Paskutinis interviu su Kęstučiu GENIU

Kai kitam gera darai – sau gera darai, kai kitam bloga darai – sau bloga darai

Poetas Kęstutis Genys, nesugniuždytas gyvenimo vingių ir nepalaužtas ligos, sielojasi dėl Lietuvos dabarties ir ateities

Anksčiau dažnai „XXI amžiaus“ redakcijoje apsilankydavęs poetas Kęstutis Genys savo sodriu aktoriniu balsu, savo skaidriomis, nors ir liūdnomis, bet kartu realistinėmis mintimis kviesdavo įsigilinti į Lietuvos vargus, rūpesčius, istorijos vingiuose patirtą skausmą. Žinojau, kad mūsų mylimas poetas sunkiai serga. Patyrė net kelias sudėtingas operacijas, gydėsi ir užsienyje. Kai neseniai apsilankiau prie Kauno klinikų nuošalioje gatvelėje stovinčiame jo name, K.Genį vėl atpažinau iš jo balso, iš degančių akių, iš karštų kalbų. Sunki liga nepakeitė jo būdo, gal tik atėmė dalį jėgų.

K.Genys prisimena, kaip dar 1938-1939 metais jo tėvelis, pirkęs žemės sklypą dabartinėje Višinskio gatvėje, rengėsi statyti namelį, bet užėjusi okupacija sugriovė visus planus. Jau po karo Kęstutis su tėvais gyveno tuometinėje Kapinių gatvėje, bet užėjęs sovietinės industrializacijos griausmas vėl privertė keltis – kuriant Dzeržinskio staklių įmonės kompleksą buvo nugriauti net 24 namai. Tik vienos Kauno deputatės dėka Kęstučiui paskyrė sklypą prie Klinikų – nors dėl apolitiškų, kaip tuo metu vadindavo, pažiūrų net gyventi Kaune valdžia rengėsi jam uždrausti. O saugumui gavus žinių, kad namuose slapstosi partizanas, – tėvo brolis, – teko išvis dingti kuo toliau. Taip Kęstutis, nebaigęs Kauno universiteto ir dramos studijų, patraukė į Maskvą – į garsųjį GITIS, kur mokėsi kartu su kitais būsimais žymiais aktoriais – K.Varnaite, A.Gabrėnu, B.Raubaite, A.Vitkausku.

K.Genys šiltai atsiliepia apie savo mamą, kilusią iš „garsios Plokščių vietos“, ir ten, prie Nemuno, jis praleido vaikystę. Senelis (iš mamos pusės) net buvo knygnešys, nors „faktiškai jis buvo kontrabandininkas – nešdavo visokias prekes iš Prūsijos“. Jo šeimyna buvo didelė, reikėjo pinigų, todėl taip ir versdavosi. Bet kartą V.Kudirka paprašė senelio: jeigu viską neši per sieną, tai pernešk ir knygas. Žandarams persekiojant, teko tąkart viską išmėtyti, bet knygas vis vien išsaugojo ir atvežė V.Kudirkai. Pasiteisino Kudirkos patarimai – neimk spirito, neimk kitų prekių, imk tiktai knygas. „Gaila, – sako Kęstutis, – ne viską įsidėmėjau apie savo plačią giminę. Mums niekada nėra laiko įsigilinti į savo tėvų, senelių ar prosenelių istorijas. O juk Vakaruose iki šeštos septintos kartos žmogus žino savo praeitį, savo genealoginį medį. O mes – neturim laiko! Tai caras mus teriojo, tai vėl kas nors mus naikindavo, taip ir pamirštam savo istoriją“, – liejo širdgėlą K.Genys.

Kai kas dar prieš Atgimimą skaitė Jūsų karštas, rūsčias eiles, dar labiau jos paplito jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Žmonės kalbėdavo,kad į poeziją, ir ypač patriotinę, atėjote paskutiniais okupacijos metais, atėjote nelegaliais keliais.

Ne, buvo ne taip. Rašyti pradėjau anksti, net karo metais – turiu 1943-1944 metais rašytų eilėraščių, t.y. man būnant tik 14 metų (esu gimęs 1928 m.). Išliko ir pokaryje, 1945-1946 metais rašytų eilėraščių, kai aplink mačiau tiek prievartos, žmonių skausmo, tautos tragediją. Mano talentui reikšmės gal turėjo ir į poeziją linkęs tėvelio brolis Kazimieras. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvažiavęs į Ameriką, jis daug vargo, kol prasimušė, ten tapo net kairiuoju. Rašė eiles į spaudą ir išleido poezijos knygelių. Pasirašydavo Dagiliu, Geniu. (Amerikoje, Australijoje turiu ir dabar daug giminių. Kai kurie iš jų jau pamiršę lietuvių kalbą, „asimiliavęsi“.) Spausdinti savo eilėraščių nei po karo, nei vėliau negalėjau – vietos būčiau gavęs greičiau ne kokiame nors laikraščio puslapyje, bet kalėjime – sovietiniu požiūriu, buvau labai „ydingas“. Tiesa, vienas eilėraštis apie tuometinius vagišius netyčia (perdavė vienas skulptorius) pateko į „Šluotą“, tik gerokai sutrumpintas – net nustebau tada, gavęs honorarą (o dirbau tuomet Muzikiniame teatre). Norėčiau surinkti tuos pokario metų patriotinius eilėraščius apie Lietuvą. Kai prasidėjo Atgimimas, laisvės spindulys, norėjau tą padaryti, bet nebuvo laiko – važinėjau po Lietuvą, skaičiau jau naujus eilėraščius, o eilėraščių knygą parengti ir išleisti laiko neturėjau. Eilėraščius knygutėms „Lietuva – tai sąžinė“, „Pabuskime ir kelkimės“ surinko kažkas kitas, pataisė ir išleido. Dabar jau žinau, kas išleido – tai padarė V.Andziulis. Knyga – tai šventas daiktas, jai sudaryti reikia laiko, o jo niekada neturėjau. V.Andziulis mano tas pirmąsias knygas išleido pogrindyje, jo spaustuvės technika – pasenusi, neturėjo ir pinigų, todėl tas darbas tebūna V.Andziulio garbei! Jei Dievas duos, gal dabar išeis padori knyga.

Neseniai, prieš kelias dienas, mane į buvusius KGB rūmus pakvietė ten budintys politkaliniai. Jie labai prašė, kad atvykčiau pas juos. Politkaliniai ten budi jau treji metai! Jų ryžtas – stebinantis. Jie kėlė man ovacijas, džiaugėsi mano eilėmis. Man malonu, kad esu reikalingas savo poezija, savo mintimis.

Žinau, šie mano žodžiai nemalonūs –

Vieni pasmerks mane, kiti – pasišaipys.

Šaukiu ir šauksiu: Seserys ir Broliai! –

Gana miegot! Prasikrapštykime akis!

Karalius nuogas! Mafijos karalius,

Ir jo visa plėšikų ir vagių banda.

Mus kaip kiaules į kiaulių gardą varo –

Pro tuos pačius vartus – vėl ta pati landa!

Vėl baimės šmėklos gniaužo mūsų širdis,

Vėl pašnibždom visi pradėjome kalbėt,

Vėl raudonuoju sirupu mus girdo

Partiniai agitatoriai ir kagėbė.

Jie žudo mūsų laisvę, o mes tylim?

Pamiršę tautos garbę, pareigas šventas,

Mes, ponai, nusispjovėm į Tėvynę,

Nuleidom galvas ir iškėlėme rankas.

Mankurtais pasidarėme, mankurtais!

Keliaklupsčiaujam prieš Mamoną ir stabus!

Užgeso laisvės aukuras įkurtas –

Mes miegam, ponai, ir nenorim atsibust.

Artėja Seimo rinkimai. Mes taip ilgai vargdami okupacijoje galvojome apie tėvynės laisvę, apie laisvus rinkimus, apie laisvę apskritai. Dabar dažnai nusiviliame, ypač kai matome į valdžią besiveržiančius buvusiuosius okupantų talkininkus ir tarsi besityčiojančius iš tautos laisvės. Kartais ir vilties nėra, kad žmonių santykiai taptų geresni.

Jeigu nebūtų jokios vilties, tai neapsimokėtų ir gyventi! Mes esame tikintys žmonės – net ir mūsų protėviai pagonys, kaip rašė Gediminas, turėjo vieną Dievą – ir su mumis visada Dievas, todėl niekada nepraraskim vilties! Dabar, kai čia paminėjau protėvius, – nesvarbu, kad jie buvo pagonys, garbino visokias gyvates, žalčius ar medžius, – prisimenu tuos žmones, kurie man priekaištauja, kodėl savo eiles skiriu ir čečėnams, musulmonams pagal tikėjimą, t.y. kitatikiams. Bet aš sakau – ar tai ne Dievo sukurtos tos gyvatėlės, žemė, dangus, kurie ir mūsų protėviams buvo šventi? Ir saulė, ir žvaigždės, ir miškai – visa tai Dievo kūriniai. O vanduo, be kurio neišsiverčia jokia gyvybė, – ar tai ne Dievo stebuklas?! Vaikui į vandenį spjauti buvo nevalia, nes jis šventas, sakrališkai brangus. Negalima buvo spjauti į ugnį – ji buvo šventa. Viskas sukurta Dievo, tai ir gerbkime tai, mylėkime. Bet mes nevertiname Dievo kūrinių, teršiame gamtą, žudome patys save, naikiname. Ir tada ta sudarkyta gamta atkeršija mums. Tas vyksta visame pasaulyje.

Taigi ar yra vilties? Televizijos ekrane matau daug pažįstamų, kurie iki Sąjūdžio buvo žiaurūs, pikti, parsidavę okupantams, kolaborantai. Nuėjęs į Katedrą, matau, kaip sunkiai, neįpratęs žegnojasi buvęs (?) ateistas, persekiojęs tikinčiuosius, ar okupacinės valdžios pataikūnas. Sutinku, kad iš Sauliaus gali pasidaryti Paulius – aš atleidžiu, gal ir kitas nukentėjęs atleidžia tiems kagėbistams, kurie terorizavo, gąsdino, kurių rankos kruvinos. Bet ar jie padarė atgailą, nors minimalią? Daug važinėju po Lietuvą. Ir vėl man pasakojo apie vieną baisų, žiaurų stribą – jis mėtydavo vaikus į sieną, kad smegenys ištikšdavo. Ir šis stribas gyvena čia pat, tarp mūsų, o žmonės nieko jam nesako. Gal tik jo sąžinė kiek prabudo – pradėjo gerti. O gal tik iš sielvarto dėl mažiau jam rodomos pagarbos? Vienas Kauno kunigas pasakoja, kad, jam palaidojus nukankintus partizanus, prasidėjo grasinimai – tu banditus laidoji, su tavim susitvarkysim. Tai sako stribai dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, o mes tylime! Mes esame krikščionys ir žinome: jei padarei nuodėmę, tai atlik išpažintį, išpirk savo nuodėmę gerais darbais, gerumu, stenkis pasitaisyti, būk doru žmogumi. Bet jie to nedaro. Jie išdrįsta dabar sakyti, kad okupacinės priespaudos metai buvo „geri laikai“, „aukso amžius“. Kaip jiems liežuvis gali apsiversti girti tuos laikus, kai buvo tremiama, žudoma, kai vyko teroras! Siaubas, kas buvo!

Okupacijos pasekmes jaučiame ir matome ir dabar. Aš negaliu žiūrėti televizijos, kur rodomos žudynės, negaliu skaityti spaudos, kur aprašomi šiurpiausi nusikaltimai. Tai veikia žmogų neigiamai. Čempionais pasidarėme pasaulyje – ir girtuokliavimu, ir savižudybėmis, ir nusikaltimais. Visa tai – okupacijos pasekmės, kai buvo „auklėjamas“ dviveidis žmogus, kai buvo neigiamas Dievas. 50 metų – tai pusė amžiaus baimės, dviveidiškumo, kai galvojome viena, o kalbėjome visai ką kita. Tada balsuoji – meluoji sau. Atsimenu, kai dirbau teatre, rengdavausi spektakliui, tvarkydamasis grimo kambary. Būdavome keliese. Šalia sėdi irgi mūsų bendradarbis, su kuriuo per daug metų pasikalbėdavai, atverdavai širdį, net ir kokį nors tuo laiku patikusį anekdotą papasakoji. Pasirodo, kad į KGB buvo pranešama viskas, ką aš atvirai kalbėdavau. Iškviečia mane į Saugumą ir pradeda tardyti, terorizuoti. Aš spyriojuosi, atsikalbinėju, bet matau, kad saugumiečiai žino labai daug. Paleistas iš Saugumo, su kitais savo bendradarbiais (ir bendraminčiais) aiškinuosi, iš kur Saugumas galėjo žinoti apie mūsų pokalbius. Nusprendėme, kad repeticijos metu buvo pasiklausoma per ventiliacinę sistemą (nes vieną minimą anekdotą sakiau kaip tik tada). Išardėme tuos dulkėtus ventiliatorius, išnaršėme – nieko neradome. O pasirodė, kad tarp mūsų trijų buvo tas žmogus, kuris viską pranešdavo Saugumui. Vėliau tik išaiškėjo, kad tai buvo netgi kadrinis saugumietis, turėjęs pulkininko laipsnį. O mes juo taip pasitikėdavome, aš jam širdį atverdavau. Kaip tai yra skaudu, kaip tai graudu! Bet toks buvo mūsų gyvenimas.Tas žmogus vėliau gana aukštas pareigas teatre gavo, dabar jau miręs. Matyt, kažkada buvo įkliuvęs, norėdamas likti teatre sutiko būti užverbuotas, ir štai rezultatas. Labai daug tokių užverbuotų būdavo. Juk verbavo masiškai!

Dabar, kai televizijos ekranuose matau rinkimuose besibalotiruojančius saugumiečius, prisimenu 1992 metus – tada prof. V.Landsbergis kvietė nors individualiai, viešai neskelbiant, prisipažinti, kas dirbo prieš žmones, sakė, kad nebus baudžiami, svarbu tik atsisakyti tolimesnio bendradarbiavimo. Tačiau tik vienas kitas iš tų tūkstančių prisipažino. Kiti nepadarė nė žingsnelio atgailos link. Ar galima kalbėti apie vienybę tokiomis sąlygomis?

Ne dėl vienybės mums šėtono primestos,

Kuri suvienijusi grandines mums kala,

O vardan Dievo Tėvo ir Tiesos šventos,

Be neapykantos, be keršto ir be melo,

Suvienykime savo širdis gerumu,

Išsivaduokime iš nuodėmių vergystės!

Dar ne visi mes švarūs grįžtam į namus,

Dar ne visi į Laisvės Lietuvą sugrįžtam!

Akių į dangų nepakėlę, be vilties,

Nenusiplausim savo širdgėlos nuo veido.

Laisvi nebūsime, dvasia neįsišvies,

Kol priešui už skriaudas nebūsime atleidę.

Krikščioniškai paduokim viens kitam rankas,

Susigrąžinkime, ką esame praradę.

Jei mes ištvėrėm svetimųjų blokadas,

Ištversim ir savų nedorėlių blokadą.

Prisikėlimo garbei skambinkim varpais

Atlikę išpažintį, dvasioje atgimę,

Įrodykim ne žodžiais – žygiais ir darbais,

Kad mylim Laisvę, mylim Lietuvą Tėvynę.

Šį eilėraštį parašiau 1990 metais. Tada neseniai buvau perskaitęs 1947 metais Jono Aisčio rašytą eilėraštį, jam būnant Vokietijoje:

Vienui vienas žodis būt tave apgynęs,

Bet varge jo vieno tu pasigedai.

Mes visi žadėjom mirti už tėvynę –

Liko netesėti mūsų pažadai.

Jis man labai įstrigo giliai į širdį ir į jį atsiliepiau savo eilėmis.

Mes visi norėjome Lietuvos laisvės. Bet ją atgavę vėl renkame mūsų pavergėjų tarnus. Apsidairai aplink, pamatai, kad daug kas gerai gyvena šitame drumstame vandenyje, jiems labai patinka ši netvarka, chaosas – ir jie tada gali daryti ką nori, gali plėšti tautą. Todėl jie ir dabar balsuos už esamą valdžią, už buvusius okupacinės valdžios tarnus.

Aš nepriklausau jokiai partijai. Bet žinau, kad yra tik dvi partijos – tai dorų žmonių partija ir nedorų žmonių partija. Paimkime Čečėniją. Ji dūsta nuo prievartos gniaužtų! Ir prie to prisideda Vakarų demokratai. Ką jie išdarinėja, duodami Rusijai milijardines paskolas? Jei Amerikos valdžia nebūtų nuolaidžiavusi, Rusija nebūtų drįsusi grobuoniškai elgtis Čečėnijoje. Sakoma: mes – komunistai, o mes – kapitalistai. Ne taip yra! Yra tik dvi kategorijos žmonių: dori žmonės ir nedori žmonės.

Šėtonas nesnaudžia – jis visą laiką budrus. Kiekvieną silpną vietą išnaudoja. Nuo pat mūsų Atgimimo šėtonas dirba. Ir jis padarė savo juodą darbą.

Nelaimingi mano broliai,

Nelaimingos mano sesės...

Nelaiminga mūsų žemė,

Nelaiminga Lietuva.

Mes gražias dainas dainuojam,

O pamiršom savo dvasią!

Niekados laisvi nebūsim,

Kol dvasia nebus laisva!

Sunku nugalėti neviltį, labai sunku. Kiek žmonių yra praradusių viltį. Kai 1992 metais buvo atiduota valdžia kolaborantams, daug kam plyšo širdis tiesiogine to žodžio prasme. Jie negalėjo patikėti, kad tautos vardu okupantų tarnai vėl grįžta į valdžią. Grįžta tie, kurių bendraminčiai naikino žmones, darė viską, kad įvyktų Suslovo planas – Lietuva be lietuvių. Juk Suslovo tikslas buvo pasiekti, kad lietuvis nekalbėtų lietuviškai. Kaip skaudu, kai prezidentas sako – mes tą „aukso amžių“ kūrėme, iš 20 tūkst. komunistų tik trys procentai buvo idėjiniai, t.y. Maskvai tarnavę komunistai, o likusieji – tik vaidino paklusnius Maskvai. Bet jeigu taip, tai aš tuos tris procentus būtent gerbiu, nes jie tarnavo idėjai, nors ir blogai idėjai, o tie 97 proc. – kas jie? Tai prisitaikėliai, galintys tarnauti bet kuriai valdžiai, net ir šėtonui. Aš buvau dramos teatro artistas, bet mačiau, kaip tie prisitaikėliai gyveno – visokios deficitinės prekės, visi skanumynai jiems buvo prieinami, dažnai net nemokamai gaunami. Jie ne iš atlyginimo gyveno. Tai buvo nomenklatūra!

Iš savo mamytės vaikystės pasakojimų žinau: ką kitam padarai – sau padarai, t.y. jei darai žmogui ką nors gera, sau gera darai, o jei darai bloga – sau bloga darai. Tuo įsitikinau visu savo gyvenimu: už visus savo negerus darbus, už visas savo nuodėmes – o juk ir gėriau, ir visko kito buvo – gavau užmokestį. Bet buvo ir gerų darbų. Ir atlygis už gerus darbus skatina gyventi, skatina viltis. Taip atsitinka ir tautai. Už gerus siekius gausime gera, bet už blogus bus mums atseikėta nelaimėmis.

Kalbėjosi Edvardas ŠIUGŽDA

„XXI amžius“, 1996 10 17, Nr.76

© 2006 „XXI amžius“