Lietuvos Sąjūdis - tai mūsų nepriklausomybė ir dvasinis atsinaujinimas

Lietuvos Sąjūdžio Garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis

Vytautas Landsbergis su bendražygiais Sąjūdžio 20-mečio suvažiavime Gintaro VISOCKO nuotrauka

Minime Lietuvai vieną svarbiausių isto­rijos datų - Lietuvos Sąjūdžio, tuomet pava­dinto Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu, įkū­rimo dvidešimtąsias metines. Kilęs niūriais sovietines santvarkos metais pagal tuometi­nes totalitarines (komunistines) santvarkos jau demokratejančius reikalavimus, susietus su vadinamosios pertvarkos nuostatais, Lie­tuvos Sąjūdis greitai virto Lietuvos morali­niu ir dvasiniu atgimimo sąjūdžiu, o netru­kus ir Sąjūdžiu už nepriklausomybes atkūri­mą. Valstybine nepriklausomybe buvo sėkmin­gai, be didelių aukų, atkurta išmintingai va­dovaujant Lietuvos Sąjūdžio pirmininkui, vienam žymiausių dabarties politikų Vytau­tui Landsbergiui. Būdamas Europos Parla­mento nariu, Lietuvos Sąjūdžio Garbes pir­mininku, jis daro didžiulę politinį ir morali­nę įtaką dabartiniams Lietuvos ir pasaulio, konkrečiau, Europos Sąjungos politikos aspektams. Nuolat visur ir įvairiais momentais primindamas moralumo matmenį politikoje, Vytautas Landsbergis įneša reikšmingą indelį į jos humanizavimą ir dvasingumą. Lietuvos Sąjūdžio 20-mečio proga kreipėmės į Vytautą Landsbergį prašydami atsakyti į kai kuriuos su šio svarbaus įvykio jubiliejumi Lietuvoje susijusius klausimus.

Šią savaitę minime Lietuvoje įsikūrusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 20-ąsias me­tines. 1988 m. birželio 3-iąją Vilniuje, Lietu­vos TSR Mokslo akademijoje, susirinkę inte­ligentijos atstovai, paraginti tuometines val­džios ar patys apsisprendę, sudarė šio nefor­malaus judėjimo iniciatyvinę grupę. Netru­kus jūs tapote to judėjimo, vėliau pavadinto Lietuvos Sąjūdžiu, pirmininku. Kaip apibūdintumėte Sąjūdžio susikūrimo aplinkybes?

Valdžia tikrai neragino kurti Lietuvos persi­tvarkymo sąjūdžio, bet išnaudojo stabdymo ir draudimo svertus. Sąjūdis gimė jungiantis jau esa­miems piliečių klubams ir susitelkimams, paska­tintas Estijos liaudies fronto pavyzdžio ir patrau­kęs daugybę žmonių, neabejingų Lietuvos padė­čiai, visų teisėms ir laisvėms.

Birželio 3-iosios aplinkybės gana gerai žinomos ir aprašytos. Tačiau jeigu kas nors panorėtų ir įstengtų atkurti pradinį 1988 m. birželio 3-24 laikotarpį dienomis ir valandomis, išeitų įspū­dinga drama. Sąjūdžio gimimas ir pasitikrinimas: yra jėga! Pakvietė - ir pilna aikštė žmonių. O kas atsilieptų į „valdžios", kokio nors CK kvieti­mą? Nebent moksleivius varu atvarytų.

Jeigu Sąjūdžio veikimo pradžioje komu­nistines valdžios šulų (aišku, ne visų) jis bu­vo laikomas tuometines Gorbačiovo perest-roikos planų vykdytoju, tai netrukus jiems teko nusivilti. Sąjūdžio siekiai tarsi susiliejo su „ekstremistinio“ disidentinio judėjimo rei­kalavimais atkurti Lietuvos valstybinę nepri­klausomybę. Kaip jums, tuometiniam Sąjū­džio vadovui, pavykdavo suderinti nuosaikųjį ir radikalųjį Sąjūdžio sparnus?

Manau, šulai netikėjo, kad Sąjūdis siekia tik perestroikos, bet ši priedanga trukdė pulti mus tiesiai. Nepriklausomybė buvo visą laiką mato­mas tikslas, reikėjo derinti tik metodus ir tvar­karaštį. O sparnų ir sparnelių buvo daugiau negu du. Kraštuose vieni smaginosi bravūra, kiti būgš­tavo neatitrūkti nuo „draugų viršininkų". Galė­jo būti ir nepatenkinti vieni kitais, ir nusivylę, ir nepasitikintys, tačiau suvokė, kad išsiskyrimas būtų griūtis. Ginčai atimdavo daug laiko, bet rasdavome didelei daugumai priimtinus sprendi­mus. Gana dažnai tikdavo mano siūlymai, išlik-davome nesusipriešinę, todėl po pusmečio pati­kėjo man ir vadovavimą.

