„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2007 m. lapkričio 30 d., Nr. 2 (9)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Tų dienų iš atminties neišbrauksi…“

Vytautas BAGDONAS

Turi apie ką pasikalbėti susitikę
Vaižganto partizanų būrio
vado Alberto Nakučio-Viesulo
sesuo Irena Bartusevičienė
ir brolio sūnus Petras Grucė
Autoriaus nuotrauka

Nors Irena Bartusevičienė jau daug dešimtmečių gyvena Kaune, į gimtąjį Malaišių kaimą, esantį Anykščių rajono Svėdasų seniūnijoje, ją traukte traukia. Čia, Malaišių sodžiuje, prabėgo jos vaikystė, čia kiekvienas tėviškės kampelis dvelkia prisiminimais, čia iki skausmo senas, mielas, brangus, pažįstamas kiekvienas kalnelis, miškelis. Čia, Kunigiškių kapinėse, ji gali parymoti prie brolių – partizanų kapų… Buvusi gydytoja, dabar jau išėjusi į užtarnautą poilsį, rašo prisiminimus. Kaip mūsų laikraščiui teigė pašnekovė, „tų dienų iš atminties neišbrauksi, nes kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę buvo gausiai apšlakstyta krauju, paženklinta šimtais mirčių…“

Neteko dviejų brolių – partizanų

I. Bartusevičienė – lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto giminaitė, Vaižganto vyriausios sesers Marijonos Nakutienės sūnaus Antano dukra. Kitaip tariant, ji – Vaižganto sesers Marijonos vaikaitė. Jų šeima, kaip ir kitų malaišiečių (beje, ir kitų prieškario metų lietuvių), buvo gausi – augo net dešimt vaikų. Dabar iš tos gausios šeimos gyva telikusi tiktai vienintelė Irena…

Du jos broliai – Albertas (g. 1910 m.) ir Stasys (g. 1922 m.) pasirinko Lietuvos partizanų kelią. Ir Irena, ir kitos jos seserys bei tėvai visokeriopai rėmė partizanus, juos palaikė. Skaudi žinia apie S. Nakučio suėmimą jo artimuosius pasiekė 1944 metais per pačias šv. Kalėdas. Enkavėdistai ir stribai jų slėptuvę netikėtai užpuolė gruodžio 24-osios vakarą, vos tiktai Stasys su bendražygiais buvo grįžęs po Kūčių vakarienės iš savo rėmėjų sodiečių. Jų bunkeris Šimonių girioje, netoli Denionių ežero, kaip vėliau paaiškėjo, buvo išduotas. Grupelės partizanų kova su dideliu būriu gerokai ginkluotų okupantų ir jų pakalikų buvo nelygi – kai kurie žuvo, kiti, tarp jų ir S.Nakutis, buvo paimti gyvi.

Alberto Nakučio tuo metu bunkeryje nebuvo, ir jis tęsė kovą toliau. Saugumiečiai labai norėjo sužinoti, kur slapstosi šis partizanas su kitais kovotojais, tad Stasiui buvo „rodomas“ ypatingas dėmesys. Kadangi šis partizanas buvo labai stiprus, jį net surakino grandinėmis, kuriomis riša galvijus. Grandines pavyko sutraukyti ir iššokti pro „stribynės“ langą. Tačiau Stasys buvo sugautas ir įmestas į rūsį, sumuštas, kankintas ir Šimonyse, ir Panevėžyje. Žmonės pasakojo, kad stribai vedžiojo S.Nakutį gatvėmis ir rodė, kokie baisūs žmonės yra tie „banditai“…

Partizanas S.Nakutis, kaip ir kiti jo bendražygiai, buvo nuteistas 25 metams ir išvežtas į Norilsko lagerį. Ten ir mirė 1947-aisiais. Artimiesiems buvo pranešta, kad jis mirė nuo šiltinės. Tačiau partizano giminės turi duomenų, kad lageryje Stasys organizavo kalinių sukilimą, todėl su juo buvo žiauriai susidorota.

Albertas Nakutis iki okupacijos pradžios buvo Svėdasų valsčiaus šaulių būrio vadas. 1944 metais jis organizavo pirmą partizanų būrį Svėdasų krašte ir pavadino jį savo giminaičio J. Tumo-Vaižganto vardu. A. Nakutis-Viesulas buvo ir šio būrio, priklausiusio Algimanto apygardos kunigaikščio Margio rinktinei, vadu. Turėjo didelį autoritetą ir tarp partizanų, ir tarp vietinių gyventojų. A. Nakutis-Viesulas kartu su savo vyrais Petru Miškiniu-Šarūnu, Stasiu Gimbučiu-Rūku, Jonu Meškausku-Caru, Kaziu Palskiu-Ąžuolu, Petru Černiumi-Tigru ir Petru Diliu-Eimučiu (arba Tarzanu) žuvo Drobčiūnų miške, netoli Svėdasų, 1949 m. lapkričio 2 d. išdavus jų buveinę.

Vėlinių dieną mūšyje su enkavėdistais ir stribais gyvam pasisekė išlikti tik vienam partizanui – Juozui Kemekliui-Rokui, kuris vėliau sukurtame eilėraštyje „Broliams septyniems“ aprašė septynių partizanų žūtį (o pats žuvo 1952 metais Ceikiniuose, Ignalinos r.).

„XXI amžiaus“ skaitytojams pateikiame partizano J. Kemeklio-Roko eilėraštį „Broliams septyniems“, kurį išsaugojo partizanė Elena Valevičiūtė-Uoksienė, tik per stebuklą likusi gyva 1949 m. lapkričio 1-3 d. mūšyje Šimonių girioje ir patekusi į KGB rankas, vėliau praėjusi sovietinių gulagų pragarą:

 

Jūs žuvot tada, kai stūgavo vėjas,

Tamsų šilą dengė ūkana juoda.

Tą Vėlinių rytą tyliai varpas gaudė,

Į mišką skubėjo budelių gauja.

 

Miškas verkė savo tylią raudą,

Sukniubo eglutė, tyliai pakirsta.

Tuojau krito Tigras, Ąžuolas ir Rūkas,

Pravirko berželiai raudona puta.

 

Susiūbavo miškas, lenkėsi berželiai,

Viesulas, Eimutis kovėsi narsiai.

Klastingai pakirsti, krito tarp viksvelių,

Lūpos sušnabždėjo: „Sudiev jums, draugai“.

 

Nustojo jau svaidę kulkas automatai,

Pro kiaurymes dvelkė amžina tyla.

Prie takelio pievoj Šarūną ir Carą

Giltinė sutiko besotė, sena.

 

Ir suklupo maldai beržai, eglės, pušys,

Drebulėlė liekna ir uoseliai trys.

Dėl Tėvynės laisvės čia septyni žuvo –

Atbrenda saulutė, ką ji pasakys.

 

Partizanų sudarkyti kūnai buvo numesti ant grindinio Svėdasuose, vėliau užkasti miestelio pakraštyje netoli koplytėlės, kur išraustose duobėse vietiniai gyventojai laikydavo bulves. Malaišių krašto žmonės padarė septynis karstus, slapčia iškasė palaikus ir, juos parvežę iš Svėdasų, palaidojo Kunigiškių kapinėse.

1991-aisiais šiose kapinėse pagal vietinio architekto, dabar jau šviesaus atminimo, Broniaus Kazlausko projektą buvo pastatytas originalus koplyčią primenantis paminklas, sutvarkyti partizanų kapai. Viena iš partizanų atminimo įamžinimo iniciatorių ir buvo I. Nakutytė-Bartusevičienė. Jos ir kitų partizanų artimųjų dėka buvo įrengti atminimo simboliai ir Drobčiūnų miške, toje vietoje, kur žuvo miško broliai.

