Apie nuostabą, pagarbą ir supratimą

Ieškant žodžių, geriausiai apibūdinančių XX amžių, į galvą pirmiausia ateina žodžiai „karas“, „laisvė“, „didvyriai“ – į juos telpa visa Lietuvos istorija. Lietuva XX amžiuje nekariavo karo, po kurio lieka tuštuma, neviltis ir nusivylimas žmogiškosiomis vertybėmis. Atvirkščiai – Lietuvos karas visuomet buvo didžioji kova už vertybes – demokratiją, laisvę, nepriklausomybę, kurias kėsinosi atimti grobikai.

Kiekvienas amžius, kaip ir kiekviena knyga, net ir įdomiausia, baigiasi, bet tautos istorija ir tautinis epas – laisvės kova – neturi pabaigos. Vargas tai tautai, kuri apsileidžia ir nustoja tą epą kurti, sakė Vytautas Alantas. Visi Rezistencijos tyrinėjimai patvirtina mūsų, šiandieninės lietuvių kartos, pasiryžimą gyventi ir kurti, remiantis istorijos atmintimi. Šis „Už Laisvę“ priedas pirmiausia skirtas garsaus partizanų vado, tautos ir valstybės didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 50-ečiui atminti.

1945 m. gruodžio 15 dieną, puldami Merkinę, Vanago partizanai dainavo apie „Vilniaus kalnelius“, tvirtai tikėdami, kad bus dar vienas žygis ir galiausiai „bolševikai atras sau kapus“. Šiandien tiek budeliai, tiek jų aukos jau seniai virto pilkomis žemės dulkėmis, išdžiūvo kraujas KGB rūsiuose ir ašaros Lietuvos antigonių veiduose, o išskirti artimieji, tikiu, vėl susitiko Amžinybėje. Tačiau kodėl tos dulkės nenusėda?

„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios baisios vergijos jungu nesuklupo, kad sugebėjo kovoti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasios didybę“ („Prie Rymančio Rūpintojėlio“, 1952 metai).

Iš tikrųjų: šiandien tas, kuris sugeba nulenkti galvą prieš tautos dvasios didybę, gali tikėtis atrasti rūpimus atsakymus. Ta subjektyvi nuostaba, tyli pagarba tampa objektyviu žinojimu apie praeitį, kuri akivaizdžiai nukreipta į dabartį ir padeda ją kurti. Nes vergovės laikotarpis visuomet ilgas gyventi, bet trumpas pasakoti. Ir tik kova už laisvę, žygdarbis, nors ir būtų akimirksniu praeityje, bet tautos istorijoje tampa begaliniu pasakojimu. Nes, V. Alanto žodžiais tariant, didvyriai kalba Amžinybės lūpomis.

Ir nesvarbu, kad partizaninio karo, laisvės kovų moksliniai tyrinėjimai kažkada prasidėjo trumpu straipsneliu laikraštyje, o ne Lietuvos mokslų tarybos „pripažintame“ moksliniame leidinyje. Ignoruojami tituluotos raudonosios profesūros, tyrinėjimus pradėjome nuo „nieko“: „klupdami ir keldamiesi“ atradome ne tik dušanskių nukankintą tautos istoriją, bet ir pačias sąvokas tai istorijai papasakoti.

Šiandien gana keista vėl grįžti su Rezistencijos istorijos tyrinėjimais į laikraštį, t. y. pradėti viską iš pradžių, kai tiek, atrodo, yra ir būta galimybių. Bet esu realistas: Atgimimas baigėsi – vieni nuėjo į urėdus, kiti tapo šleževičių-kirkilų patarėjų „užkandžiu“. Tačiau moraliniai menkystos, pardavę sąžinę, draugus, idėjas, galiausiai savo praeities garbę, niekados nesuprato ir nesupras vieno – dvasia neapleidžia savo karių, kaip ir šie neapleidžia jos ir pasirengę kiekvieną akimirksnį pašaukti stoti į Laisvės sąjūdžio gretas.

Per penkiolika Pasipriešinimo istorijos tyrinėjimo metų ne kartą girdėjau klausimą: ar ne per daug dėmesio mes skiriame vadams? Ir visada atsakydavau: vadas eina priekyje. Ir nesvarbu, kad šiandien tai tik baltos vardo raidės ant juodo marmuro paminklo. A. Ramanausko-Vanago vardas šiandien jau pramušė valstybės abejingumo luobą. Įžengęs į atminties panteoną, Vanagas atsiveda savo karius – šį kartą ne priesaikai, o liudijimui. Prisiekia jaunimas, pasirengęs ginti Tėvynę, jaunieji „vanagėliai“ žengia partizanų išvaikščiotais keliais. O laisvės kovotojai liudija tiesą savo buvimu šalia ir skatina, ir tvirtina: ko gi jums bijoti, nes šiandien nėra baisiau, kaip mums tada, „po baisios vergijos jungu“. Tai – tikrasis pilietiškumas.

Ir šie kuklūs puslapiai liudija – mes laimėjome istorijos tiesą ir tautos atmintį, valstybės pripažinimą. Ir dar šimtą kartų laimėsime savo asmens, šeimos, tautos, valstybės kūryboje, vadovaudamiesi laisvės kovos idealu. Ar tai smulkmena, ar naujosios kartos žygis – spręskite patys, broliai ir sesės lietuviai. Tiesos žodžiu apie laisvę mes pasirengę padėti.

Kęstutis Kasparas

© 2007 „XXI amžius“