„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2007 m. lapkričio 30 d., Nr. 2 (9)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

LAPKRIČIO GĖLA

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė

Adolfas Ramanauskas-Vanagas
su dukra Aukse

Kiekvienais metais lapkritį atneša šaltas vėjas, lydimas lietaus, darganos. Paskutiniai medžiuose užsilikę lapai skaudžiai virpa, atrodo, kad vėjas juos plėšia ne nuo medžių, o nuo širdies, kaip buvusio gyvenimo skaudžius prisiminimus.

Šiemet jau penkiasdešimtasis lapkritis, kai po žiauriausių kankinimų buvo sušaudytas mano Tėvelis, partizanų vadas gen. Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Lemtingąja tapo 1956 m. spalio 12-oji diena, kuomet KGB agento ,,Žinomas“ (Antano Urbono) išduoti buvo areštuoti mano tėvai. Dvylika metų KGB nepavyko mūsų surasti, nors šiam tikslui skyrė labai daug jėgų ir dėmesio. Ir štai judas sulaukė savo valandos ir pardavė mano tėvus.

Po išdavystės KGB ,,visiškai slaptai“ buvo sudarytas smulkus planas, kaip suimti Ramanauskus, 1956 m. spalio 11 dieną patvirtintas KGB prie LTSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo Martavičiaus. Planas archyve išliko iki šių dienų. Jame rašoma: ,,Dirbantis Ramanausko paieškoje KGB 2 skyriaus 4 valdybos agentas ,,Žinomas“ 1956 m. spalio 11 dienos neeiliniame susitikime pranešė, kad pas jį į Kauną dviračiais atvyko Ramanauskas ir Mažeikaitė. (...) Pats išeiti susitikti agentas negalėjo. Agentas nesutiko, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė būtų suimti jo bute, nes bijojo išsišifruoti prieš kaimynus. Agento namelis ir gyv. ploto išdėstymas buvo iš anksto išstudijuota.

Ramanausko ir Mažeikaitės suėmimui būtina:

1. ,,Žinomo“ namelis turi būti stebimas iš išorės pagal pridėtą planą. Žvalgus aprūpinti racijomis ir Ramanausko bei Mažeikaitės aprašymais.

2. Organizuoti 2 suėmimo grupes. Viena 6 žmonių grupė, vadovaujama mjr. Abukausko, mašinoje GAZ-69 laukia Kampo gatvėje, maždaug už 200 m nuo agento namo. Antra 6 žmonių grupė, vadovaujama mjr. Dušanskio, mašinoje GAZ-151 laukia Algirdo gatvėje, 300 m nuo agento namo.

3. Organizuoti sutartą radijo ryšį tarp suėmimo grupių ir žvalgų grupės, stebinčios ,,Žinomo“ namą. Priedas – sutartų signalų sąrašas.

4. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė išeis iš namo kartu ir eis Kalniečių gatve, pirma grupė, gavusi žvalgų signalą, seka juos ir suima Ramanauską. Antra grupė juos dengia ir suima Mažeikaitę.

5. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė išeis kiekvienas atskirai, pirma suėmimo grupė seks Ramanauską, antra Mažeikaitę.

6. Jei Ramanauskas ir Mažeikaitė eis Kampo ar Algirdo gatve – operatyvinės grupės suima juos savarankiškai.

7. Stebėti Kalniečių g., kuria, išėję iš agento namo, Ramanauskas ir Mažeikaitė gali eiti Neries link. Atsakingas mjr. Putveinas.

8. Organizuoti Kauno UKGB pajėgomis slaptą operatyvinį stebėjimą:

a) Aleksoto tilto (gr. vyr. kap. Krylov);

b) valčių perkėlos prie žieminio uosto (gr. vyr. kpt. Afonin);

c) kelto prie geležinkelio stoties (gr. vyr. ltn. Dolovas);

d) Panemunės tilto (gr. vyr. Caplin);

e) Petrašiūnų pervažos (gr. vyr. ltn. Naruševičius);

f) plento Kaunas- Prienai (vyr. ltn. Urbaitis).

Stebėtojai, pagal požymius atpažinę Ramanauską ir Mažeikaitę, tuoj pat juos sulaiko. Atsakingas papulkininkis Raslanas.

