Lietuvos valstybingumo pamatai

Vytautas VISOCKAS

Vytauto Kaziulionio knygos viršelis

Už tai, kad Vilniaus karininkų ramovėje dalyvavau Vytauto Kaziulionio knygos „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai“ pristatyme, esu dėkingas Vilniaus Vytautų klubo nariui Vytautui Baubliui, kuris viename renginyje tyliai, be jokių žodžių, įteikė kvietimą su kunigo Česlovo Kavaliausko eilėraščiu, 1954 metais parašytu Magadano aukso kasyklos lageryje: „Mes praėjome ugnį ir plieną,/ Užsigrūdinom tundrų šaly...“

„...Per 50 metų bolševikai padarė milžinišką žalą ką tik atsigavusiai mūsų valstybei: klastojo istoriją, griovė nepriklausomybės kovų paminklus, bažnyčias pavertė sandėliais, niekino tautos papročius, vykdė fizinį ir dvasinį genocidą. Visa tai išnagrinės istorikai. Mūsų tikslas – priminti ateities kartoms, kokia brangi laisvė, kiek už ją pralieta ašarų ir kraujo, kiek gyvybių sudėta ant Tėvynės aukuro. Mes, tų laikų amžininkai, laisvės kovų dalyviai, stebuklingai išlikę ir sulaukę Nepriklausomybės, nepamiršome bendražygių. Statėme jiems paminklus ir kryžius, granite iškalėme didvyrių vardus“, – rašoma kvietime.

Daug straipsnių, daug knygų apie tai parašyta ir išleista, daug mokslinių darbų, prisiminimų. Istorijos klastočių jau beveik neliko. Beveik. Tiesa, pastaraisiais metais aiškiai pastebimi bandymai tas klastotes pateisinti, sušvelninti, nutylėti. Pagaliau galima pasirūpinti, kad tiesa apie penkiasdešimt metų darytas klastotes, genocidą ir griovimus, suguldyta knygose, taip ir liktų bibliotekų lentynose. Tokios tendencijos irgi labai ryškios. Minėtame Vilniaus Vytautų klubo renginyje, kuriame buvo pagerbti įvairių mokyklų mokiniai, parašę geriausius rašinius iš Vytauto laikų istorijos, kai kurios mokytojos sakė: didvyriškam, kruvinam pokario dešimtmečiui nepriklausomos Lietuvos mokyklose skiriamos vos kelios pamokos, todėl jaunoji, jau laisvės sąlygomis augusi karta beveik neįsivaizduoja, kas dėjosi Lietuvos miškuose, kaimuose iki 1953 metų.

Kur apsakymai, apysakos, romanai apie pokarį? Tik sovietmečio palikimas, iškreiptai, tendencingai vaizduojantis laisvės kovas. Tai pačiu geriausiu atveju. Gėda darosi pagalvojus, kad filmas „Niekas nenorėjo mirti“ – vos ne vienintelis tų kovų atspindys kine. Per didžiausius vargus, įžūliausius trukdymus šiaip ne taip buvo sukurtas tikroviškas filmas „Vienui vieni“. Užtat turime ir šmeižikišką Mariaus Ivaškevičiaus rašinį „Žali“. Gal parašytą kaip atsvarą dokumentinei tiesai, kaip istoriko Liudo Truskos pokario istorijos iliustraciją? Malonu žiūrėti žurnalistės Nijolės Baužytės filmukus „Mūsų miesteliai“, kur pokario kovų tema irgi neapeinama. Tačiau šito maža.

Kolaborantai labai nori, kad istorinė tiesa nepasiektų jaunosios kartos, kuriai žmonių prikimšti gyvuliniai vagonai, miestelių aikštėse išniekinti patriotų kūnai – labai tolima, beveik nereali istorija. Mokslinių knygų apie tuos laikus turime, tačiau jos jau dulka bibliotekų lentynose. Ne be valdžios pastangų, kuri tą istoriją linkusi nutylėti, pagražinti, dar kartą perrašyti, išmesti iš mokyklų programų.

„Neabejojame, kad mūsų mokyklose atgims kilni tautiškumo dvasia ir mokytojai kartu su mokiniais minės ir gerbs pokario metais ryžtingai kovojusį jaunimą“, – rašoma V.Kaziulionio knygoje „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai“. Duok Dieve, labai norėtųsi, kad taip atsitiktų, tačiau aš nesu didelis optimistas. Bent jau iki šiol ne tose rankose visi trokštamo atgimimo svertai. Tautiškumo dvasios, deja, kaskart vis mažiau mūsų gyvenime, kaip ir lietuvių kalbos. Moksleiviai jau beveik nedainuoja lietuviškai, apklausos byloja, kad daugeliui lietuvių kalba – nepageidaujamas balastas, trukdantis mokytis „reikalingų“ kalbų. Mūsų jaunimas atsidūrė pigaus popso, globalizmo glėbyje.

Didžiulį, kilnų darbą atliko žmonės, kurie kruvinų kovų vietose pastatė kad ir kuklius paminklus, surinko, pagerbė žvyrduobėse, šuliniuose sumestus didvyrių kaulus. Kas tie žmonės? Tai aukų broliai, vaikai ir vaikaičiai, kurie per stebuklą išliko, sugrįžo iš kalėjimų ir lagerių, kaip išliko pristatomos knygos autorius V.Kaziulionis, kaip išliko mano senas pažįstamas, partizanų vado Adolfo Baublio-Merkio sūnus Vytautas Baublys, knygoje į sunkią savo vaikystę žvelgiantis nuo Onos Baublienės kelių. Nufotografuoti jie 1947-aisiais, prieš pat motinos areštą. Negaliu susilaikyti neįdėjęs didesnės knygos apie šią moterį citatos:

„Tuo laiku kaip ir Rokas Bingelis Varėnos NKVD buvo kankinama suimta partizanų vado Adolfo Baublio-Merkio žmona Ona Baublienė. Jie abu buvo gerai pažįstami. Kalinami gretimose kamerose sugebėdavo susisiekti ir vienas kitą palaikyti. Patyręs tardymų žiaurumus, Rokas Onai sakė: „Onula, tu tai neišlaikysi, cie kraugeriai tavi užmūčis“. Tačiau Merkienė atlaikė. Tada tardytojas Kurnovas jai pagrūmojo: jeigu savo vyro mums išduoti nesutinki ir tau savo vaikai nebrangūs (tuo metu Jonui buvo aštuoneri, Vytautui vieneri metai ir trys mėnesiai), tai kam tu mums reikalinga.

Du automatininkai Oną išvedė iš Varėnos NKVD būstinės už geležinkelio sušaudyti. Pasistatę pamiškėje kareiviai iš automatų paleido link Onos Baublienės-Merkienės seriją, matyt, tikėdamiesi, kad mirties akivaizdoje neatlaikys ir pasiduos. Bet ji nepasidavė. Tada parvedė atgal ir vėl uždarė į kamerą“.

Paskui buvo NKGB rūsiai Vilniuje, kančios Kengyro, Džezkazgano, Balchašo lageriuose. „Į Lietuvą grįžo 1955 m. rudenį vienmarškinė. Susirado gerų žmonių išsaugotus savo vaikus. Namų ar kitokių daiktų nebebuvo. Gimtojoje Perlojoje tuometinė valdžia registruoti nenorėjo ir net lopinėlio žemės bulvėms pasisodinti iš pradžių nedavė. Tačiau ji išgyveno, vaikus užaugino ir išauklėjo“, – rašo V.Kaziulionis.

Patys žmonės statė paminklus, tvarkė artimųjų kapavietes, dažnai įveikdami valdžios, aplinkinių abejingumą ir net priešiškumą. Tokių užuominų knygoje pastebėjau nemažai. Štai viena jų: „Deja, atgavus Nepriklausomybę, menkas dėmesys pas mus skiriamas partizanams, tik po septynerių metų jiems pripažintas kario savanorio statusas, nors jų žygdarbiai nepakartojami, o bolševikų patyčios net iš mirusiųjų visiems žinomos. Juos guldė turgaus aikštėse, užkasinėjo sąvartynuose, pelkėse, žvyrduobėse, sumesdavo į šulinius. Už tokias piktadarybes nė vienas kolaborantas, tiesiogiai dalyvavęs egzekucijose, neapkaltintas ir nenuteistas. Atvirkščiai, kai kurie iš jų, padedami draugų, įsiropštė į valdžios aukštumas ir toliau tyčiojasi iš savo aukų“.

Knygos autorius išsamiau pasakoja apie Daugų miestelio stribų kiemą, pavadinęs jį kapinynu. Ant partizanų kaulų sovietmečiu čia buvo statomas vykdomojo komiteto garažas, paskui – daržovių parduotuvė „Žirnelis“. Atgavus nepriklausomybę reikėjo išniekintus palaikus iš čia, iš kai kurių šulinių perlaidoti.

Buvo sudaryta komisija darbų priežiūrai, kuri „Daugų deputatų tarybą raštu įpareigojo organizuoti palaikų perlaidojimą. Deja, neskyrė, nežadėjo ir nepaaiškino, iš kur paimti lėšų gana sudėtingam darbui, nors tuo metu sovietmečiu nuniokotas žydų kapines tvarkė samdomi darbininkai, finansuojami iš rajono biudžeto. Minėtos komisijos nariai nė karto nepasirodė ir nepasidomėjo, kas vyksta Dauguose. Nuostabą kėlė ne tik valdininkų abejingumas – nepasirodė istorikai, žiniasklaidos atstovai ir apskritai save laikantys intelektualais ir patriotais. Kitaip viskas atrodė perlaidojant palaikus, vėliau – atidengiant paminklą. Prie garsiakalbio susidarė eilutė norinčių kalbėti, pamokančių, kaip reikia mylėti tėvynę, kovoti dėl laisvės, tvirtai laikyti rankose ginklą. Norėjosi įsiterpti ir paaiškinti, kad čia labai trūko rankų, laikančių kastuvą“, – apgailestauja knygos autorius. Jis jau tada žinojo, „kad sudaromi sąrašai, ką pastatyti prie tos pačios stribų būstinės sienos arba geriausiu atveju pėsčiomis (taip buvo žadama) palydėti į Sibirą“.

Šiandien – ne 1992-ieji, šiandien buvę ir esamieji kolaborantai vargu ar tikisi „pastatyti prie sienos“, šiandien užtenka kalėjimo. Politinis kalinys, Lietuvos ginklo kūrėjas, buvęs Seimo narys Algirdas Petrusevičius jau realiai nuteistas, o ar nuteistas bent vienas genocidą vykdęs kolaborantas?

Knygoje cituojamas Varėnos rajono laikraštis „Merkio kraštas“ (1999 m. kovo 10 d., Nr. 18 (6752)). Jame politiniai kaliniai, tremtiniai ir partizanai, remdamiesi rastais KGB dokumentais, be kita ko, rašė:

„Nepatikėtų rajono žmonės, jeigu neliudytų dokumentai, kad rajone net 38 KGB agentai iki 1991 m. antro pusmečio pabaigos dar ėmė atlyginimą už KGB teikiamą informaciją. KGB agentų sąrašai ir algalapiai byloja, kad po 20-45 rublius... per ketvirtį gaudavo ne tik agentai, bet ir keturi konspiracinių butų savininkai. 1990 m. gruodžio 12 d. datuoti agentų sąrašai byloja, kad 9 agentai turėjo aukštąjį išsilavinimą. Kai kurie jų tarnavo nuo pat 1964-1967 m. Daugumos stažas 2-3 metai, kiti užverbuoti 1987-1989 metais – jau užgimus Sąjūdžiui...

Matyt, dirbo uoliai, nes tuo laiku, kai daugelis stovėjo prie Parlamento ir Televizijos bokšto, šie veikėjai stovėjo prie KGB kasos langelio...“

V.Kaziulionio knygoje „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai“ paminėta ne tik kelios dešimtys paminklų Varėnos rajone. Musteikos, Gudžių kaimai, Vilkiautinio ežero pakrantė, „Velnio tiltas“, Palkabalio miškas, Liškiava, Nedzingė, Kasčiūnai, Vizgirdonys, Žaliamiškis, Ūtos, Gaidukonių kaimai, Paručių miškas, Kabeliai, Marcinkonys, Valkininkai, Mociškėnai, Laukininkai, Kalniškės miškas, Lizdų ežero pakrantė, Noruliai... Savaime suprantama – Merkinė, Daugai, Perloja... Visur čia daug ryškių didvyriškumo pėdsakų, paminklų, į kuriuos takai neturėtų užželti žole.

V.Kaziulionio knygoje – ne tik šiose vietose iškilusių paminklų sukūrimo, tvarkymo, pagerbimo istorijos. Ne tik žmonės, sunkiems darbams negailėję nei jėgų, nei savo pensijų. Šioje gausiai iliustruotoje knygoje daug vietos skiriama jaunimui, moksleiviams, kurie ir yra ta didžioji viltis, kad pokario metų partizaninio karo dešimtmetis nebus užmirštas, bus tinkamai įvertintas, o jo dalyviai, dažniausiai jauni, 18-30 metų mūsų broliai ir seserys, savo didvyrišku gyvenimu kartų kartas mokys tėvynės meilės ir pasiaukojimo, padės ugdyti gražias tautos tradicijas, padės išlikti. Knygos autorius, visi jos herojai, tiesiogiai ir netiesiogiai kūrę šiuos paminklus, šį leidinį, būtent to ir tikisi.

Tačiau savaime taip neatsitiks. Reikia, reikės nemažai pastangų. Visagalio laiko upė į užmarštį neša viską – taip pat ir didžius darbus. Tik nuolat juos primindami kartų kartoms, galime tikėtis amžinybės, nemirtingumo. Juo labiau kad, deja, buvo ir tebėra didelis noras tam visagaliam laikui padėti naikinti skaudžios istorijos pėdsakus, nes šiandien dar yra gyvų ne tik aukų, bet ir budelių, ir pastarųjų daugiau, jie aktyvūs ir agresyvūs. Jie liko nenubausti, nepasmerkti, net nesugėdinti.

Labai reikšminga, kad varėniškiai, kurdami kovų už laisvę paminklą, nepamiršo ir jaunosios kartos, pasikvietė ją į talką. 1995 metais jie paragino vidurinių mokyklų vyresniųjų klasių mokinius dalyvauti konkurse „Lietuvos laisvės kovų ir kančių istorija“. „Ištisą dešimtmetį jaunimas pakiliai bendravo su buvusiais politiniais kaliniais, tremtiniais ir laisvės kovų dalyviais, užrašinėjo jų skaudžius prisiminimus. Šis konkursas gali būti kaip pokario metų jaunimo kovų už laisvę rašytinis paminklas, jaunosios kartos atmintį siejantis su tragiškiausiu tautos istorijos laikotarpiu“, – rašoma knygoje. Konkurso sumanytojas – istorikas, Seimo narys Algis Kašėta, kurio pavardė ir įvairiomis progomis pasakyti žodžiai šiame leidinyje sutinkami dažnai.

1999 metais konkursas tapo respublikiniu, sulaukė dešimties metų jubiliejaus. Mokiniai parašė per tūkstantį rašinių apie rezistenciją, nekaltų žmonių trėmimus, kolektyvizaciją ir kitas okupantų padarytas skriaudas. Konkurso laureatės, „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos 9-os klasės mokinės Agnės Petrauskaitės (mokytoja Jaunuta Julija Kavaliauskienė) rašinys „Laisvės apsupti“ spausdinamas šioje jaunimui labai vertingoje knygoje. Jaunoji autorė sklaido prieš 50 metų bunkeryje parašytą nepakartojamą partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį, žavisi jo autoriumi, vertina praeities ir dabarties įvykius.

Džiaugdamasis knygos pasirodymu, man gerai pažįstamų, ne kartą aplankytų vietų paminkliniu įprasminimu, šias pastabas užbaigiu jaunosios pilietės A.Petrauskaitės rašinio žodžiais: „Partizano Dzūko Dienoraščio žodžius išgyvenau visa esybe, liesdama kaip šiltą Draugo ranką. Jaučiu, kad paaugau... Aš spėjau suprasti, spėjau labiau negu anksčiau mylėti laisvę, Lietuvą, jos žmones.“

© 2007 „XXI amžius“