Dabar jau baigiame pamiršti tuos laikus, kai Lietuvą, kaip ir visą Sovietų imperiją, valde ir galingoji kompartija, ir žiaurusis, vis­ką stebintis KGB. Kaip Jūs, vadovavęs Sąjū­džiui, jautėte KGB įdėmųjį žvilgsnį, kad Sąjūdis neperžengtų kompartijos pažymėtų ribų, kad būtų vykdoma tik vadinamoji perestrojka?

Mes pasijuokdavom iš to žvilgsnio ir žen­gėm, kur mums reikėjo, neklausdami jokių ribų, ypač kompartijos. Ribas ir laiką pasiūlydavo svei­kas protas. 1989 metais pagrindinė linija buvo jau aiški: laisvė ir nepriklausomybė, o tam reikia laimėti rinkimus. Žinoma, tikrus - demokratinius, kuriuose žmonės turės teisę rinktis. Kai ką, be abejo, lemdavo ir tebevaldant! SSKP-LKP admi­nistracija. Mes norėjome Aukščiausiosios Tary­bos rinkimų greičiau - dar 1989 metais, bet LKP nutempė iki įstatyminės ribos, 1990-jų vasario.

Ar būdavo lengva priimti suderintus sprendimus tuometinėje Sąjūdžio taryboje, turinčioje 35 narius, ir Sąjūdžio Seime? Ar jautėte kompartijos spaudimą Sąjūdžio pri­imamiems sprendimams?

Tiesioginio spaudimo nejautėme, nebent iš atskirų kompartijos narių, o gąsdinimų būdavo.

Sprendimų priėmimas vykdavo įvairiai, ir nesunkiai, ir sunkiai, nelygu klausimas. Atsimenu, kad Taryboje ir Seime itin karštai diskutuota Lietuvos pilietybės įstatymas. Taip pat - page­rintas LTSR konstitucijos variantas, kurį dar pa­pildžius, apvalius nuo formalių „LTSR", tapo tin­kamas ir Kovo 11-ajai.

Kokią reikšmę turėjo Sąjūdžio įtakoje su­sikūrusi laisva lietuviška spauda ir koks jos likimas jau vėlesniais laikais, atkūrus nepri­klausomybę?

Spauda turėjo milžinišką reikšmę, tačiau mūsiškė laisvoji neįsitvirtino, kai ėmė lemti rin­ka ir buvo nusavinta „Respublika". Ten susi­veikė Sąjūdžio paskirti ir kompiuterine techni­ka aprūpinti redaktoriai. Tačiau pirmaisiais me­tais ir iki Kovo 11-osios visa naujoji Sąjūdžio spauda miestuose ir miesteliuose, nekreipianti dėmesio į tartum tebeveikiančią valdišką cen­zūrą, buvo tikras laisvės sprogimas. Vengdami priekabių, laikraščių nepardavinėjome (priėmė­me tokį nurodymą), bet rinkome aukas. Ir žmo­nės džiaugėsi Sąjūdžio spauda, noriai aukojo, patys rašė savo mintis ir siųsdavo informaciją.

Kaip pavyko priversti net okupacijos tal­kininkus - kompartijos vadovybę nusileisti Sąjūdžio radikaliems reikalavimams dėl ne-priklamomybės? Juk valdžios jie tikrai tuo metu nenorėjo išleisti iš savo rankų (kaip, beje, nenori išleisti ir dabar)?

Jie buvo sutrikę, netikri dėl savo ateities, linkę manevruoti, tad ir nusileisti arba prisitai­kyti. Valdžia buvo ir liko jų vienintelė aistra. Praradimas - tikra tragedija, „perversmas". To­dėl turbūt persiorientavo į valdžios tikslą jau atskiroje Lietuvos valstybėje. Paprastai toks veiksmas vadintųsi revanšas - juk nutarė nesi-likviduoti; bet valstybę Sąjūdis jau buvo pada­ręs ir įtvirtinęs.

Kodėl Sąjūdis nepajėgė išlaikyti savo jė­gos visuomenėje ir politinėje valdžioje, ko­dėl daug jame dirbusių asmenų, „nuėję į po­litiką", paliko jį savieigai ar netgi pradėjo ignoruoti ar net jį smerkti?

Sąjūdis nebuvo vieningas ir disciplinuotas, o žmonių, pasišventusių tikram valstybės dar­bui, - nedaug. Be to, Sąjūdis po Kovo 11-osios lyg vengė susivokti, kad jis yra valdanti jėga (žodis partija tebebuvo nesimpatiškas), ir pats, kurdamas politines partijas, rengė savo pasitrau­kimą. Nepatenkintieji Sąjūdžiu nusigriebdavo kokį paskirą posakį ar išsišokimą, noriai nau­dodavo politiniams tikslams, bet protingi žmo­nės Sąjūdžio nesmerkė ir nesmerkia. Su tokia gražia istorija jis dar gali būti naudingas.

Kokia svarbiausia Sąjūdžio reikšmė žiū­rint iš laiko perspektyvos?

Glūdinčios, dar nemirusios galios prasiverži­mas, kuris keitė ir žmones, ir pasaulį. Pasirodo, taip gali būti! Aplink daug kas netikėjo, bet Są­jūdis tikėjo ir savim, ir Lietuva.

© 2008 „XXI amžius“