Adolfas Ramanauskas-Vanagas

(1918 03 06 – 1957 11 29)

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas, LLKS Gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Birute Mažeikaite- Ramanauskienė

A. Ramanausko-Vanago apdovanojimai (po mirties): 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus bei dimisijos brigados generolo antpečiai Nuotraukos iš A.Ramanauskaitės Skokauskienės asmeninio archyvo

Adolfas Ramanauskas gimė 1918 metais kovo 6 dieną New Britain mieste, JAV. 1921 metais su tėvais Liudviku ir Elena Ramanauskais sugrįžo į Lietuvą. Šeima įsikūrė Seinų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime. Sėkmingai baigęs Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, 1937 metais išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Mokslas institute sekėsi labai gerai, užteko laiko ir saviveiklai, ir teatro būreliui, ir domėjimuisi Lietuvos bei pasaulio politiniais įvykiais. 1939 metais Klaipėdos pedagoginį institutą perkėlus į Panevėžį, Adolfas Ramanauskas 1939 metais baigė jau Panevėžio pedagoginį institutą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutiniąją, 15-ąją, karininkų laidą. 1940 metų rudenį pradėjo dirbti mokytoju Druskininkų krašte.

1941 metais, prasidėjus karui, A. Ramanauskas dalyvavo sukilime ir vadovavo partizanų būriui Druskininkų apylinkėse. Vokiečių okupacijos metais persikėlė į Alytų ir dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų bei auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetenciją, principingumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Puikiai grojo akordeonu, gražiai dainavo. Mokytojų seminarijoje A. Ramanauskas dėstė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodiką, vadovavo fizinio lavinimo užsiėmimams bei pedagoginei praktikai, dėstė karinį parengimą. Pasirinkta mokytojo profesija buvo labai patenkintas, bet visus darbus ir planus sugriovė antroji sovietinė okupacija.

Adolfas Ramanauskas suprato, kad okupantas siekia dvasiškai ir fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, Lietuvos valstybingumą, tad paliko namus, mėgiamą darbą, visa, kas širdžiai buvo brangu, ir išėjo kovoti už Lietuvos Laisvę – tapo partizanu. 1945 metų pavasarį užmezgė ryšius su Alovės miškuose veikusiais partizanais ir netrukus įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį. Jau pirmąją dieną buvo išrinktas partizanų būrio vadu. Pasirinko Vanago slapyvardį. Būdamas puikus organizatorius A. Ramanauskas –Vanagas subūrė Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrelius į 140 vyrų kuopą. 1945 metų rudenį kuopa, kuriai vadovavo A. Ramanauskas-Vanagas, buvo įtraukta į Dzūkų grupę. Vėliau kuopa performuota į batalioną (įėjo 8 būriai), o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. 1945 m. liepos 1 dieną jis pakeltas ir į Merkio rinktinės, kuriai dar priklausė Marcinkonių bei Druskininkų batalionai, vado pareigas. Būdamas Merkinės bataliono ir Merkio rinktinės vadu A. Ramanauskas aktyviai dirbo ginkluoto pogrindžio centralizavimo darbą Dzūkijoje. 1946 m. balandžio 23 dieną buvo paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju, nuo 1947 rugpjūčio laikinai ėjo Dainavos apygardos vado pareigas. 1947 m. rugsėjo 24-25 dienomis Dainavos apygardos vadų sąskrydyje per surengtus slaptus rinkimus Vanagas buvo išrinktas Dainavos apygardos partizanų vadu. Tapęs kovojančios Dzūkijos vadu, A. Ramanauskas pradėjo vizituoti visus Dainavos apygardos kovinius vienetus, stengėsi susitikti ir atvirai pakalbėti su visais kovotojais, sužinoti ir įvertinti eilinių karių ir jų vadų veiksmus ir tik po to priimti sprendimus. Partizanai gerbė Vanagą už kuklumą, draugiškumą, nuoširdumą, visišką atsidavimą laisvės kovai. Savo darbštumu ir principingumu jis rodė gerą pavyzdį kitiems kovotojams, buvo tikras idealistas. Jo veikloje atsispindėjo ir pedagogo, ir karininko savybės. A. Ramanauskas suprato, kad norint išlaikyti tautos sąmonėje valstybingumo atkūrimo siekį, greta ginkluoto pasipriešinimo reikia ir politinės-idėjinės kovos. Jis daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai – organizavo leidybą, redagavo ir pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius: 1945 m. rudenį – Merkio bataliono laikraštį „Trečias skambutis“, 1946-1947 m. – Merkio laikraštį „Mylėk Tėvynę“, 1947-1949m. – Dainavos apygardos laikraštį „Laisvės Varpas“, 1947-1949 m. – laikraštį „Svobodnoje slovo“ (skirtą okupacinės kariuomenės kariams), 1949-1950 m. – Pietų Lietuvos partizanų srities laikraštį „Partizanas“, 1951-1952 m.- laikraštį „Miško brolis“, 1948-1952 m. leido informacinius užsienio politinių žinių biuletenius.

1948 metais A. Ramanauskas-Vanagas buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1949 m. vasario 2-22 dienomis A.Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime Žemaitijoje, kur buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė – LLKS prezidiumas ir LLKS prezidiumo taryba. A. Ramanauskas-Vanagas tapo LLKS prezidiumo ir prezidiumo tarybos nariu. Suvažiavimas jį išrinko Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio prezidiumo tarybos pirmininko J. Žemaičio pirmuoju pavaduotoju, taip pat patvirtino Pietų Lietuvos srities partizanų vadu. A. Ramanauskas-Vanagas yra 1949 m. vasario 16-osios LLKS Tarybos Deklaracijos signataras. Suvažiavimo metu A.Ramanauskui-Vanagui buvo suteiktas laisvės kovotojų partizanų majoro laipsnis, 1949 metų rudenį – partizanų pulkininko laipsnis, be to, A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Vyriausiuoju Gynybos Pajėgų vadu. Po kelių mėnesių LLKS prezidiumo tarybos pirmininkas pasiūlė A. Ramanauskui-Vanagui suteikti partizanų generolo laipsnį. 1952 metais dėl ligos atsistatydindamas LLKS prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis vietoj savęs pirmininko pareigoms užimti prezidiumo nariams pristatė savo pirmąjį pavaduotoją A. Ramanauską-Vanagą.

A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo daugelyje kautynių. 1946 04 09 už organizacinį darbą pasipriešinimo sąjūdyje apdovanotas juostele „Už uolumą“, už vadovavimą Merkinės puolimui – juostele „Už narsumą“. Už narsumą ir nuopelnus sąjūdžiui 1949 metais A. Ramanauskas-Vanagas apdovanotas II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi su kardais. 1950 metais LLKS tarybos prezidiumas už drąsą, pasiaukojimą, sumanų vadovavimą ir organizacinio darbo nuopelnus A.Ramanauską-Vanagą apdovanojo I ir II rūšies 1-o laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, 1998 metų kovo 6 dieną LR prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-o laipsnio ordinas (po mirties).

1999 metų vasario 1 dieną LR prezidento dekretu – Vyčio Kryžiaus 1-o laipsnio ordinas (po mirties). A. Ramanauskas-Vanagas yra 1-o ir 2-o laipsnių Vyčio Kryžiaus ordinų kavalierius. 1998 metų sausio 26 dieną LR prezidento dekretu Nr. 1506 patvirtintas brigados generolo laipsnis. 2007 metais Adolfui Ramanauskui-Vanagui suteikti Alytaus miesto ir Lazdijų rajono garbės piliečio vardai.

Dar partizanavimo pradžioje A. Ramanauskas-Vanagas susituokė su Birute Mažeikaite, Alytaus mokytojų seminarijos absolvente (1945 10 07). Toliau abu ėjo partizaninės kovos keliu. Ji buvo jo bendražygė ir bendramintė – partizanė, slapyvardžiu Vanda. 1948 metais jiems gimė dukra Auksutė.

Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, A. Ramanauskas-Vanagas ir jo šeima slapstėsi. Tuo metu jis parašė trijų dalių atsiminimus „Partizanų gretose“. Juose Dainavos apygardos, Pietų Lietuvos srities, iš dalies – visos Lietuvos Laisvės Kovų sąjūdžio istorija. Šie atsiminimai liudija nepalaužiamą A.Ramanausko-Vanago tikėjimą, kad Lietuva ateityje bus laisva ir tada reikės tikros laisvės kovų istorijos. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, A. Ramanausko-Vanago atsiminimus išleido jo dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė knyga „Daugel krito sūnų…“

A. Ramanausko-Vanago ieškojimui ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Paieškai vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos vadovas Petras Raslanas ir KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus mjr. Nachmanas Dušanskis. 1956 metų spalio 11 dieną, buvęs bendramokslis Kauno karo mokykloje, KGB agentas Antanas Urbonas (slapyvardis „Žinomas“) išdavė A.Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę. Slapta netikėtai suimtas ir nuvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą, partizanų vadas KGB požemių kameroje buvo iš karto sadistiškai kankinamas. Kalėjimo ligoninėje A. Ramanauskas buvo operuotas, atgavo sąmonę ir buvo kankinamas fiziškai ir moraliai beveik metus.

1957 m. rugsėjo 25 dieną A. Ramanauskas LTSR aukščiausiojo teismo nuteistas mirties bausme. 1957 m. lapkričio 29 dieną sušaudytas. Palaidojimo vieta nežinoma.

© 2007 „XXI amžius“