Tuomet, kai nukautų partizanų kūnai buvo išmesti prie Svėdasų „stribynės“, Irena norėjo eiti ir atsisveikinti su broliu. Tačiau senelis jos neišleido, sakydamas, kad toji gali neišlaikyti, pravirkti, išsiduoti. O to tiktai ir telaukia stribai – suims, tardys partizanų artimuosius…

Tėviškė sudeginta, vieniems – mirtis, kitiems – tremtis

Mūsų pašnekovė I. Bartusevičienė, prisimindama savo brolius partizanus, negali ramiai kalbėti. Kaip šiandien prisimena paskutinius pasimatymus su Albertu. Senelis jam siūlė padaryti dokumentus svetima pavarde, kad šis galėtų pasitraukti į užsienį. Albertas net supyko dėl tokių šnekų. Esą jis, partizanas, davė priesaiką ir kovos iki pat mirties, nepasiduos, neišduos savo siekių ir niekur nevažiuos. Tiktai paprašė atnešti aštuonis rožinius – kiekvienam jo būrio partizanui… O kai rožinius Irena nunešė, brolis Albertas su ja nuoširdžiai pasikalbėjo, atsisveikino ir atsiprašė už tai, kad pabardavo, kartais ir smarkesnį žodį pasakydavo.

O po atsiprašymo, atsisveikinimo žodžių ir įvyko lemtingas mūšis…

Ne tiktai abiejų brolių tais neramiais okupacijos metais neteko Irena. Ji prarado ir tėviškę. Jų sodyba stovėjo Malaišių laukuose, netoli kaimo kapinaičių. 1944-aisiais sodyba kolaborantų buvo išgrobstyta, išniekinta, netgi šulinys užverstas akmenimis, o pastatai sudeginti.

Žmonės pasakojo, kad Albertas tuo metu, kai degė jų namai, stovėjo kaimynų sodybos klojime ir, žiūrėdamas į ugnies pašvaistę, vos sulaikė ašaras. Gesinti gaisro, gelbėti pastatų jis negalėjo. Užtat tuomet jis prisiekė su okupantais kovoti iki pat savo gyvenimo pabaigos… Ir savo priesaiką tesėjo…

Nakučių šeima buvo išblaškyta, glaudėsi tai vienur, tai kitur. Tėvai apsigyveno pas gimines Žemaitijoje, bet 1948-aisiais vis vien buvo ištremti į Sibirą. Kartu su tėvais gyvenusi Irenos sesuo Eugenija taip pat buvo ištremta, dargi su savo mažamečiais vaikais.

Irenai irgi grėsė tremtis. Tuo metu ji gyveno Kaune, pas kitą seserį. Kartą ją draugai pakvietė į vardines. „Kažko buvo taip neramu, niekur nenorėjau eiti“, – prisimena tą dieną pašnekovė. O kai žvilgtelėjo pro langą – nustėro. Kaimynystėje ji išvydo sunkvežimį ir aplink bėgiojančius kareivius. Pasirodo, šie raudonkepuriai atvažiavo jos ir sesers ištremti. Sesers tuo metu namie nebuvo, o Irena spruko iš namų. Net dvi savaites kareiviai budėjo, apsupę jų namus, tačiau seserų ištremti taip ir nepavyko…

Baigti studijas padėjo… Vorošilovas

I. Nakutytė studijas Kauno medicinos institute pradėjo 1944-aisiais, o užbaigė tiktai 1955-aisiais. Studijos užsitęsė taip ilgai neatsitiktinai, nes ją iš instituto šalino kelis kartus, tai tekdavo studijas vis atnaujinti… Prieš kurį laiką jai teko domėtis savo asmens byla KGB archyvuose. Užtiko 1948 metais rašytą instituto partorgo „kliauzą“. Rašyta ant vyniojamojo popieriaus, su klaidomis, bet užtat kiek josios „nuodėmių“ išvardyta – ji ir partizanų globėja, partizanų sesuo, tremtinių dukra, didelė „smetoninės“ Lietuvos patriotė ir t.t. To pakako, kad iš Medicinos instituto dar kartą išmestų. Tuomet ji įsidarbino Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kur sutiko daug puikių žmonių. Vienas iš tokių buvo gydytojas Stanionis. Jis nebijojo dirbti su partizanų talkininke, patriote, leisdavo imti partizanų reikmėms tvarsliavos, visokių vaistų. Kartais Irenai sakydavo: „Kai ateis jūsų valdžia, kažin ar mane prisiminsite?“ Pasak Irenos, gydytojas nesulaukė nei Atgimimo, nei laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos. Bet jo pavardė ir kilnūs poelgiai prisimenami…