9. Operatyvininkus perspėti, kad suimant Ramanauskas gali pasipriešinti. Todėl pastebėjus jį, nešauti, o tiesiog pulti ant jo, surišti ir mašina pristatyti į Kauno UKGB.

Suimant Ramanauską pagal plano 2 paragrafą – operatyvinės grupės veikia greitai ir energingai. Prisiartinus mašinai prie Ramanausko, iš jos nelauktai iššoka darbuotojai ir, neleidus Ramanauskui panaudoti ginklo, jį sulaiko ir pristato į KGB.

10. Operbūriai ir žvalgai, kurie bus Ramanausko sulaikymo vietoje, bet tiesiogiai operacijoje nedalyvaus, tarp žmonių paskleidžia gandą, kad sulaikyti vagys.

11. Priklausomai nuo Ramanausko ir Mažeikaitės sulaikymo aplinkybių parengti „Žinomo“ užšifravimą.

Operatyvinių darbuotojų, vykdysiančių operatyvinį planą, instruktažą praveda KGB pirmininko pavaduotojas Martavičius ir Sinycin.

1956 m. spalio 11 d. KGB 4 valdybos 2 skyriaus viršininko pavaduotojas Dušanskis

Sutinku: KGB 4 valdybos viršininkas Abukauskas“

(Šaltinis: LYA. F.K-1. A.3. B. 6656. T. 6. L. 336-339)

Po suėmimo LTSR KGB prie MT pirmininkas generolas-majoras K. Liaudis rašo ataskaitą SSRS KGB armijos generolui A.A. Serovui į Maskvą. Joje yra tokios eilutės: ,,Atsižvelgiant į Jūsų patvirtintą 1955 m. gruodžio 31 d. agentūrinių veiksmų planą, likviduojant banditizmą respublikoje, ypatingas dėmesys skirtas Adolfo Ramanausko-Vanago paieškai.

Kaip žinia, Ramanauskas praeityje buvo buržuazinės armijos karininkas, dirbdamas Alytaus mokytojų seminarijos dėstytoju užmezgė ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu, o 1945 m. balandžio mėn. įstojo į nacionalistinę gaują. Būdamas ginkluotame pogrindyje, Ramanauskas aktyviai dirbo sudarant centralizuotą banditinio pogrindžio vadovybę Lietuvos TSR ir jam priklausančiose gaujose.

Ramanauskas pradžioje, kaip rinktinės vadas, o paskui kaip Dainavos apygardos vadas, 1945-1948 metais įvykdė Merkinės puolimą, dalyvavo susidūrimuose su liaudies gynėjais ir MVD kariuomene. Tuose susidūrimuose buvo tarybinio-partinio aktyvo, l. gynėjų ir karių aukų.

1948 m. spalio 20 d. Ramanausko iniciatyva įvyko Dainavos ir Tauro apygardų vadų pasitarimas, kuriame buvo priimtas nutarimas dėl ,,Pietų Lietuvos partizanų srities“ sudarymo. Tame pasitarime Ramanauskas buvo išrinktas ,,Pietų Lietuvos partizanų srities“ vadu ir suformavo štabą. 1949 m. vasario mėn. Ramanauskas iš Pietų keliavo į Žemaitiją, kur dalyvavo respublikos banditų vadų suvažiavime, kuriame buvo sukurtas vadinamas ,,Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis“, be to, įėjo į ,,LKKS Prezidiumą“ ir buvo paskirtas ,,LKKS ginkluotųjų pajėgų vadu“… Pogrindyje Ramanauskui buvo suteiktas generolo laipsnis.

1949-1951 m. Ramanauskas stengėsi užmegzti ryšį su Vakarų bloko šalimis, konkrečiai – su Anglijos ir Amerikos žvalgybomis.

Tuo tikslu Ramanauskas dalyvavo rengiant ir siunčiant į užsienį pogrindžio atstovus Pyplį-Mažytį, Krikščiūną-Rimvydą, Lukšą-Skirmantą ir t.t. Kai 1950 m. spalio mėn. į Lietuvos TSR teritoriją buvo išmesta Amerikos šnipų grupė, vadovaujama Lukšos-Skirmanto, Ramanauskas vadovavo žinių rinkimui užsienio žvalgyboms. 1951 metais jis kartu su Lukša parengė ir išsiuntinėjo žvalgybinių duomenų rinkimo instrukciją.

Ramanausko paieška ir areštas buvo pirmaeilis uždavinys. Tam iš kvalifikuočiausių Lietuvos TSR čekistų buvo sudaryta op. grupė, kuri nuolat ieškojo Ramanausko. Kartu šį darbą dirbo Alytaus, Varėnos, Daugų, Jiezno, Prienų r. KGB darbuotojai.

Lietuvos KGB operatyvinei grupei ir periferijos operatyviniams darbuotojams buvo duota užduotis ieškoti Ramanausko, įtraukiant visą agentūrą, vadovaujantis KGB prie SSRS Ministrų tarybos įsakais Nr. 00405, 00630, 00799 ir 00420.

Ramanausko paieškoje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas naujos agentūros, anksčiau turėjusios su juo ryšį, verbavimui, jų pasiuntimui į galimas Ramanausko pasirodymo vietas ir Jurgino bei Vacio ag. grupių panaudojimui.

Iš viso Ramanausko ir jo šeimos paieškai tik 1956 metais užverbuota 30 agentų. Atstatytas ryšys su 20-čia agentų, anksčiau išbrauktų iš agentūrinio tinklo. (...) Tokiu būdu labiausiai tikėtinos Ramanausko ir Mažeikaitės pasirodymo vietos Merkinėje ir Kaune buvo papildytos kvalifikuota agentūra. Kitose galimose Ramanausko pasirodymo vietose nuo 1956 m. birželio mėn. buvo pradėtos aktyvios paieškos, panaudojant MVD kariuomenę, kad jam būtų sutrukdyta sukurti naują bazę.

Vykdant šį priemonių kompleksą, pagrindinis dėmesys skiriamas darbui su agentais „Žinomu“, „Jurginu“ ir „Rože“.

Vykdydamas mūsų užduotį, 1956 m. spalio 11 dieną ag. „Žinomas“ sutartu signalu skubiai iškvietė mūsų operatyvinį darbuotoją…

Apie Ramanausko ir Mažeikaitės tardymo eigą pranešime papildomai.

LTSR KGB prie MT pirmininkas generolas-majoras K. Liaudis“.

(Šaltinis: LYA. F.K-1. A.3. B. 6656. T. 6. L. 371-378)

LTSR KGB pirmininkas generolas-majoras K.Liaudis toje ataskaitoje rašė, kad „savo kruopščiu ir kvalifikuotu darbu A. Ramanausko-Vanago paieškose ir suėmime pasižymėjo:

1. pulk. J. F.  Sinycin – [apdovanoti] laikrodis,

2. pulk. L.V. Martavičius – laikrodis,

3. mjr. J. S. Abukauskas – laikrodis,

4. mjr. N. N. Dušanskis – laikrodis,

5. mjr. J. S. Krugovcov,

6. kpt. G. P. Kolesnikov,

7. vyr. ltn. P. J. Petraitis,

8. mjr. N. I. Putvein,

9. ltn. I. B. Vorobjov,

10. j. ltn. D. J. Antanavičius,

11. serž. J. A. Srabikaitė,

12. serž. J .J. Petrulis ir prašė „juos paskatinti“.

Darbavosi jie ir toliau ,,kruopščiai ir kvalifikuotai“. Jau pirmąją suėmimo dieną KGB požemiuose mano Tėvelį Adolfą Ramanauską-Vanagą žiauriai, sadistiškai kankino. Iškankintą, vos gyvą jį nuvežė į kalėjimo ligoninę. Čia buvo surašytas kraupus medicininės apžiūros aktas. Jis atskleidžia, kokius barbariškus kankinimus, kokias baisias kančias teko patirti mano Tėveliui. Kad būtų galima bent kiek įsivaizduoti, kokie tie kankinimai, pateiksiu tik nedidelę ištrauką iš akto.

„…kalinys Ramanauskas Adolfas pristatytas į kalėjimo ligoninės Nr. 1 chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkioje būklėje. Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški visų kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kr. spaudimas 60\40. Ligonis visas kruvinas. Lytinių organų srityje masyvus raištis persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai… plati plėštinė žaizda, padengta kraujo krešuliais.

Dešinė akis padengta hematoma… ant voko pastebėtos 6 durtinės žaizdos, pagal diametrą padarytos plonu laidu ar vinimi, siekiančios akį; daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos piršto pjautinė žaizda...“

Toliau akte detalizuojama, kas iš kūno buvo išplėšta ir panašiai. Aktą pasirašė MVD kalėjimo Nr. 1 skyriaus vedėja vyr. leitenantė Lagojskaja, chirurgas konsultantas Vorobjov, MVD kalėjimo Nr. 1 sanitarinės dalies viršininkas kapitonas Kuzmin.

Kalėjimo ligoninėje tėvelis buvo operuotas, atgavo sąmonę. Šios ligoninės dokumentuose liko įrašyta ciniška pooperacinė diagnozė: ,,...trauminis šokas. Savęs sužalojimas“. Komisija dar užrašė, kad sėkmingai gydant, tardyti bus galima po 2–3 savaičių. Apgydytas Tėvelis dar buvo fiziškai ir morališkai kankinamas beveik metus. 1957 metų lapkričio 29-ąją sušaudytas.

Nuo to laiko lapkričio vėjai pasidarė dar žvarbesni, o kiekvienoj Vėlinių žvakelės liepsnoje regiu ir jo atminties šviesą, nes iki šiol negaliu surasti, kur budeliai padėjo Tėvelio kūną.

Atmintyje liko giedras Tėvelio veidas, ramus balsas, mūsų bendravimas ir skausmingas paskutinis pasimatymas KGB kalėjime.

Grįžusi iš lagerio, ir mama dažnai prisimindavo Tėtį, jų gyvenimą, paskutines kartu praleistas dienas. Ypač jai buvo brangūs Tėvo žodžiai, pasakyti arešto akimirką: ,,Mylėjau Tave, Birute“. Ginkluoti budeliai užgriuvo juos staiga, netikėtai, išdavikui davus ženklą. Tuomet, kai užklupo tamsa, kai pasipylė smūgiai, spardymai, rusiški keiksmai, tie Tėvo žodžiai buvo ir atsisveikinimas, ir padėka už vienas kito supratimą, už buvusį nepaprastą bendrą gyvenimą.

Sovietinė okupacija suardė mano tėvų svajones ir planus. Jie, jauni pedagogai, tikėjosi savo darbu ir žiniomis turtinti ir gražinti nepriklausomą Lietuvą, svajonėse matė gražią šeimą. Tačiau, užaugę laisvės dvasia, jie negalėjo taikstytis su tėvynės pavergimu ir tapo partizanais, kovotojais už savo tėvynės laivę, už savo valstybę. Tėvai susituokė 1945 metų spalį. Abu buvo tikintys, krikščioniškai išauklėti. Todėl, nežiūrint tų ypatingų sąlygų, į kurias jie pateko tapdami partizanais, tuokėsi bažnyčioje, kaip ir dera katalikams. Nedzingės bažnytėlė nebuvo mačiusi vestuvinių apeigų tokiu neįprastu laiku. Saugumo sumetimais jungtuvės vyko naktį, o į bažnytėlę susirinkę žmonės buvo partizanai ir kunigo Zigmo Neciunsko šeimynykščiai. Kukli vakarienė klebonijoje ir gražiausi, šviesiausi palinkėjimai jauniesiems ir Lietuvai. Jie buvo užrašyti, sudėti į stiklinį indą, užlakuoti ir užkasti Nedzingės klebonijos žemėje.

Gražiu prisiminimu Tėvams liko sužieduotuvės Alytuje pas kunigą Šliumpą, gražiu prisiminimu liko ir jungtuvių ceremonija Nedzingės bažnytėlėje. O paskui kasdienybe tapo nuolatiniai pavojai, akistata su mirtimi, darbas ir gyvenimas bunkeryje.

Tėvų santuoka atlaikė neįmanomas gyvenimo sąlygas ir buvo labai tvirta. Ji truko dvylika partizaninio gyvenimo metų, iki pat jų arešto, nes jie patys buvo labai tvirti savo dvasia, tikėjimu, savo meile, idėjomis. Jie paliko man savo dvasios šviesą. Ji mane šildė, kai likau viena, ji ir dabar man šviečia. Tėvai apdovanojo mane savo tiesa, meile, gyvenimo vertės supratimu. Jų atminties šviesa visada bus su manimi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija