Iš partizanų politinės minties palikimo
|
Bunkeris Kasčiūnų kaime,
kuriame du metus slapstėsi
Adolfas Ramanauskas-Vanagas
|
|
Adolfo Ramanausko-Vanago
kenotafas. Alytaus Daugų kapinės
|
Dažnai tvirtinama, kad pagrindinis laisvės kovotojų
tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Laisvę atgavus
tarsi įgyvendinta tai, ko siekė partizanų kovose žuvę ir lageriuose
užgesę pogrindinės Lietuvos piliečiai. Tačiau kova už nepriklausomybės
atstatymą iš tikrųjų yra visuma politinių principų savotiškas
politinis partizanų testamentas, jų mintys ir svajonės apie laisvą
ateities Lietuvą. Šiandien jokia politinė jėga ne tik nesiima realizuoti
šio palikimo, bet ir nieko apie jį nesupranta. Valstybė iš dalies
pripažįsta šią istoriją: piliečiai gauna garbės vardus, apdovanojimus,
materialinę paramą. Kai kurie politikai sėkmingai pasinaudoja rezistencijos
arkliuku politinei karjerai padaryti, o veiksmais naikina ir kompromituoja
visa, kas buvo brangu partizanui ir nelaisvėje kenčiančiam lietuviui.
Todėl šiame skyrelyje norisi priminti laisvės kovotojų mintis, kurios,
atrodo, visiškai nesensta... Čia pristatome keletą ištraukų iš Dainavos
apygardos vado ir LLKS Gynybos pajėgų vado gen. Adolfo Ramanausko-Vanago
1952 metų užrašų Daugel krito sūnų..., kurie nepriklausomybės
metais susilaukė net trijų leidimų.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas apie inteligentiją
Šeimininkai, pas kuriuos įsirengėme tuos tris
bunkerius, buvo nepaprastai sąžiningi žmonės. [A.Ramanauskas užrašuose
nenurodo jų pavardės. Tai Jakavonių šeima iš Kasčiūnų k., Merkinės
valsč., dab. Varėnos r. K.K.] Jie buvo pasiryžę ne žodžiais, o
darbais aukotis, kad tik mums sektųsi kovoti dėl Lietuvos laisvės.
Kiekviena tokia šeima tai nesugriaunama laisvės tvirtovė mūsų
Tėvynėje. Ir didžiuodamasis galiu pasakyti, kad tokių šeimų šiluose
ir visoje Lietuvoje labai daug. Tokių lietuvių darbo ir pasiaukojimo
Tėvynei pavyzdžiai suteikdavo mums jėgų ištverti sunkiausias valandas,
nes įkvėpdavo tikėjimą lietuvių tautos nemarumu ir sutvirtindavo
viltį, kad Lietuva tikrai sulauks šviesios ateities.
Anksčiau aš manydavau, kad sunkiausiomis Tėvynei
valandomis visos tautos ramstis bus inteligentija. Dabar įsitikinau,
jog klydau. Tai įrodė nepaprastai sunki mūsų tautai antra bolševikinė
okupacija. Šiandien sunkiausią okupacinę naštą velka kaimas, bet
kartu jis rodo ir didžiausią priešinimąsi okupantui. Kaimas neprarado
vilties net šiomis tamsiausiomis vergijos dienomis. Laisvės viltį
jis pats ir gaivina, ir palaiko. Kaimas jau nelaukia iš inteligentijos
nei pavyzdžio, nei paguodos. Okupantas sugebėjo tarsi geležine uždanga
atskirti kaimą nuo inteligentijos. Nenoriu pasakyti, kad mūsų inteligentija
jau sugedusi ir žuvusi Tėvynei. Ne, ji tik prieš savo norą yra bolševizmo
sukaustyta ir tapusi gyva mumija Lietuvos laisvinimo kovoje. Negana
to bolševizmo moraliai sužlugdyta, inteligentija pasidarė mechaniniu
jo įrankiu. Inteligentai prieš savo valią pučia bolševikinėn dūdon,
nors tie garsai jiems ir šlykštūs. (A. Ramanauskas-Vanagas. Daugel
krito sūnų.., p.127-128)
Adolfas Ramanauskas-Vanagas apie šnipų ir šnipinėjimo
žalą
Šnipų veikla visuomet buvo ir tebėra pragaištingiausia
tiek pačiam sąjūdžiui, tiek visiems tauriems, legaliai gyvenantiems
lietuviams. Priešas šnipus labiausiai vertina, nes tik jų išdavikiška
veikla padėjo jam tiek daug nukauti partizanų, tiek daug areštuoti,
tiek daug Lietuvos sūnų ir dukterų kalėjimuose pūdyti ar Sibiro
krašte lėta mirtimi marinti. Šnipas yra daug pavojingesnis už atvirą
priešą, nes jis dažniausiai veikia ten, kur jo nesitikima. Anksčiau
šnipai buvo kvailesni, veikė atviriau ir dėl to buvo lengviau juos
nustatyti. Pavojingiausi yra atsargūs, gudrūs šnipai, priešo užverbuoti
iš tų, kurie kadaise veidmainiškai vaizdavo esą taurūs lietuviai
ir todėl jau iš anksto buvo įsigiję kitų lietuvių pasitikėjimą.
Tik nedaugelis tokių šnipų partizanams buvo prieinami. Jie sulikviduoti.
Didžiausia jų dalis užsimaskavusi tebevaro pragaištingą veiklą ir
toliau. Priešas juos rūpestingiausiai slepia. Suėmimų priežasčiai
pavaizduoti jis suranda pramanytų faktų. Suimtieji dažniausiai negrįžta
ir negali pranešti kitiems, kas juos išdavė, o tuo metu šnipai medžioja
kitas aukas. Ir bus dar daug atsitikimų, kad didžiausias niekšas,
kuris dabar užsimaskavęs šnipinėja, ateities nepriklausomoje Lietuvoje
vaizduos save buvus didžiausiu patriotu, drąsiai kovojusiu su priešu
okupacijos metais. Juk priešas dabar tokiems svarbiems šnipams kaip
tik ir liepia vaizduoti save tauriais lietuviais, pasisakyti ir
kartais net veikti prieš komunistinę santvarką.
Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip
tik todėl gyventojai ir partizanai stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo
tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki
ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias
apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia
remtis parodymais, kuriuos suteikia vietos gyventojai, nes patikrinti
šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas.
Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet
ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet
yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų,
nes kiti jo šeimos nariai tuoj pat galėtų suprasti, kas suteikė
partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai
nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.
Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti,
ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais
net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas
atimti žmogui gyvybę tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų
ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto
perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose
partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti
visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas.
(...)
Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas
ar net keli likviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai.
Iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai. Skaudu partizanams
išgirsti pasakant, kad yra tariamai neteisingai nukautų. Blogiausia
tai, kad retai galima spaudoje ar žodžiu paskelbti, už ką anie buvo
nubausti aukščiausia bausme. Juk tokiu atveju nukentėtų lojalūs
gyventojai. Likimas žiaurus, nes kartais partizanai ir jų vadai,
kurie sudarė ir nagrinėjo bylas, taip pat jau yra žuvę, o bylų protokolų
likimas dažnai nežinomas. Kažin ar visi byloje liudiję žmonės, kurie
ir laisvės sulauks, žinodami, kad kovotojai žuvę, ir nenorėdami
turėti nemalonumų iš likusių sulikviduotojo šeimos narių, patvirtins
anksčiau duotus parodymus? Manau, kad gali visaip būti...
Žinoma, ir partizanai padarė klaidų, bet už tokius
nusikaltimus keli kovotojai susilaukė mirties bausmės, nors jie
vadovavosi ne savais tikslais. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad
jie lengvabūdiškai patikėjo kitų parodymais, duotais grynai asmeniško
keršto sumetimais. Tik keli nusikaltę partizanai teisiamųjų bylose
vadovavosi ne sąjūdžiui privalomais nuostatais, bet momento įspūdžiu
ir savo nuožiūra. Taigi keliais atvejais tie partizanai likvidavo
keletą žmonių, kurie su teisiamuoju buvo saistomi tik tuo, kad buvo
tos pačios šeimos nariai. Tuos atsitikimus pasmerkė visi taurūs
kovotojai, o nuteistų myriop partizanų bylų protokolai ir mirties
nuosprendžiai buvo paskelbti sąjūdžio nariams. Priešas, žinoma,
tokius atsitikimus panaudojo plačiausiai propagandai.
Kartais jie net naktimis sulikviduodavo jam nepatikimas
šeimas ir padegdavo trobesius, prisidengę partizanų vardu.
Viena yra aišku ir neabejotina, kad partizanai
niekuomet nekankindavo ir neišniekindavo lavonų. Tuo tarpu priešas
visuomet skelbdavo, jog partizanai išniekina lavonus: nupjausto
krūtis, sukapoja juos kirviu ir net pjūklu supjausto į gabalus,
o po to dar sudegina. Žinoma, niekas tuo nepatikėdavo, nes visi
gyventojai žinodavo, kad partizanai niekuomet taip nesielgia. Galbūt
priešas, mums tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotojas,
kur nors savo rankomis išniekindavo lavonus, o po to suvarydavo
iš apylinkių gyventojus pasižiūrėti šiurpiausių vaizdų. Visiems
lietuviams gerai žinoma, kad bolševikai visiškai nesivaržo panaudodami
bet kokius metodus, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet
pateisina priemones.
(...) Priešo okupacija Lietuvoje tęsiasi jau kelerius
metus. Okupantas lietuvių tautą naikina intensyviai ir rafinuotai.
Jis savo apyskaiton paima vis naujus mūsų sūnus ir dukras. Lietuvių
tauta be mažiausio pasigailėjimo žudoma ir dar niekuomet nebuvo
taip arti bedugnės krašto, kaip dabar. Priešas šiandien jau kaip
voras kiekvieną lietuvį, ypač inteligentą, laiko apraizgęs šnipinėjimo
tinklu. Šnipinėjimas neįsivaizduojamu mastu išplėstas ne tik kaime,
bet ir mieste. Šiandien jau ne visos šeimos gali savo politinius
įsitikinimus išreikšti net tarp savųjų. Šnipų šnipeliai turi ką
nors išduoti MGB organams ne vien iš pasišventimo judošiškam darbui,
ne tik už pinigą, bet dažnai dėl baimės, įgrasinimo, nuolatinio
moralinio teroro, kurį jie paslaptingomis aplinkybėmis patiria iš
savo viešpačių.
Ir štai kokiomis neįsivaizduojamai sunkiomis bei
pavojingomis aplinkybėmis turi kovoti partizanai dar ir šiandien.
Tiesa, dauguma jų jau yra garbingai žuvę nelygioje kovoje, o kiti,
kuriems dar lemta tęsti šventą Lietuvos laisvinimo kovą, turi keisti
savo kovos metodus bei priemones. Dabar jau neįmanoma išnaikinti
visų šnipų ir kitų tautos išgamų. Šiuo metu pogrindžio spaudos,
gyvo žodžio bei gyvenimo skaudžios praktikos pamokyti partizanai
ir civiliai gyventojai jau nebe taip lengvai užkimba ant šnipelių
meškerių. Dabar stengiamasi mažiau judinti ir pačius šnipus, geriau
aplenkti juos ir perspėti gyventojus saugotis jų spendžiamą spąstų.
Partizanų gyvenimo ir sunkios kovos sąlygos nuolat blogėja. Šiandien,
kai aplink tiek daug šnipų ir į juos panašių išgamų, jokiu būdu
neįmanoma suregistruoti visų jų padarytų nusikaltimų ir tų dokumentų
išsaugoti ateičiai. Kokį didelį darbą atliko partizanai, sulikviduodami
pikčiausius šnipus, perspėdami ir kitais būdais apsaugodami gyventojus
nuo šnipų pragaištingų pinklių, gali žinoti tik tie, kurie sąjūdžio
gretose kovoja.
Dėl šnipų naikinimo partizanus galės kaltinti
tik tas, kuris sunkios okupacijos metu pataikavo priešui, pats vienokiu
ar kitokiu būdu užverbuotas MGB pareigūnų, užsimaskavęs priklausė
įvairaus plauko šnipų gaujai ir galbūt slaptai jau yra išdavęs ne
vieną artimą savo draugą. Kokius nors priekaištus išsilaisvinimo
veiksniams tegali daryti tas, kuris savo sąžinės ramybę prarado
ir nori surasti veidmainišką savo elgesio pasiteisinimo pagrindą.
(Ten pat, p. 232-235)
Laisvės kovų archyvo dokumentai
Pirmoji Partizanų deklaracija
1946 m. balandžio 9 d. Seirijų vls., prie Ricielių
k., įvyko išskirtinis įvykis Pietų Lietuvos rezistenciniame gyvenime
Tauro ir A apygardų vadovybės pasitarimas, kuriame dalyvavo plk.ltn.
Juozas Vitkus-Kazimieraitis, ltn. Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Antanas
Kulikauskas-Daktaras, ltn. Vladas Stepulevičius-Mindaugas, Vytautas
Vabalas-Grambolis (iš A apygardos) ir mjr. Zigmas Drunga-Mykolas
Jonas, mjr. Sergijus Staniškis-Antanaitis ir kpt. Vaclovas Navickas-Auksutis
(iš Tauro apygardos). Pasitarime apsvarstyta Pietų Lietuvos partizanų
organizacinė struktūra, sudarytas aukštesnysis srities partizanų
štabas, numatytos tolimesnės centralizacijos gairės. Svarbiausiu
šio suvažiavimo politiniu nutarimu buvo partizanų svarbiausių nepriklausomybės
atkūrimo principų deklaracija: Kazimieraitis jau ir anksčiau turėjo
paruošęs Partizanų deklaraciją, kuri dar nebuvo paskelbta dėl nuomonių
kai kuriais klausimais skirtumo. Per šį posėdį dėl visko buvo sutarta
ir nuspręsta artimiausiu metu užbaigti ir paskelbti Partizanų deklaraciją
(A. Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų..., p. 189). Dokumentas,
žinomas kaip Lietuvos partizanų vadų deklaracija, pasirašytas
minėtų dalyvių, buvo paskelbtas pogrindiniame Laisvės varpo (A
apygardos štabo leidinyje) Nr.6 1946 m. gegužės 5 d.
Lietuvos Partizanų vadų suvažiavimo deklaracija
1946 metų balandžio mėnesio 23 dieną Lietuvos
partizanų vadai, pasiėmę vadovauti lietuvių tautos kovoms bolševikų
išplėštai nepriklausomybei atstatyti ir vadovaudamiesi tautos valia,
pripažino esant būtina paskelbti lietuvių tautai ir kitoms tautoms
bei užsienio valstybėms principus, pagal kuriuos atstatytoji Lietuva
turėtų ateityje tvarkytis ir kuriuos Lietuvos ginkluotieji partizanai,
visos tautos padedami, saugos ir visomis priemonėmis rems.
1. Lietuvos valstybinė santvarka laisva demokratinė.
2. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.
3. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais
rinkimais išrinktą seimą ir jo sudarytą vyriausybę.
4. Seimo rinkimai pravedami laisvais, demokratiniais
principais, tiesioginiu, slaptu, visuotiniu balsavimu-proporcine
rinkimų sistema, balsuojant ne už sąrašus, bet už partijų ar sąjungų
išstatytus atskirus kandidatus.
5. Seimo atstovai atsakingi ne prieš partijos
vadovybę, bet prieš savo rinkikus.
6. Krašto vidaus statutą bei reformų reikalą ir
ryšius su užsienio valstybėmis sprendžia seimas, vadovaudamasis
tautos daugumos pareikšta valia, priimdamas dėmesin išmintingus
mažumos pageidavimus ir derindamas su Suvienytųjų Nacijų pareikštais
principais.
7. Lietuvos komunistų partija negali būti pripažinta
teisine partija, nes jos siekimai ne demokratiniai, bet diktatūriniai
ir ji, klausydama lietuvių tautai svetimos Sovietų sąjungos komunistų
partijos ir vyriausybės, prisidėjo prie lietuvių tautos nepriklausomybės
atėmimo ir tapo dešimčių tūkstančių geriausių Lietuvos sūnų nužudymo
bei ištrėmimo kaltininke.
Pastarasis Lietuvos partizanų nusistatymas galėtų
būti atšauktas tik su sąlyga, jei Lietuvos komunistų partija viešai
pareikš atsisakanti nuo diktatūrinio ir revoliucinio principo ir
priklausomybės svetimai valstybei. Be to, dar savo kaltę tautai
išpirktų, paveikdama Sovietų sąjungą, kad ši:
a. taikingu keliu išvestų iš Lietuvos visas Sovietų
sąjungos ginkluotąsias tiek karines, tiek vidaus apsaugos pajėgas;
b. tuoj pat paleistų visus politiniais sumetimais
suimtuosius, pasmerktuosius ir ištremtuosius;
c. pripažintų Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo
Komiteto sudarytąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę.
8. Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas visomis
išgalėmis remia Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pastangas
atkurti sutrukdytą Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuvos partizanų vadai, paskelbdami šią deklaraciją,
kreipiasi į lietuvių tautą ir ragina toliau dar uoliau remti partizanų
pastangas kuo greičiau atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.
Spaudai parengė
Kęstutis Kasparas
© 2007 XXI amžius
|