Paskutinieji Lietuvos partizanai

Kiek kainuoja Laisvė?

Kęstutis Kasparas

Stanislovas Morkūnas-Tarzanas

Stanislovas Morkūnas suėmimo metu 1965 m. rugsėjo 29 d. Nuotraukos iš Lietuvos ypatingojo archyvo, asmeninės baudžiamosios bylos

Paskutinieji kovotojai už laisvę – tai XX amžiaus Lietuvos Rezistencijos legenda, klausianti, kur žmogaus galimybių riba? Tai istorijos ne tik apie partizanus, kurie išsilaikė žiauraus teroro sąlygomis dešimtmečius, bet ir apie jų dvasios stiprybę. Apie tuos vienišus žmones, „ginkluotus ir pavojingus“, kurių paniškai bijojo galingiausia pasaulyje blogio imperija, ginkluota atominiais ginklais. Galiausiai šios legendos glaudžiai susipynusios su tikrove, nes dar gyvi tie, kurie šnipinėjo, žudė ir teisė. Atkurtoji Lietuvos valstybė, per triukšmus pripažinusi Antano Kraujelio nuopelnus laisvės kovoje, kartu tebesišvaisto lengvatomis ir pensijomis misiukoniams bei bakučioniams. Šioje rubrikoje norime supažindinti su paskutiniais Lietuvos partizanais ir jų gyvenimo istorijomis. 1965 metais žuvo ne tik A.Kraujelis, bet Žemaitijoje – P. Končius-Adomas, o Vidurio Lietuvoje į nelaisvę pateko S. Morkūnas-Tarzanas. Jo likimą pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo atskleidžia šiame priede spausdinama istorija.

Stanislovas Morkūnas gimė 1912 metais Juodžiūnų kaime, Žemaitkiemio valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Ūkininkavo, priklausė Šaulių organizacijai. 1940 metais su laisvės praradimu nesusitaikė dėl gilaus šeimos patriotizmo, dalyvavo LAF veikloje. 1941 m. birželio 23-24 dieną partizanai užėmė Lyduokius ir apsaugojo juos nuo pakrikusios rusų kariuomenės plėšimų: į dvarą buvo suvaryti iš tremtinių atimti gyvuliai.

1941 m. gruodžio mėn. šaulių būrio vadui Kaziui Ališauskui pasiūlius, Stanislovas išvažiavo dirbti į Vilnių, 1-ą policijos nuovadą. Pradžioje dirbo eiliniu, vėliau paskirtas vachmistru. Ten įstojo į slaptą antinacinio pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos laisvės armiją. 1944 m. liepos pradžioje iš policijos nuovadų policininkų ir policijos mokyklos kursantų suformuota kuopa traukėsi į Kauną. Pakeliui, ties Ukmerge, LLA narys kapitonas Albinas Karalius paleido dalinį. S. Morkūnas sugrįžo į namus, kur jo brolis Alfonsas kartu su kaimynais broliais Ališauskais organizavo pasipriešinimą antrą kartą sugrįžtantiems rusų okupantams.

Kadangi namuose buvo senutė motina ir mažamečiai brolio Alfonso vaikai, Stanislovas kurį laiką dirbo ūkyje. Tačiau 1944 m. rugsėjo mėn. naujai valdžiai pradėjus ieškoti Alfonso ir jaunesniojo brolio Karolio, teko ir pačiam pradėti slapstytis. Slapstėsi namuose, vėliau pas gimines. Partizanu prisiekė tą patį rugsėjo mėnesį kartu su kitais pirmaisiais Plieno būrio kovotojais, pasivadino Tarzano slapyvardžiu.

Dalyvavo Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės branduolio kovose Žemaitkiemio, Šešuolių, Lyduokių apylinkėse, ėjo įvairias vadovaujančias pareigas. 1948 m. paskirtas 1-o bataliono 1-o rajono vadu, DKA štabo nariu, nuo 1949 m. rugsėjo 22 dienos ir B rinktinės štabo Operatyvinio mobilizacinio skyriaus viršininku. 1948 m. vasario 10 dieną gimtajame Juodžiūnų kaime patekęs į pasalą žuvo jaunesnysis brolis Karolis-Klevas, po kelių dienų iš skausmo mirė motina. 1949 m. gruodžio 30 dieną slėptuvėje Juodkiškių kaime žuvo ir vyresnysis brolis – LLKS Didžiosios Kovos apygardos vadas Alfonsas-Plienas.

1950 m. pavasarį naujasis B rinktinės vadas Antanas Vaičiūnas-Skirmantas pasiūlė nubausti Plieno išdavikų šeimas iš Inkilų kaimo. S.Morkūnas-Tarzanas atsisakė keršyti: jis prisiekė kovoti už laisvę, o ne dėl asmeninio keršto. Nuo 1950 m. birželio mėn. sužeistas Stanislovas slapstėsi pas patikimus žmones: Kazį Markauską Slabados k., krikšto motiną Levusią Virbalienę Juknonių k., Joną Tumėną Šeiminiškių k., taip pat Remėsių k. Maistu aprūpindavo O.P., rėmėja nuo 1947 metų.

1951 metais Lyduokių apylinkes nusiaubė žiaurus likusių partizanų artimųjų bei rėmėjų trėmimas, į Krasnojarsko kraštą išvežti našlaičiai šešiolikmetė dukterėčia Elvida ir keturiolikmetis sūnėnas Teisutis. Tarzano ryšiai su kitais pavieniais kovotojais nutrūko 1952-1953 metais, nes MGB operatyvinėse bylose S.Morkūnas minimas kaip miręs nuo džiovos. Tą versiją patvirtino 1954 m. sausio 24 dieną MGB agentų smogikų sučiuptas vienas paskutinių to krašto partizanų Povilas Šmačiukas-Švyturys.

Stanislovas slapstėsi klojime, išeidamas pasivaikščioti tik naktimis, kad nenusilptų raumenys, mankštinosi darydamas prisitraukimus prie sijos. Pro plyšį stebėjo, kaip bėga metai, „verda“ kolūkio gyvenimas. Ką jis visą tą laiką mąstė, kuo tikėjo? Gyveno ar jau buvo miręs? Bet vidinė pareigos nuostata dar stipri ir gyva – tikėti ir laukti laisvos Lietuvos, kuri tarsi pavasarinis sniegas vis blanksta ir tolsta į begalinius dešimtmečius. Tačiau žmogus ne adata – anksčiau ar vėliau palieka pėdsakus. Apylinkėje sklandė gandai apie „sniego žmogų“, tačiau KGB legendomis nepatikėjo, todėl Remėsių kaime darbininkais apsimetę sukiojosi kagėbistai. Sekė ilgai – ne vieną 1965 metų mėnesį, nes nenorėjo pakartoti klaidų, padarytų su A. Kraujelio (kovo 17 d.) ar P. Končiaus (liepos 15 d.) žūtimis. Kagėbistai sužinojo, kad Stanislovas kaip katalikas nesižudys, o gindamasis neaukos pašalinio asmens nekaltos gyvybės. Tarzano jiems reikėjo gyvo. Rugsėjo 29 dienos ryte, kai O.P. išnešė pieną į pieninę, o namuose liko tik viena senutė motina, į trobą įžengė kagėbistai. Ką jie kalbėjo, ką grasino darysią, nesužinosime, nes tuometinio operatyvinio įgaliotinio Ukmergės rajone vyr. leitenanto Andrijausko lūpos, kaip ir kitų, „dirbusių savo darbą“, užčiauptos. Ant aukšto besislepiančiam Stanislovui Morkūnui pasiūlyta pasiduoti ir po derybų jis nusileido kagėbistų malonei.

Iš Vilniaus atlėkė KGB tardytojas vyr. leitenantas A. Vilimas. Nors kratos metu be „Valterio“ sistemos pistoleto ir žiūronų nieko nerado, kad įspūdingiau atrodytų, Stanislovui į rankas buvo įspraustas surūdijusio rusiško šautuvo vamzdis, jį apvilko brezentiniu lietpalčiu. Spalio 9 dieną pateikti kaltinimai ir, aišku, juose visi to krašto „griekai“ sukabinti. Bylą tiria LTSR prokuroras II klasės valstybinis justicijos patarėjas V. Galinaitis, o tardymo eigą stebėti skiriamas justicijos patarėjas J. Bakučionis. O stebėti įdomu: mažiukai kagėbistai naujuoju „karatė“ būdu kaip bokso „kriaušę“ spardo aukštaūgį kalinį, kurį retkarčiais „pasiskolina“ iš kapitono K. Petrausko tardymo izoliatoriaus. Stanislovas Morkūnas išgyveno karatistų daužymus, kad prasidėtų nauji – melo ir šmeižto.

