„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2007 m. birželio 15 d., Nr. 1 (8)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Gabrėnų širdžių paminklai lietuviškai garbei

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Petras Gabrėnas (dešinėje)
su Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios
idealams ištikimais palangiškiais
tremtiniais ir politiniais
kaliniais 2004 metais
sąskrydyje Ariogaloje
Irenos POŠKAITĖS nuotrauka

Bronislava ir Petras Gabrėnai
visa kuriančia meile, sąžiningumu,
darbštumu žavi ne tik palangiškius
Nuotrauka iš asmeninio albumo

Pačioje Palangos širdyje, priešais šiemet 100-ąsias sukaktuves pažyminčios Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventorių, prieš trejetą metų išdidžiai atsistojo iškiliausiam Lietuvos vyrui – visų Lietuvos partizanų vadui generolui Jonui Žemaičiui skirtas melsvo granito paminklas. Dabar, vėl agresyvėjant buvusiai okupacinei imperijai, Rusijai skrupulingiausiai reaguojant į bronzinio kario „išvaduotojo“ demontavimą Taline, vis nesusitaikant su mintimi, jog Estija ir kitos Baltijos sesės – Lietuva, Latvija vėl yra nepriklausomos, demokratinės valstybės, daugybės svečių iš visų Europos šalių, net pačių rusų manymu, šitoks faktas, jog Palangoje paminklas lietuvių partizanų vadui ribojasi su „broliškosiomis tarybinių karių kapinėmis“, įrodo palangiškių išmintingumą, toleranciją ir pagarbą Kariui, nepaisant nei tautybės, nei įsitikinimų.

Puikiai prisimenu netrumpas diskusijas ir Palangos miesto taryboje, kurioje ilgokai valdė konservatoriai, meras Pranas Žeimys, ir mieste, tarp gyventojų: „Kur statyti paminklą-monumentą talentingam karininkui, Lietuvos patriotui – partizanų vadui, pasižymėjusiam išskirtinai ryžtinga neapykanta sovietinės Lietuvos okupacijai, generolui Jonui Žemaičiui?“

Ilgametis Palangos tremtinių ir politinių kalinių vadovas, kuklus, bet taip pat labai ryžtingas Žvejų gatvėje esančios gražiai tvarkomos sodybėlės šeimininkas Petras Gabrėnas, kartoniniam maketui apkeliavus daugelį Palangos kampelių, menu, atvirai (ir spaudoje!) išsakė tvirtą savo poziciją:

– Be narsių Lietuvos partizanų kovų nebūtų nei 1990-ųjų kovo 11-osios Laisvės Akto, nebūtume šiandien ir Europos Sąjungos, NATO nariai. Miškas yra mūsų valstybės garbė ir sąžinė, tuo galime pasididžiuoti prieš visą pasaulį. Skaudžia kaina išsikovota šiandiena. Todėl paminklas generolui Jonui Žemaičiui, 1909 m. kovo 15-ąją gimusiam Palangoje, lietuvio-partizano narsai pažymėti privalo būti švenčiausioje tėviškės vietoje, skverelyje tarp bažnyčios ir klebonijos.

Pernai pavasarį telšiškiai meistrai sutvarkė aikštę, komunalininkai žibintų ir paminklo papėdėse prisodino įvairiaspalvių gėlių, žolynėlių, aikštėje išniro modernūs suoliukai. Visa taip, kaip savo vizijose regėjo vienas iš garbingiausių palangiškių – Petras Gabrėnas.

* * *

– Gerai sugyvenam visą laiką. Mano Petras labai darbštus, taikus žmogus. Kas be ko, norint be konfliktų, ramybėje, draugiškai greta vienas kito būti, reikia laiku suvokti tylos diplomatiją. O ją pakužda moteriška intuicija, – jaunatviškai šypsodamasi, panevėžietiška tarsena porino Bronislava Gabrėnienė.

– Nebuvo ir nėra ko bartis, ginčytis, reikia dirbti, – jai antrino vyras.

Mylinčiųjų namuose garsiai apie meilę nekalbama. Ją jauti, ji „išsiduoda“. Pasak Antuano de Sent Egziuperi, tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. Meilę liudija širdys.

Jiedu pakaitomis sklaido savo gyvenimo knygą, kurioje viena už kitą įdomesnės novelės, apysakos, o iš paukščio skrydžio pažvelgus – tipiška praėjusio amžiaus lietuviškos šeimos istorija. Joje liūdesį keitė šypsena, kančią ir sielvartą gesino nuoširdi atjauta ir noras padėti vienas kitam, palengvinti vienas kito ir visų bendruomenės narių būvį. Lietuviškojo humanizmo ir patriotizmo, savigarbos, sąžiningumo neįveikė net Sibiro gulagai. Bronislava ir Petras Gabrėnai išliko savimi – ištikimi principams, mylintys savo kraštą ir gerbiantys kiekvieną žmogų.

Petro darbo kambaryje ant sienų puikuojasi visų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių bronziniai bareljefai, kuriuos gūdžiausio sovietinio brežnevizmo laikotarpiu gyvenimo draugė paslapčiukais parvežė iš Alytaus. Greta – lininėje drobėje išaustas Lietuvos himnas ir iškiliojo Vytauto Landsbergio, prezidento Valdo Adamkaus portretai.

Žinoma, meilė ir patriotizmas gimsta šeimoje.

– Ir nesapnavau, kad savo likimo loterijoje antrąją pusę – gerąją gyvenimo draugę laimėsiu tremtyje, tolimojoje Vorkutoje, angliakasių ir lagerių mieste, kuriame komunistinė diktatūra ir jos tironas Stalinas su parankiniais žemino, alino, net žudė tūkstančius ne tik okupuotų kraštų, bet ir pačios Rusijos gyventojų. Net buvusį Krasnojarsko krašto partijos komiteto sekretorių raudonieji kraugeriai įkalino. Ot laikai – jei skersas „paveizėjai“ į Stalino portretą, jau ir „turi“ dešimt metelių lagerio.

Dirbau anglių šachtose, 800 metrų po žeme, o Bronikė, buvusi Panevėžio „Vėtros“ partizanų būrio ryšininkė skardžiabalsė dainininkė, dabar besididžiuojanti „Laisvės kovų dalyvės“ pažymėjimu, ten garsėjo kaip gabi, darbšti siuvėja. Labai man patiko! Vorkutoje 1955 metais ir „apsiženijome“. Dviese ir tremtyje lengviau, nes šeimą stiprina, ugdo kantrybė, – prisiminimais noriai dalijasi ilgametis Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos skyriaus pirmininkas Petras Gabrėnas.

Už antitarybinę veiklą ilgai tremčiai pasmerkti Lietuvos patriotai skausmingai prisimena, kad net ir mirus Stalinui, net ir po Vorkutos šachtininkų sukilimo nukritus vergų pančiams, ir netgi pasibaigus tremčiai, dar kurį laiką negalėjo gėrėtis gimtinės peizažais.

– Aš suprantu jūsų meilę Lietuvai, mes jūsų neužlaikome, nors gerbiame lietuvius už darbštumą ir mums reikia darbščių, bet… Vilniuje Antano Sniečkaus valdžia visai nepageidauja iš tremties, iš lagerių sugrįžtančių kraštiečių, – atvirai 1960 metais pasakė P.Gabrėnui tuometis Syktyvkaro partijos komiteto sekretorius.

Kam neskirta žūti – nežūsta. Sibiras neišgąsdino, neatšaldė Gabrėnų meilės, dar labiau užgrūdino. Lyg žavūs ir išdidūs ąžuolai Nevėžio ar Šventosios pašlaitėse Bronislava ir Petras Gabrėnai po sunkių negandų sugrįžo į jaukius namus Palangoje ir jau keturis dešimtmečius tęsia geriausias darbščiųjų savo tėvelių ir giminaičių tradicijas.

– Skaudu, kad sovietinė okupacija sunaikino inteligentiją, kaimą, išvaikė žmones iš vienkiemių ir „kolchozuose“ diegė kolektyvinę atsakomybę. Iš to – ir šių dienų moralinė krizė. Bet nusiminti ir nuleisti rankų neturime teisės. Dirbkime dėl vaikų, neklauskime, „ką čia man duos“, – tvirtai teigia garbusis palangiškis P.Gabrėnas. Išmintingas vyras lyg šventą priesaiką kartoja tiesą: „Klausiančiam kelio pasakyk viską, ką žinai, bet neklaidink!“

Iš Zarasų į Būtingę atkakusio buvusio Lietuvos savanorio ir pasienio policijoje tarnavusio P.Gabrėno sūnus Petras ir šiandien ištikimas tėvo idealams. Tai jo iniciatyva prieš septynerius metus prie Klaipėdos-Liepojos plento pastatytas paminklinis akmuo Būtingės apylinkėse gyvenusiems 1918 metų Lietuvos laisvės kovų savanoriams.

P.Gabrėnui pirmajam 2001metais kilo mintis įamžinti Palangoje 1923 metais viešėjusį didįjį Lietuvos patriarchą ir lietuvybės žadintoją Joną Basanavičių. Šiltą ir šviesią 2002-ųjų balandžio 25-ąją, įveikus keliasdešimt vietos biurokratinių užtvarų, renkant vietas biustui, šis Petro sumanymas virto tikrove – prie Ronžės akmenų palangiškius bei svečius kasryt sveikina ir oriai stebi vienas iškiliausių Vasario 16-osios Akto signatarų. P.Gabrėnas dabar žaismingai mena visą paminklinio biusto atsiradimo istoriją: „Sakau, Aukščiausiasis yra, ką nori daryk! Užpernai važiuodamas dviračiu pastebėjau Vytauto gatve lėtai kulniuojantį garsųjį „Achemos“ prezidentą, ekspremjerą, Kovo 11-osios Akto signatarą Bronislovą Lubį. „Štai kas galėtų finansiškai paremti mano idėją“, – pakuždėjo Dievulis, bet sykiu ir intuicija. – „Tik nesugalvok prašyti pinigų gatvėje, nemandagu“. Kitą rytą, gražiai susišukavęs, pasiėmiau savo „portapielių“ ir nuvažiavęs, civilizuotai užsiregistravęs, buvau kuo maloniausiai priimtas Bronislovo Lubio kabinete Klaipėdoje. Ir šiandien jam ačiū – paminklinio biusto kūrimą ir statybą parėmė net dvidešimčia tūkstančių litų. Ačiū ir bendraminčiui – ilgamečiui, palangiškių gerais žodžiais minimam SPUAB „Palangos vandenys“ vadovui Vitaliui Litvaičiui, taip pat rūpestingiems komunalininkams“.

P.Gabrėnas, buvęs Gintauto Plaušinio vadovaujamo tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimo darbuotojas, nuoširdžiai pasakojo, kaip, mirus tėveliui, jo mama Juzefa Gabrėnienė karo metais nuo vokiečių kulkų išgelbėjo tris žydaites, kokios energingos bitelės esančios jo padėjėjos, buvusios tremtinės – poetė Stefa Večerskytė-Daukšienė ir Irena Stonkienė, kaip visuose gyvenimo keliuose jį stiprina žmona Bronislava… Iš tiesų nušvinti dar kartą suvokęs, jog nėra stipresnės už kuriančią Meilės jėgą.

…Ir šiemet, gegužės 1-ąją, per šv. Mišias, dalyvaujant Telšių vyskupui J.Borutai prie Palangos Lurdo pastebėjęs, jog taip nuoširdžiai giesmės žodžius Švč. Mergelei Marijai kartu su visais kartoja pavydėtinai darbšti, patriotiškai šviesi, gerasielė prie Baltijos laimę suradusi aukštaitė B.Gabrėnienė, mintimis siunčiau jai ir jos šeimai linkėjimą: „Padėk, Viešpatie, Gabrėnams ir visiems oriems lietuviams, stiprink mus visus ne tik šį pavasarį“.

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija