Orumo samprata ir Braziūkų miško sodybos aura

Edmundas Simanaitis

Žuvusio partizano Jono Balsio-Aido dukra Regina, Marija Naujokienė ir jos sūnus Justinas Naujokas

Prie paminklo žuvusiems Braziūkų miške. Marija Naujokienė su LLKS padėkos raštu

Didvyriškai žuvę Braziūkų miške

Laikinai ėjusio apygardos vado pareigas Viktoro Vitkausko–Saidoko 1949 m. vasario 19 dienos įsakyme Nr.4 rašoma: „Apygardos atskiros kuopos vadą Šarūną, didvyriškai žuvusį kovoje su žiauriuoju okupantu dėl mūsų brangiosios tėvynės Laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo, išbraukti iš Apygardos kovotojų asmeninės sudėties nuo š.m. vasario mėn.10 d.“ (žr. „Lietuvos partizanų Tauro apygarda“, Vilnius, 2000. 346 p.). Tokia pati formuluotė skirta ir atskirosios kuopos vado pavaduotojui Vytautui Naujūnui -Kariūnui. Kartu žuvo dar trys laisvės kovotojai: Jonas Balsys – Aidas iš Ropydų k., Barzdų vls., Vytautas Žemaitis – Šermukšnis iš Žąsinių k., Barzdų vls., Juozas Liogys (Logies Gustav Josef) – Dragūnas iš Šukėtų k., Griškabūdžio vls.

Žuvusiųjų kūnai buvo niekinami laikantis komunistinės „moralės“ nuostatų ir daugybę kartų čekistų išmėgintos praktikos, kurią netrukus noriai perėmė stribai. Partizanų palaikai buvo numesti Kazlų Rūdos aikštėje prie stribyno ir išgulėjo ten apie dešimt dienų. Batus stribai nutraukė, veidus ir pirštus šunys apgraužė... Laisvės kovų metais tokie šiurpinantys vaizdai buvo tapę kasdieniu reiškiniu daugelyje vietovių.

Broniuko vaikystė ir Šarūno kovos kelio pradžia

Nelengva buvo Broniaus Petrausko vaikystė. Barzdų valsčiaus, Mozūrų kaimo bevaikiai gyventojai Teofilė ir Bronius Draugeliai parsivežė iš Kauno vaikų namų dar visai mažą vaikiuką. Šioje šeimoje Broniukas augo ir brendo, stebindamas įtėvius savo darbštumu ir noru siekti mokslo. Jau vaikinu būdamas išsiskirdavo iš bendraamžių santūrumu ir ryžtu.

1946 metais eiliniai Bronius Petrauskas, Stasys Gudaitis ir šių eilučių autorius priklausėme Vytenio būriui, kuris buvo tiesiogiai pavaldus Tauro apygardos štabui. Kartu su Šarūnu teko vykdyti kovines užduotis. Po išdavystės trimis NKVD baudėjų operacijomis Vytenio būrys buvo sunaikintas. Didžioji dalis būrio partizanų pateko į nelaisvę ir buvo karo tribunolo nuteisti: keturi sušaudyti (jų kūnai užkasti Tuskulėnų parke, Vilniuje), kiti pateko į lagerius, kuriuose du mirė nuo bado ir katorginio darbo aukso kasyklose. Šiandien iš bendrabylių esame likę tik dviese.

1947 m. vasario 24 dieną čekistams mėginant suimti Šarūną, šis susigrūmė su žiaurumu pagarsėjusiu okupanto kapitonu žydu Aronu Greisu ir nukovė jį. Kitas čekistas išsigandęs spėjo pabėgti. Broniaus Petrausko būdo savybės ir pogrindininko patirtis nulėmė Tauro apygardos vado sprendimą paskirti Šarūną atskirosios kuopos vadu. Eidamas šias pareigas, kuopos vadas savo pavyzdžiu parodė, kaip turi būti ginama lietuvių tautos teisė į nepriklausomybę ir laisvės kovotojo orumas.

Lauko akmenų piramidė primena

Marijos Naujokienės pastangomis į kovoje žuvusių partizanų paminėjimą susirinko žuvusiųjų artimieji ir keli jau žilagalviai kovotojai. Braziūkų bažnytėlėje buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusiuosius ir už Marijos vyro Justino Naujoko, mirusio 1993 metais, vėlę. Po šv. Mišių visi paminėjimo dalyviai nuvyko į Braziūkų mišką. Prie susprogdinto bunkerio duobės stovi iš lauko akmenų sumūryta piramidė su lakonišku užrašu, bylojančiu apie didvyriškų laisvės kovų epizodą. Priešo agentų išduoti kovotojai priesaikos nesulaužė – nė vienas iš jų nepasidavė priešui gyvas ir su ginklu rankoje.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio štabo viršininkas Vytautas Balsys, kurio artimas giminaitis čia žuvo tą lemtingą vasario 10-sios rytą, kalbėjo apie laisvės kovų istorijos reikšmę, ugdant visuomenės, o ypač jaunimo, tautinę ir pilietinę savivoką. Jis įteikė Marijai Naujokienei padėkos raštą. Kilę iš šio krašto Stasys Gudaitis ir Edmundas Simanaitis pažymėjo Šarūno asmenines savybes – drąsą, įžvalgumą ir ištikimybę priesaikai. Sugiedojus Valstybės himną, minėjimo dalyviai netoliese esančioje Naujokų sodyboje papietavo, sudainavo liaudies bei partizaniškų dainų.

Partizanų ryšininkė Marija Naujokienė

Garbaus amžiaus sulaukusi partizanų ryšininkė ir rėmėja Marija Naujokienė nebe pirmą kartą rengia tokį paminėjmą, sukviesdama žuvusiųjų artimuosius ir laisvės kovų veteranus. Ji buvo ir išliko kukli ir ori Užnovijos krašto dukra, gerbianti Tėvynės istoriją, visu gyvenimu teigianti ištikimybę lietuvybei kaip neįkainojamai vertybei.

Už jaukią aplinką ir malonią bendravimo atmosferą susirinkusieji padėkojo Marijai Naujokienei ir jos vyriausiajam sūnui Justinui, beje, gimusiam Marijampolės kalėjime. Tada kūdikį pavyko slapta perduoti giminaičiams, tačiau berniukas negreit pamatė savo motiną.

Braziūkų sodyboje gyva senojo lietuviško kaimo dvasia, tvyro laisvės kovų istorijos aura. Vis rečiau ir rečiau kaime randamas toks derinys, vienodai vertingas doroviniu, pilietiniu ir istoriniu požiūriais. Telydi Viešpaties palaima šį Sūduvos krašto kampelį.

Skausminga Rūtos odisėja

Nelaisvėje būdama Marija susipažino su likimo drauge Onute Akelaityte, partizanų ryšininke Rūta. Pažintis už grotų peraugo į ilgalaikę draugystę, mat Rūta buvo Šarūno bendramokslė, ryšininkė ir sumani pagalbininkė, Vytenio būriui vykdant užduotis.

Onutės Akelaitytės tėtis, Amerikos anglių kasyklose užsidirbęs šiek tiek pinigų, grįžęs į Lietuvą nusipirko žemės ir ūkininkavo. Sovietų valdžia darbštų ūkininką pripažino „liaudies priešu“ ir su šeima ištrėmė į Sibirą. Onutė tuo metu dirbo Dzūkijoje. Jos brolis Kazimieras Akelaitis, partizanų kuopos vadas Vėtra kautynėse buvo sunkiai sužeistas. Onutė nugabeno jį į Kauną, tačiau vis tiek neišgelbėjo nuo mirties. Brolio kūną Onutė išvogė, gelbėdama nuo viešo palaikų išniekinimo miesto aikštėje.

Likvidavus Vytenio būrį, Šarūnas perėjo į Žalgirio rinktinę, o Onutė-Rūta pradėjo studijas Kaune. Čia ji tapo penketukų struktūra veikusios pogrindinės organizacijos „Lietuvos Laisvės Armijos vieningoji naujalietuvių grandis“ nare Rūtele. Jos ir Akelaičių šeimos istoriją esu trumpai aprašęs knygoje „Nelikę nuošalyje“ (Jonava, 2003). Tremtyje ištekėjo už Gedimino Klyvio. Paleistas iš lagerio Gediminas dirbo anglių kasykloje, joje ir žuvo. Rūtelė iš paskutiniųjų stengėsi nepasiduoti juodai nevilčiai. Kur dėtis likusiai vienai nesvetingame Sibire su trimis mažamečiais vaikeliais ir su vyro palaikais cinko skardos karste? Vargais negalais parsigavo į Lietuvą. Čia jos, kaip ir kitų represijas patyrusių tautiečių, vietinė kolaborantų valdžia nelaukė, į tėvų namus neįleido, o KGB viršininkas pareikalavo išsinešdinti iš Lietuvos per 24 valandas. Onutė pasakojo: „Maniau, kad išprotėsiu... Niekur nevažiuosiu, vežkite patys!“

Paskutiniu metu Onutė gyveno Marijampolėje. Tačiau mudu su Stasiu pažadėtų linkėjimų nuo draugės Marytės perduoti nespėjome – Onutę ištiko insultas ir po kelių dienų ligoninėje ji mirė.

Orumo sampratos įvairovė

Onutė Akelaitytė – Klyvienė atgulė šalia savo vyro Gedimino Klyvio senosiose Marijampolės kapinėse. Laisvės kovų dalyvė, Sūduvos krašto patriotė, ištikima Tėvynės dukra, pakėlusi begalę vargo, kančių, patyčių iš okupanto baudėjų ir kolaborantų valdžios, nepalūžo. Tačiau ir nepriklausomoje Lietuvoje jai trūko dėmesio ir ypač skaudžiai žeidė jau savų biurokratų storžieviškumas ir teisingumo nepaisymas – į gimtuosius namus Gulago belaisvei taip ir nebuvo lemta sugrįžti. Partizanų ryšininkė Rūta orumo neprarado net sunkiausiomis teroro, vargo, pažeminimų sąlygomis ir gynė jį iki paskutinio atodūsio.

Paliko jos laiškai – dar vienas kaltinimas komunizmui, kuriuose Baltijos kelio dvasia ir tikėjimas Nepriklausomybės teisumu persipina su žmonijos gėda – Sovietijos ir Gulago patyčiomis iš žmogiškojo orumo.

Brolių Klyvių orumas

Onutės laidotuvėse dalyvavo ir velionės vyro jauniausiasis brolis Mindaugas, taręs įsimintiną atsisveikinimo žodį prie kapo. Kalbėtojas pasakė, kad jis ir jo broliai sovietmečiu visada jautė, jog yra laikomi nepilnaverčiais žmonėmis, mat tada vyravo kompartinis, vadinamasis klasinis, požiūris į žmogų. Klyvių šeimoje augo keturi broliai. Vyriausiasis Vytautas buvo įstojęs į Lietuvos Vietinę rinktinę, pateko į Vakarus, vėliau apsigyveno Anglijoje, ten mirė ir buvo palaidotas. Onutės vyras Gediminas, išleistas iš lagerio, žuvo Intos šachtoje. Kęstutis buvo paimtas į sovietų armiją, tarnavo Rytprūsiuose ir dingo be žinios.

Tuometinės Lietuvos tautą pavergėjas suskaidė į tris dalis: didžioji – geografinėje okupuotoje Tėvynėje, kita dalis – priverstinėje išeivijoje, o pats sunkiausias likimas teko lagerių bei tremties Lietuvai. Tokia mūsų istorija. Aštuonioliktaisiais laisvę atgavusios Tėvynės metais šio suskaidymo ribos dar neišnyko. Netrūksta ir Kremliaus pastangų tos atskirties ribas išlaikyti kiek galima ilgiau, nuolatos maskuojant siunčiamų ar grąžinamų į Lietuvą „gelbėtojų“ dosniai žarstomais tuščiažiedžiais pažadais.

© 2007 „XXI amžius“