Lukiškių aikštė vis dar laukia laisvės kovų įamžinimo
Jonas Burokas,
LLKS valdybos pirmininkas,
Vilniaus miesto istorinės raidos
įprasminimo komisijos narys
Lapkričio 6 dieną dienraščio Vilniaus diena
vedamajame Lenino vieta lyg užkeikta įdėtos dvi nuotraukos:
Tomo Černiševo Sovietmetis: Lukiškių aikštė nesikeičia nuo tos
dienos, kai buvo demontuotas Lenino paminklas ir Tomo Raginos Pažadai:
prieš 12 metų buvo padėtas paminklinis akmuo, kuriame iškaltas pažadas
aikštėje pastatyti paminklą laisvės kovotojams. Įvertinus Lauros
Čyžiūtės taiklų rašinio pavadinimą, išsamų tekstą bei nuotraukas,
peršasi neabejotina išvada, kad Lietuva ideologine prasme beveik
nepasikeitė. Jai vadovauja sovietinių pažiūrų veikėjai bei jų ainiai,
bendražygiai įsitvirtinę ir Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje,
švietimo, mokslo, kultūros, žemės ūkio žinybose, teisėtvarkos ir
teisėsaugos institucijose. Jų rankose atsidūrė turtai ir šalies
ekonomika. Stebint aikštės erdvę, regis, belieka atvežti iš Grūto
parko Leniną, o mūsų švenčių dienomis prie konservatorijos kaip
sovietmečiu pastatyti tribūnas, kuriose stovėtų anų laikų veikėjai
arba jų ainiai, kurie dėjo raudonus gvazdikus prie didžiojo vado
paminklo. Per 17-a nepriklausomybės metų Lukiškių aikštė lyg užkeikta
iki šiol neiškilo monumentas visų epochų kovotojams, žuvusiems
už Tėvynės laisvę, nes persidažiusių komunistų bei jų palikuonių
protuose tebėra gyvas sovietinės okupacijos užkratas.
Vilnius liko vienintelė iš sovietų okupuotų respublikų
sostinė, kurioje dėl gilaus sovietinio įšalo nepagerbiamas kario,
partizano, rezistento tremtinio, partizanų rėmėjo valstiečio, Nežinomo
kario kapas, neplevena amžinoji ugnis. Atvykę į mūsų sostinę kitų
valstybių vadovai, vežami į Antakalnio kapines pagerbti Sausio 13-osios
aukų. To nepakanka. Juk Lietuva per sovietmetį neteko trečdalio
savo iškiliausių sūnų ir dukrų. Latvija, turėdama gražų laisvės
paminklą savo sostinės centre, Lestenės kapinėse įamžino 12 tūkstančių
žuvusiųjų už Tėvynę, o Lietuvoje partizanų juk žuvo beveik trigubai
daugiau.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS), siekdama
iš aikštės greičiau pašalinti komunistinį tvaiką, nepaisydama biurokratų
pasipriešinimo bei spendžiamų barjerų, 2002 metais aikštės pakraštyje
pastatė ąžuolinį kryžių su užrašu: Žuvusiems už Tėvynę, kentėjusiems
dėl jos ir dvasiškai atgimstantiems. Tačiau dvasinio atgimimo nesulaukta,
nė vienas, nuo kurių priklauso aikštės sutvarkymas, ties kryžium
nesuklupo sovietinis tvaikas iš jų širdžių nesitraukė, laisvės
kovų įamžinimas vilkinamas.
LLKS 2003 metais kreipėsi į Vilniaus merą Artūrą
Zuoką, kuris tų metų spalio 8 dienos potvarkiu sudarė Vilniaus miesto
istorinės raidos įprasminimo komisiją, į kurią pateko šių eilučių
autorius ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Deja, ši komisija,
į kurią dėjome dideles viltis, savo priedermės neatliko. Komisijos
pirmininkas Arvydas Šaltenis vadovavimą perleido komisijos nariui,
Lietuvos istorijos instituto direktoriui Alvydui Nikžentaičiui,
kuris mūsų patriotines kilnias idėjas nukreipė į sveikam protui
nepriimtinas, nemotyvuotas diskusijas. Jam Laisvės simbolio monumente
atmestini Nežinomo kario laisvės kovotojo kapo ir Amžinosios ugnies
akcentai. Jo nuomone, pastačius paminklą laisvės kovotojui, bus
supriešinta tauta. Prieštaravo, kad paminkle būtų įvardyta dvidešimtmetį
trukusi Vilniaus krašto okupacija. LLKS atstovai, matydami, kad
komisiją užvaldo A. Nikžentaičio nuostatos, kreipėsi į merą, kad
ją papildytų iškilūs istorikai Antanas Tyla ir Romas Batūra. Komisija
buvo papildyta akademiku A. Tyla, o R. Batūros, kurio tėvo palaikai
dūla nežinomoje amžino įšalo žemės vietoje, kandidatūros buvo atsisakyta,
nes, pasak vieno A. Nikžentaičio bendraminčių, R. Batūros mąstymas
panašus į A. Tylos.
L. Čyžiūtė savo rašinyje atspindi Lietuvos architektų
sąjungos vadovo Kęstučio Pempės atvirą nuostatą: nebuvo nė vienos
priežasties, galėjusios trukdyti aikštės tvarkymo darbams ir monumento
statybai. Tvarkant Gedimino prospektą, buvo numatyta ir Lukiškių
aikštės rekonstrukcija, tačiau iš darbų sąrašo ji išnyko. Prospekto
kapitalinis tvarkymas jau pasiekė Seimo rūmus, o Lukiškių aikštė
virto statybinių medžiagų sandėliavimo vieta. Pridursime, kad K.
Pempė yra minėtos komisijos narys, tačiau nė į vieną jos posėdį
pakviestas nebuvo.
Dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo buvo organizuotos
konferencijos, posėdžiai Architektų sąjungoje, Seime, savivaldybėje,
daug rašyta spaudoje, diskutuota, kreiptasi į Seimo pirmininką,
Vyriausybės vadovus, Krašto apsaugos ministrus, žinybas, tačiau
reikalai nepajudėjo, pastangos atsimušė lyg žirniai į sieną. Dalyvaudamas
Lietuvos Sąjūdžio delegacijoje, asmeniškai, kaip LLKS valdybos pirmininkas,
kreipiausi į prezidentą Valdą Adamkų, tačiau tvirtos bei aiškios
jo nuostatos dėl paminklo statybos ilgamečio vilkinimo neišgirdome.
Apie paminklą iš jo negirdime ir dabar.
2007 m. vasario 2 dieną Vilniaus miesto rotušėje
buvo iškilmingai organizuotas kūrybinių dirbtuvių seminaras, kuriame
architektūros, istorijos ekspertai pristatė Europos aikščių ir viešųjų
erdvių formavimo patirtį bei naujoves. Architektai, skulptoriai
ir istorikai buvo pakviesti brėžiniuose išreikšti Lukiškių aikštės
ir paminklo viziją. Po mėnesio Vilniaus savivaldybės fojė buvo demonstruojami
autorių darbai. Ir vėl visi buvo sukviesti į Rotušę, kūrybinių dirbtuvių
dalyviams įteikti padėkos raštai. Tikėtasi, kad reikalai pajudės,
tačiau vėl teko nusivilti, vėl laužti sąstingio ledus.
2007 m. kovo 31 dieną Vilniaus karininkų ramovės
naujojoje salėje LLKS organizavo konferenciją Lukiškių aikštės
Laisvės simbolis tūkstantmečio Lietuvai. Dalyvavo dėl darbų vilkinimo
sunerimę įžymūs skulptoriai, architektai, istorikai. 132 konferencijos
dalyviai kreipėsi į Prezidentą, Seimo pirmininką, Premjerą, Vilniaus
merą, Lietuvos visuomenę ir kitų šalių bendruomenes dėl Lukiškių
aikštės plano ir Laisvės paminklo sukūrimo, kviesdami iki 2009
metų Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo pastatyti paminklą, kad
jis taptų sostinės pagrindiniu, visų dėmesį patraukiančiu akcentu.
Konferencija akcentavo, kad reprezentuojančiai valstybę Lukiškių
aikštei turi priklausyti buvę KGB rūmai, kuriuose buvo tardomi,
kankinami, žudomi tūkstančiai Lietuvos didvyrių. Juose turi būti
įkurtas muziejus su informaciniu centru.
Vėl baigiasi metai. Vilniaus savivaldybes kompetentingi
tarnautojai, pasikeitus Vilniaus valdžiai, žadėjo skubos tvarka
tvirtinti Lukiškių aikštės tvarkymo konkurso sąlygas. Bet ir vėl
viskas stringa. Naujasis miesto meras Juozas Imbrasas nuogąstauja,
kad vien savivaldybės biudžeto lėšų paminklo statybai neužteks,
nes tam reikės apie 50 milijonų litų. Turi padėti vyriausybė. Kaip
toj pasakoj viskas iš pradžios: kas duos lėšas aikštės rekonstrukcijai
ir paminklo statybai?
Nevalingai kyla klausimai, kodėl A.Brazauskui
sumanius, tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele, Valdovų rūmai
po stogu? Atsakymas paprastas: seka savo tėvelio Sniečkaus pėdomis,
mat tas atstatė Trakų pilį. O laisvės kovų atminimo įamžinimui valdantiesiems
labiausiai trūksta ne pinigų, o noro matyti paminklą tiems, kurie
kovojo ir guldė galvas už laisvę.
Visai nesuprantamas Seimo elgesys. Seimo 1999
m. vasario 11 dienos nutarime Nr. VIII-1070 Dėl valstybės sostinėje
esamos Lukiškių aikštės funkcijų labai konkrečiai viskas apibrėžta,
tačiau jau 8-eri metai nutarimas nevykdomas. Kai kas šiuo nutarimu
net piktinasi, nes jei jo nebūtų, aikštę jau seniai buvo galima
užstatyti tokiais svarbiais pastatais, kaip pelningi restoranai
ar pramoginiai statiniai.
Tačiau atšaukti šio svarbaus nutarimo jau nebeįmanoma.
Anksčiau ar vėliau paminklas Laisvės simbolis mūsų karžygiams
bus pastatytas to reikalauja žuvusiųjų už Tėvynės laisvę atminimas,
likę gyvi kovotojai, tremtiniai, laisvi Lietuvos piliečiai.
Tirpsta sovietiniai ledai mulkinamų žmonių protuose,
bunda iki šiol balaganiniais renginiais penimas jaunimas. Jie jau
suvokia laisvės kainą, jie nori matyti sostinėje didingu paminklu
įamžintą Laisvę, už ją kovojusių ir žuvusių atminimą.
© 2007 XXI amžius
|