1966 m. vasario 14 dieną, beveik Nepriklausomybės dienos išvakarėse, kagėbistai davė pasirašyti kaltinimą, o balandžio 15 dieną Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, sudaryta iš pirmininko Miežėno ir liaudies tarėjų Katino ir Griniaus, Ukmergės mieste surengė uždarą procesą prieš paskutinį Lietuvos partizaną. Ir nors bandė jam primesti beginklių šeimų žudymą ir terorizmą, tačiau visam KGB aparatui nepavyko nustatyti, „kad jis asmeniškai dalyvavo ir nušovė bent vieną iš asmenų“. S. Morkūnas buvo nuteistas 15 metų griežto režimo lagerių (aukščiausia bausme) už tai, kad „buvo nacionalistinės organizacijos dalyvis, kurios tikslas buvo kova prieš tarybinę santvarką, valdžios užgrobimas. Morkūnas, kaip šios organizacijos dalyvis, vykdė visus nusikaltimus“. Ta pati sovietų valdžia taip jam atkeršijo už visą organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį.

Permės ir Mordovijos lageriuose S. Morkūnas išbuvo „nuo skambučio iki skambučio“ – visus penkiolika metų. 1980 m. rugsėjo 29 dieną lagerio valdžia nupirko bilietą iki Kauno už 15 rublių 60 kapeikų, davė 1 rublį 14 kapeikų maistui bei atidavė lageryje uždirbtus 302 rublius 64 kapeikas. Kaune jį priglaudė ir rūpinosi dukterėčia Elvida: pagaliau atsirado savas kampas ir sava, nors ir sulankstoma, lova. Pasakodamas apie lagerį, jis, beje, buvo vienas iš retų politinių kalinių, kurie nesiskundė sunkiomis sąlygomis: „Atsidūręs ten tarp žmonių, aš tarsi pradėjau gyventi“. Nuostabu, kad žmogui tarp žudikų ir vagių lengviau, negu vadinamoje laisvėje, bet suprantama, sužinojus, kaip klostėsi jo gyvenimas toliau.

Lietuvoje niekas neregistravo ir KGB Kauno skyriaus viršininko G. Bagdono vyrukai pradėjo terorizuoti dėdę priglaudusią E. Čaplikienę, o pats Stanislovas infarkto ištiktas atsidūrė ligoninėje. Tada Elvida slapta surašė skundą SSRS generaliniam prokurorui ir geri žmonės traukiniu nuvežė laišką į Maskvą ir ten įmetė į pašto dėžutę. Po keturių savaičių įsakyta registruoti ir išduoti dokumentus: kaip siuto ir burnojo Bagdonas su pasų poskyrio viršininku, bet... pati Maskva leido.

1990-1991 metais Nepriklausomybės atkūrimas buvo tarsi Stanislovo idealų įsikūnijimas, jo tiesos ir gyvenimo prasmės patvirtinimas. Tačiau, kas vyko toliau, tiesiogiai susiję su „neokagėbistine“ reakcija. 1991 m. rugsėjo 24 dieną (tuoj po „pučo“) jau Lietuvos Respublikos Aukščiausias Teismas (iš tų pačių sovietmečio teisėjų) atsisakė reabilituoti S. Morkūną, nes jis „dalyvavo beginklių civilių asmenų žudynėse“. 1992 m. rugsėjo 8 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prašymas dėl reabilitacijos išnagrinėtas dar kartą ir, nors birželio 1 dieną LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sudaryta specialistų komisija nusprendė S. Morkūną reabilituoti, teismas (M. Lošys) atsisakė jam išduoti teisių atstatymo pažymėjimą. Motyvuota, kad Generalinė prokuratūra (A. Paulauskas, V. Stankus, V. Vaicekauskas) atliko papildomą tyrimą ir „nustatė, kad S. Morkūnas bendrininkavo beginklių žmonių žudynėse“.

Koks patogus terminas! Netgi sovietiniai teisėjai nebuvo tokie kvaili ir suprato, kad „paslaugų KGB organams“ teikėjas – KGB agentas ar informatorius nebuvo joks „beginklis“: jį gynė visa galinga okupantų karinė ir politinė mašina, jo saugumą garantavo KGB, LTSR prokurorai ir teisėjai, o jis pats sąmoningai rinkosi sau ir savo šeimai tokį likimą. Minėtas „papildomas tyrimas“ iš tikrųjų tėra du liudininkų apklausos protokolai ir buvo pradėtas dar LTSR prokuratūros. Teismui dokumentus parengė generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, slėpęs, kad yra KGB papulkininkio sūnus, tos organizacijos, kuri iš tikrųjų vykdė karinius nusikaltimus, trėmimus ir beginklių civilių žmonių žudynes ir klastojo dokumentus. 1966 metais tardant S.Morkūną iš Dubrovlago atvežtas liudininku P. Šmačiukas aiškiai parodė, kad Stanislovas jokiose žudynėse, tarp jų ir byloje minimuose atsitikimuose, nedalyvavo, tam netiko net jo charakteris. 1954 metais Povilo parodymai išgauti mušimu, manant, kad Tarzanas yra žuvęs. Kagėbistai sąmoningai į bylą neįtraukė 1966 metų P. Šmačiuko parodymų, o paliko galioti senus. Tą patį padarė ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokurorai, kurie „nerado“ ir dėl to neapklausė tebegyvenančio P. Šmačiuko ir paties S. Morkūno. Netgi viena iš liudininkių, kurios šeima nukentėjo, gynė Stanislovą...

Šiaip jau, pagal tokių bylų eigą, S. Morkūnas būtų reabilituotas, bet jo atveju lemiamą vaidmenį suvaidino kito KGB informatoriaus (negavusio pulkininko laipsnio, nes buvo likviduotas) sūnus, tuo metu trynęsis teisėsaugoje. Jis 1965 metais reikalavo mirties bausmės savo tėvo „žudikui“, o 1966 metais kartu su seserimi prisiteisė po 1510 rublių žalos atlyginimo. Stanislovui grįžus iš lagerio iš teismo atėjo raginimas iki 1982 m. gegužės 6 dienos 14 valandos apmokėti ieškinį – 1239 rublių 19 kapeikų, mat per 15 metų kalinys „uždirbo“ ir apmokėjo ieškinius tik už 718,84 rublių. „Humaniška“ sovietų valdžia paskyrė 20 rublių mėnesinę senatvės pensiją – kalinys juk darbo stažo neturėjo. Iš jos prievartine tvarka per socialinį skyrių atskaičiuodavo po septynis rublius, kuriuos „nukentėjęs“ V. Morkūnas sąžiningai atsiimdavo. Tik 1989 metais jau nebeatėjo...

Reabilitaciją, arba teisių atkūrimą, (man visada kyla klausimas – kieno, kokių teisių – LTSR piliečio?) būtų galima ignoruoti, nes visi okupacijos laikų teisiniai sprendimai yra a priori niekiniai, bet be jo, pasirodo, negali funkcionuoti kitos institucijos. „Be teisių atkūrimo pažymėjimo Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija negali priimti teigiamo sprendimo, nes negali viršyti savo įgaliojimų bei nepaisyti nustatytų taisyklių“. Todėl reikia kreiptis į Generalinę prokuratūrą, iš ten į Aukščiausiąjį Teismą ir vis su ta 1965-1966 metais kagėbistų sudaryta byla... Pas tuos pačius „specialistus“ ar jų mokinius ir sūnus...

Stanislovas to nepadarys, nes 1994 m. liepos 18 dieną mirė, nusinešdamas į kapą partizanų ginklų ir archyvo slėptuvių paslaptis. Jo vienintelė „kaltė“ yra ta, kad jis nežuvo kaip Antanas Kraujelis, ir todėl turėjo atlaikyti visą KGB, LTSR prokuratūros, komunistų ir komjaunuolių spaudimą bei jų įpėdinių politinį persekiojimą. Palaidotas Ukmergės kapinėse kartu su kitais Lietuvos partizanais. Prie jo kapo nejučia kirba mintis: ar vyktų tokios nesąmonės su „reabilitacijomis“, jeigu 1990-1991 metais mes būtume „užgrobę valdžią ir nuvertę tarybų santvarką“?

© 2007 „XXI amžius“