustas Kęstučio Genio ašaromis.

Užuovėją jautė tik šalia savo žmonos Lolitos ir „neteatrališkų” draugų būry, nuo chameleonų pasaulio saugomame kaip akių šviesa. „Kiek maža mūsų bepaliko!” – šaukia jo eilėraščio eilutė. „Jis turėjo tokį gilų asmeninį gyvenimą, į kurį neįsileido nieko iš teatro. Ir teatro kaip tokio”, – filme prisipažįsta tai pajutusi Rūta Staliliūnaitė.

Skirtingai nuo daugumos teatro žmonių, K.Genys nekūrė savo įvaizdžio, todėl jam ir buvo taip sunku gyventi tarp vaikštančių įvaizdžių. Jis tiesiog KŪRĖ: vaidmenis, šeimą, savo krašto ir jo žmonių laisvės viltį, eilėraščius. Svarbiausia – jis nedaugino aplink save blogio, nes žinojo, kad „yra daugiau negu yra. Yra, kas amžinai nedaloma”. Už tokias žinias paprastai išaukštinama tik po mirties.

Teatre jis turėjo nemažai progų kurdamas pagrindinius vaidmenis, pasak Danos Rutkutės, „absoliučiai prabilti apie save”. Prisiminkime tik keletą – Žygimantą Augustą „Barboroje Radvilaitėje”, Kiurmaną „Biografijoje: vaidinime”, Lebedevą „Ivanove”, Švitrigailą, Karalių Ūbą.

Vida Savičiūnaitė

„Lietuvos rytas“

1988 10 20

© 2006 „XXI amžius“