Kai prieš pat valstybinius egzaminus I. Nakutytę „išgrūdo“ iš instituto, jos seneliui, energingam ir labai šviesaus proto malaišiečiui, Feliksui Gečiūnui trūko kantrybė. Jis nusprendė važiuoti teisybės ieškoti į Maskvą, pas patį Vorošilovą, su kuriuo buvo pažįstamas nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, nes kartu teko krimsti kareiviškos duonos. Vorošilovas tuomet užėmė atsakingas pareigas Maskvoje ir ne taip lengva buvo pas jį patekti. Bet vos tik sužinojo, kad iš Lietuvos atvažiavo jo kovų draugas Feliksas Gečiūnas, tuoj pat be eilės pasikvietė į kabinetą, liepdamas kitiems palaukti. Sužinojęs, kokie reikalai prispyrė bendražygį atvažiuoti į Maskvą, Vorošilovas liepė savo sekretorei iškart išsiųsti į Kauno medicinos institutą reikiamus raštus, kad studentė Irena Nakutytė būtų nedelsiant grąžinta atgal ir jai būtų leista laikyti valstybinius egzaminus. Kol Irenos senelis sugrįžo namo, popieriai iš Maskvos jau buvo pasiekę Kauną.

Na, o Vorošilovas su sodiečiu šnekučiavosi net keturias valandas, viskuo labai domėjosi. Žodžio kišenėje neieškantis F. Gečiūnas atvirai papasakojo apie netikusią kolūkinę sistemą, netvarką šalyje, pateikė įvairių faktų apie nekaltų žmonių trėmimus, partizaninę kovą dėl laisvės ir Nepriklausomybės. Sovietinis partinis veikėjas daug kuo stebėjosi, nes kai kurie dalykai jam buvo net nežinomi, negirdėti…

Neįtiko pažiūros ir visuomeninė veikla

Net dvidešimt metų I. Bartusevičienė išdirbo Onkologijos dispanseryje, pasižymėjo kaip stropi, pareiginga, savo darbą mėgstanti medikė. Ir jeigu dėl tiesioginio darbo priekaištų nesulaukdavo, tai jos pažiūros, visuomeninė veikla daug kam vis užkliūdavo. Ši moteris padėjo platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kitus pogrindinius leidinius, bendravo su rezistencinių kovų dalyviais, disidentais. Nesitraukė nuo sunkiai sergančio Kęstučio apygardos partizanų vado Petro Paulaičio lovos iki pat šio patrioto mirties 1986 metais, laidojo jį su Trispalve, dėl ko sovietmečiu daugelis buvo šokiruoti. KGB tuomet net konfiskavo gydytojos asmeninį automobilį, kad ji negalėtų taip aktyviai reikštis tautinėje veikloje…

O kai prasidėjo Atgimimas, Irena taip pat energingai kibo į visuomeninį darbą – niekas jai tada nebetrukdė. Kartu su bendraminčiais ji visoje šalyje pastatė net 50 kryžių, įrengė įvairių simbolių partizanų kovų ir amžinojo poilsio vietose. Taip Kunigiškių kapinėse buvo gražiai įamžintas ir jos brolio Alberto bei kitų partizanų atminimas.

Jose atsirado ir simbolinis kito brolio – Stasio, gyvenimo kelią užbaigusio Norilsko lageryje, kapas.

Dabar, kai tik turi nors truputėlį laisvesnio laiko, Irena atvažiuoja į gimtąjį Malaišių kaimą, įsikuria buvusių tremtinių Antanėlių sodyboje ir lanko savo artimųjų kapus, bendrauja su vietiniais gyventojais, prisimena čia, Vaižganto gimtajame krašte, praleistus metus. I.Bartusevičienė prisideda prie malaišiečių sambūrių organizavimo, rūpinasi, kad būtų išsaugotas senasis etnografinis Malaišių sodžius, kad Kunigiškių kapinėse gėlės visuomet puoštų brolių partizanų Alberto ir Stasio Nakučių, taip pat ir kitų kovotojų už Lietuvos Laisvę bei Nepriklausomybę kapus…

Partizanų būrio vado sūnus

Pavasarį, kai į Malaišius rinkosi kraštiečiai ir Vaižganto kūrybos gerbėjai patalkininkauti, patvarkyti senojo kaimo aplinkos, šičia atvažiavo ir nedaug kam pažįstamas vyriškis. I. Bartusevičienė greitai visus supažindino su juo. Pasirodo, iš Rokiškio atvažiavęs Petras Grucė – tai I. Bartusevičienės brolio – Vaižganto partizanų būrio vado A. Nakučio-Viesulo sūnus. Daugeliui ta žinia buvo tikra staigmena. Ir neatsitiktinai.

Apie A. Nakučio partizanavimą, jo pasiaukojamą kovą dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės daug kas jau buvo žinoma, aprašyta kraštotyrininkų surinktuose buvusių partizanų ir jų ryšininkų prisiminimuose. O apie asmeninį partizanų būrio vado gyvenimą nedaugelis žinojo. Pasirodo, jis buvo sukūręs šeimą ir turėjo sūnų. P.Grucė savo ankstyvąją vaikystę prisiminė tik iš motinos pasakojimų. Ji pasakodavo, kad kartkartėmis Albertas vis ateidavo į namus, pasisodinęs ant kelių pamyluodavo sūnų ir vėl išskubėdavo.

Petro motina buvo kilusi iš Kupiškio krašto, nuo Šimonių. Jos gimtasis kaimas buvo visai netoli Šimonių girios – partizanų „karalystės“. Partizanai dažnai užsukdavo ir į jų namus, čia rasdavo prieglobstį, pagalbą. Taigi Vaižganto partizanų būrio vadui, beje, rašytojo kan. J.Tumo-Vaižganto giminaičiui, Albertui Nakučiui, irgi ne kartą teko lankytis jų sodyboje. Čia ir krito į akį energingam, tvirtam ir simpatiškam „miško broliui“ mergina Elena, su kuria pradėjo draugauti. Draugystė peraugo į meilę, ir abu jaunuoliai – partizanų vadas Albertas ir jų talkininkė Elena nusprendė sukurti šeimą. Susituokė neoficialiai, paslapčia, o kai gimė kūdikis, Petras, jam buvo suteikta motinos pavardė – irgi konspiraciniais sumetimais. Vis tiek partizanų būrio vado žmonai teko slapstytis, kurį laiką ji gyveno Pamalaišyje bei kituose kaimuose ir taip išvengė tremties, kartu išgelbėjo nuo Sibiro baisumų ir savo sūnų. Praėjus šešeriems metams po vyro A. Nakučio žūties, Elena sukūrė kitą šeimą. Moteris sulaukė garbaus amžiaus ir pastaruoju metu gyveno Rokiškyje pas sūnų Petrą Grucę. Čia sulaukė ir savo gyvenimo saulėlydžio – 2007-ųjų sausio 7-osios.

Į mūsų pokalbį įsiterpusi I. Bartusevičienė pasidžiaugė, kad dar prieš mirtį ji su savo brolio žmona nuoširdžiai pasišnekėjo… Pagerbdamas savo tėvo – partizanų vado – atminimą, sūnus Drobčiūnuose prie kelio, vedančio link partizanų žeminių, įrengė rodyklę. O kai važiuoja pro šalį, nepamiršta užsukti ir į Kunigiškių kapines parymoti prie tėvo ir jo bendražygių kapų…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija