„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2007 m. birželio 15 d., Nr. 1 (8)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Tautos duobkasių šermenys

Kęstutis Kasparas

1941 m. birželio 14 d. prasidėjo pirmasis istorijoje masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į Rusijos platybes. Birželio trėmimai buvo dalis Maskvos plano iškeldinti du trečdalius gyventojų iš naujai okupuotų teritorijų. Masiniams trėmimams sovietai turėjo ištobulintą metodiką, kurią liudija SSRS NKGB komisaro pavaduotojo I.Serovo patvirtinta instrukcija dėl masinių perkėlimų tvarkos. Lietuvai skirtas nuorašas, patvirtintas D.Maslobojevo parašu, pavadintas „Antisovietinių elementų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos operacijos instrukcija“. Ji paskelbta jau 1942 metais „Lietuvių archyve“. Vėlesnėse publikacijose („Lietuvos kovos ir kančių istorijos“ pirmame tome) istorikai klaidingai ją datavo ne ankstesne kaip 1941 m. gegužės 19 d. Jie neatkreipė dėmesio į įžanginę dalį, kurioje sakoma, kad „antisovietinių elementų iškeldinimas iš Pabaltijo respublikų yra didelės politinės svarbos uždavinys. Ar sėkmingai jis bus išspręstas, priklausys nuo to, kaip kruopščiai apskričių operatyviniai trejetai ir operatyviniai štabai gebės parengti operacijos vykdymo planą ir iš anksto numatyti visa, kas reikalinga“.

Masinį trėmimą Maskva nusprendė atlikti 1941 metų pradžioje, nes balandžio mėnesį GULAG viršininkas V.Nasedkinas parengė sąrašą vietovių, kur numatyta įkurdinti tremtinius. Maždaug tuo pat metu Lietuvoje apskričių NKGB-NKVD operatyviniai trejetai sudarė tremiamųjų sąrašus (įskaitos bylas). Atitinkamai NKGB ir NKVD operatyvinis štabas, vadovaujamas komisarų P.Gladkovo ir A.Guzevičiaus, parengė konkrečius planus. 1941 m. kovo 26 d. LKP (bolševikų) CK biuras pritarė šiems planams ir nutarė „kontrrevoliucinius ir antisovietinius elementus suimti ir iškeldinti iš Lietuvos TSR“. Nutarimą pasirašė CK sekretorius A.Sniečkus.

Tokios apimties operaciją vykdyti buvo galima tik su vietinės administracijos pareigūnų pagalba. Apskričių partijos sekretoriai turėjo parūpinti autotransportą, atrinkti aktyvistus ir kartu su NKGB-NKVD trejetais iš anksto susipažinti su vietos sąlygomis, kad kilus pasipriešinimui, būtų galima imtis atitinkamų priemonių.

Tiek tremiamųjų, tiek aplinkinių gyventojų net ir taikus pasipriešinimas kėlė didžiausią pavojų šiai operacijai, todėl trėmimo planai buvo kruopščiai slepiami ir žinomi tik aukščiausio sluoksnio kolaborantams. Į pirmojo trėmimo akiratį pateko buvę policininkai, šauliai, atsargos kariškiai, tautininkų partijos ir kitų tautinių organizacijų vadovai bei jų šeimos, t.y. tie asmenys, kurie galėjo organizuoti ir vadovauti ginkluotam pasipriešinimui. Kadangi dauguma buvo išsilavinę, dirbo mokytojais, tarnautojais, todėl šis trėmimas dažnai vadinamas inteligentų trėmimu. Kartu numatyta ištremti didžiųjų ūkių savininkus, verslininkus, turėjusius gamyklas ir parduotuves, visus aukščiausius buvusios valdžios pareigūnus (jeigu jie jau kalėjo, tai jų šeimas).

Trėmimo diena paskirta birželio 14-oji – okupacijos pradžios metinės. Panašių bolševikinių švenčių išvakarėse, kaip įprasta, mažai kas kreipė dėmesį į NKVD-NKGB pareigūnų pagausėjimą, nors šie atvyko iš Rusijos būtent šiam trėmimui organizuoti. Birželio 4 dieną I.Serovo direktyva NKGB apskričių viršininkams nurodė sudaryti operatyvinių darbuotojų ketvertus (enkagėbistas, enkavėdistas, NKVD kariuomenės kareivis ir vietos partinės-sovietinės administracijos atstovas), kurių kiekvienas turėjo įvykdyti dviejų šeimų ištrėmimo operaciją. Visi operatyvininkai buvo ginkluoti, apgyvendinti iš anksto saugomose patalpose, kad neitų niekur į miestą perspėti iškeldinamųjų. Kiti iš anksto parinkti partiniai ir sovietiniai aktyvistai, turėję talkinti aprašant turtą, nebuvo informuoti iki pat operacijos pradžios.

Per likusias dešimtį dienų buvo patikrinti asmenys, įrašyti į trėmimo sąrašus, pagal gyvenamą vietą, kaip dingstį panaudojant būsimą pasų išdavimą, sanitarinę butų būklę, telefono remontą ir pan. Instrukcijose numatytos netgi tokios smulkmenos kaip popierius ir pieštukai operacijos dalyviams.

Tremtinių įskaitos bylos operatyvininkams išdalytos birželio 14-osios išvakarėse. Taip pat iš vakaro stengiantis neišsiduoti per partijos apskričių komitetus mobilizuotas transportas. Trėmimas prasidėjo švintant, netikėtai užkluptai šeimai susiruošti skirtos vos dvi valandos, stengiantis, kad prie tremtinio namų nesusirinktų minia ir nepasklistų informacija apie vykdomą išvežimą. Leista pasiimti tik rankinį bagažą ir maisto, o kai kur vežė net be reikalingiausių daiktų. Daugelyje vietų iš tremtinių buvo atimama ne tik valiuta, aukso ar sidabro papuošalai, bet ir laikrodžiai, žiedai, portcigarai, kitos vertybės. Apie 6 val. ryto tremtinių prigrūsti sunkvežimiai riedėjo artimiausios geležinkelio stoties link. Atvežus tremtinius, stotis iš karto buvo apsupama NKVD konvojaus kariuomenės, kad prie vagonų negalėtų patekti jokie pašaliniai žmonės. Geležinkelio stotyje pasmerktuosius ištikdavo naujas sukrėtimas – „šeimų galvos“, vyrai, buvo atskiriami nuo šeimų ir patalpinami atskiruose vagonuose, kurie jau Rusijoje nuriedėjo ne į tremties vietą, o į specialų Starobelsko lagerį...

Krašte prasidėjo panika. Žmonės, matydami išvežamus kaimynus ir sovietinių aktyvistų grobstomą ir tarp savęs dalijamą kaimynų turtą, puotavimą paliktuose namuose, pradėjo slapstytis, miestuose išeidavo iš butų ir slėpdavosi vos pamatę automobilį. Birželio 17 dieną trėmimas oficialiai baigtas, operatyvinės grupės paleistos, LSSR NKGB skaičiavo „pasiekimus“ ir sudarinėjo suvestines. Tuo tarpu iš geležinkelių stočių iki pat karo pradžios į Kazachstaną, Altajų, Komiją riedėjo tremtinių ešelonai. Daugiau kaip 800 gyvulinių vagonų išvežė į viso pasaulio prakeiktą Rusijos kapinyną 29-30 tūkstančių lietuvių, lenkų ir žydų, senelių, moterų ir vaikų, kurie per vieną naktį staiga tapo „liaudies priešai“.

Birželio 20 dieną A. Sniečkus įpareigojo apskričių ir miestų partijos komitetų sekretorius iki 25 dienos pristatyti „politinę informaciją apie nuotaikas ryšium su pravestu šeimų išsiuntimu už Lietuvos SSR ribų“. To meto nuotaikos lakoniškos: „Būkite prakeikti, Lietuvos valstybės ir tautos duobkasiai!“ – tokius linkėjimus už tūkstančius lietuvių birželio 21 dieną siuntė iš Naujosios Vilnios stotyje stovinčio „poselencų ešelono“ nežinomas tremtinys. Ir maldas Aukščiausiajam, kad bolševikai susilauktų tinkamo atpildo už lietuvių tautos naikinimą. „Politinę informaciją“ apie šias nuotaikas Sniečkui „pristatė“ jau birželio sukilėliai ir partizanai...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija