Kovo 11-osios akto signataras Julius Beinortas: „Telkti tautą ir visuomenę“

Kovo 11-osios akto signataras Julius Beinortas Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Nors 1988 metų birželio pradžioje Vilniuje įsikūrusio Lietuvos Persitvar­kymo Sąjūdžio veiklos centras buvo Vilniuje, tačiau Sąjūdžio veikla išplito po visą Lietuvą. Ir tai, kad Sąjūdžio idėjos buvo aktyviai remiamos įvairiuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, ir sukėlė galingą Atgimimo bangą. Julius Beinortas 1988 metais Panevėžyje buvo vienas pagrindinių Sąjūdžio kūrėjų, 1990 metais išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, tapo Kovo 11-osios nepriklau­somybės akto signataru. Seime dirbo dešimt metų. 2000 metais grįžo į Panevė­žį, politinėje veikloje dalyvauja iki šiol, yra Panevėžio tarybos narys, atsto­vauja Lietuvos krikščionims demokratams. Pokalbyje su Juliumi Beinortu pri­simename Sąjūdžio kūrimąsi Panevėžyje, nelengvą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį 1990-1991 metais ir žvelgiame į šiandieninę Lietuvą.

Kaip kūrėsi Sąjūdis Panevėžyje? Kokia buvo jo veikla?

Panevėžyje Sąjūdis ėmė kurtis 1988 metų vasarą. Tačiau dar 1986 metais buvo įkurta Pa­nevėžio rajono kultūros paveldo taryba. Ji buvo sukurta grupelės entuziastų, norint saugoti, puo­selėti paveldą.

Garšvių kaime buvo istorinis namas, priklau­sęs Ūdrų šeimai. Čia 1885-1895 metais veikė vadinamasis Garšvių knygnešių centras. Jį įkūrė Ūdrų šeima kartu su legendiniu knygnešiu Jur­giu Bieliniu. Čia buvo suvežamos knygų siuntos, vėliau jas pasiimdavo knygnešiai. 1895 metais carinės administracijos pareigūnai išsiaiškino šią veiklą, Ūdras buvo suimtas, ištremtas į Sibirą. Sovietmečiu dažnai pasvarstydavome, kad Ūdrų name būtų gerai įrengti muziejų, tačiau tuome­tinė valdžia 1986 metais iškraustė ten gyvenusią močiutę, knygnešio Ūdro marčią, ir šį istorinį namą nugriovė. Sis nemalonus įvykis ir paskati­no mus, neabejingus Lietuvos kultūriniam pa­veldui, burtis ir ieškoti formų, kaip apsaugoti istorinį palikimą, rinkti medžiagą apie knygne­šių, partizanų veiklą, apsaugoti vertingus kultū­rinius objektus. 1986 metais buvo įkurta Pane­vėžio rajono kultūros paveldo taryba iš septynių narių. Joje buvo du valdžios pareigūnai ir penki visuomenės atstovai. Aš buvau išrinktas šios ta­rybos pirmininko pavaduotoju.

1988 metų birželį Vilniuje kuriantis Sąjū­džiui su Gintaru Sileikiu svarstėme, kad reikėtų ir Panevėžyje sukviesti pritariančių šioms idė­joms susirinkimą. Šileikis turėjo išvykti į koman­diruotę, taigi atidėjome šį susirinkimą liepos mė­nesiui. Likus kelioms dienoms iki susirinkimo man paskambino į „Ekraną", kuriame tada dir­bau. Nepažįstama moteris mane pakvietė atvyk­ti į Sąjūdžio susirinkimą 5-oje vidurinėje mo­kykloje. Pagrindinė figūra susirinkime buvo pa­nevėžietis inžinierius, kaip vėliau paaiškėjo -KGB agentas „Mėsingas", dalyvavo dar keli as­menys, kurie buvo susiję su KGB. Nuostabą kėlė ir tai, kad susirinkime dalyvavo vienas Panevėžio partijos komiteto pareigūnas. „Mėsingas" įsijun­gė į Sąjūdžio veiklą, vėliau buvo Panevėžio Są­jūdžio tarybos narys, priklausė Sąjūdžio Seimui (dabar jis - garsus Panevėžio verslininkas). Nors aš susirinkimo pabaigoje pasiūliau visiems daly­vavusiems įsirašyti į Sąjūdžio rėmimo grupę, nie­kas nesirašė. Susidarė vaizdas, kad KGB Panevė­žyje ketino perimti iniciatyvą ir kurti „savą", al­ternatyvų Sąjūdį.

Po kelių dienų rajono kultūros namuose Ber­žų gatvėje įvyko steigiamasis Sąjūdžio rėmimo grupės susirinkimas. Jame dalyvavo virš 30 žmo­nių. Aš ėjau susirinkimo sekretoriaus pareigas, o pirmininkavo Gintaras Šileikis. Aptarėme aktu­alius klausimus, o paskui visi dalyvavusieji užsirašė į Sąjūdžio rėmimo grupę. Panevėžio sąjū­diečiai ėmėsi kelių pagrindinių veiklos sričių -pirma buvo istorinės atminties kryptis, kurioje buvo nagrinėjamos pokario metais ir vėliau so­vietinės valdžios vykdytos represijos, nemažas dė­mesys skiriamas partizanų veiklai. Antra kryptis buvo ekologinė, kurioje buvo svarstomos gam­tos apsaugos problemos, ir trečia- socialinė kryp­tis, skirta konkretiems žmonių poreikiams. Pir­mąją kryptį kuravo G. Šileikis, antrąją - aš, o socialinę kryptį prižiūrėjo Jonas Liaučius.

1988 m. rudenį Panevėžyje buvo atskleistas stambūs ekologinės taršos atvejai. Paaiškėjo, kad kai kurios Panevėžio įmonės į Spirito kombina­tą gabendavo pavojingas atliekas, o iš čia kartu su spirito gamybos atliekomis būdavo gabena­mos ir pilamos į didžiulę duobę prie Nevėžninkų kaimo. Pradėjome aiškintis, atlikome atliekų cheminę analizę ir nustatėme, kad jos tai tikrai nuodingos. Kvietėmės atsakingus pareigūnus, aiš­kinomės.

Panevėžiečiai aktyviai palaikė Sąjūdžio idė­jas. 1988 rudenį į Sąjūdžio veiklą įsijungė E. Ja­rašiūnas, grupė jaunų aktyvių žmonių - R. Rač­kauskas, V. Vyšniauskas, P. Urbšys, L. Jaku-tonis, S. Saladūnas. Panevėžio Sąjūdžio tarybai priklausė ir kunigas S. Pilipavičius, dabar jau ke­liolika metų gyvenantis Troškūnuose. Aktyviai mūsų veikloje reiškėsi V. Kopūstienė, A. Pau­lavičius. Palaikėme ryšius su Sąjūdžio sekreto­riatu Vilniuje, su jo darbuotojais V. Čepaičiu ir A. Rupšyte.

Dabar, kai nuo 1990 metų praėjo jau ne­mažai laiko, Aukščiausiosios Tarybos veikla tampa istorija. Kuo skyrėsi Sąjūdžio deputa­tų veikla iki 1991 metų rugpjūčio ir po jo?

Naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos veiklos pati pradžia buvo sunki. V. Landsbergis buvo užgauliojamas, buvo nemažai pykstančių dėl to, kad Brazauskas netapo AT pirmininku. A. Juozaitis tai vadino „istorine klaida", buvo nemažai ir kitų panašių pasisakymų. Kilo tikra „brazauskinė" isterija. Kai kelioms dienoms grį­žau į Panevėžį, vėl teko atlaikyti priekaištus dėl to, kad Brazauskas neišrinktas AT pirmininku. Po Kovo 11-osios akto paskelbimo praėjus dviems savaitėms Audrius Rudys inicijavo užda­rą Aukščiausiosios Tarybos posėdį, kuriame V. Landsbergiui buvo priekaištaujama dėl per­nelyg didelės įtakos. Buvo išsakomi ir teiginiai, kad nepriklausomybės siekiama neteisingomis formomis. Siame posėdyje aktyviai pasisakė Egi­dijus Bičkauskas. Tą dieną aš pirmą kartą pasisa­kiau posėdyje, tiesiog paklausiau Bičkausko:„Ar jūs gailitės, kad buvo paskelbtas Kovo 11-osios aktas?" Tai pastatė jį į vietą. Kai kurie buvo ne­patenkinti tuo, kad Landsbergis kiekvieno posė­džio pradžioje informuodavo apie tarptautinę padėtį, kalbėdavo apie situaciją Lietuvoje. Kartais jo kalbos užsitęsdavo ir atsirado vertinančių, kad neva Landsbergis piktnaudžiauja savo įtaka. Po 1991 metų sausio įvykių Aukščiausioje Taryboje tapo ramu, visi nepatenkintieji pritilo. Po 1991 metų rugpjūčio pučo, kai Lietuva jau tapo visų pripažinta nepriklausoma valstybe, dar kurį lai­ką Aukščiausioje Taryboje buvo rami, darbinga atmosfera. Sumaištis prasidėjo vėliau, 1992 me­tų pradžioje, kai įsikūrė vadinamoji Tautos pažangos frakcija, kurios lyderiai buvo E. Klum­bys, R. Paulauskas, K. Ambrazevičius, K. Gri­nius, o Vyriausybėje šiai frakcijai atstovavo krašto apsaugos ministras A. Butkevičius. Si frakcija su­sidėjo su Brazausko šalininkais ir kiršino visuo­menę. Aukščiausiosios Tarybos darbas tapo vis labiau komplikuotas. Dėl to 1992 metų vasarą nuspręsta skelbti priešlaikinius rinkimus, kurie įvyko 1992 metų spalį. Prisimindamas tuos lai­kus, galiu pasakyti, kad Aukščiausiojoje Tarybo­je buvo keli ryškūs lyderiai - V. Landsbergis, C. Stankevičius, K. Motieka, B. Kuzmickas, A. Sakalas.

Ar JŪS, Nepriklausomybes Akto atkūrimo signataras, 1990 galėjote tikėtis, kad praėjus 18 metų Lietuvą valdys buvę okupacinio re­žimo veikėjai- buvę LKP CK instruktoriai ir skyrių vedėjai, su KGB susiję asmenys?

Tuo metu buvo sunku to tikėtis. Jau tada, 1990-1992 metais, pastebėjome, kad KGB dar­buotojai aktyviai ėmėsi kurti privatų verslą. Su KGB susiję asmenys įkūrė „Villon" viešbutį, kai kurias saugos tarnybas. Vėliau KGB darbuotojai ir agentai dar ryškiau įsitvirtino kai kuriose ver­slo srityse. Kyla klausimas: jei jiems gerai versle, kodėl jie lenda į Seimą, į ministerijas? Kai kurie iš jų veikia kaip lobistai, atstovaujantys tam tik­roms priedangos struktūroms, gal yra ir tokių, kurie prie valdžios braunasi iš įpročio, nors, kaip rodo patirtis, per didelis viešumas ne visiems nau­dingas. 1992 metais tuometinėje Aukščiausioje Taryboje buvo aktyviai svarstomas Liustracijos klausimas. Buvo pateiktas gerai parengtas įstaty­mo projektas, kuriame numatyta, kad etatiniai komunistų partijos darbuotojai - tiek vadina­mųjų rajkomų, tiek Centro komiteto pareigū­nai, aukštesnio rango komjaunimo pareigūnai, KGB darbuotojai ir agentai - neturi teisės dirbti valstybės tarnyboje. Projekte buvo numatyta, kad šie apribojimai taikomi 15 metų nuo įstatymo priėmimo dienos. Tada ir įvyko pakankamai įdo­mus įvykis-E. Klumbys pateikė kitą įstatymo projektą, kur kas radikalesnį. Siame projekte ap­ribojimai taikomi ir visiems dėstytojams, kurie dėstė mokslinį komunizmą, įvairių įmonių ir įstaigų partinių organizacijų sekretoriams - tada įstatymas būtų palietęs pernelyg platų žmonių ratą, net tuos, kurie tą mokslinį komunizmą dėstė tik kelis mėnesius ar visai trumpai, ką nors pa­vaduodami, buvo kokios nors įstaigos ar mo­kyklos partinės organizacijos sekretoriais. Galų gale viskas buvo suvelta ir nepriimtas nė vienas įstatymo projektas. 1992 metais užvirė ir aist­ros dėl AT deputatų, įtariamų buvus KGB agen­tais. Paaiškėjo, kad K. D. Prunskienė bendra­darbiavo su KGB, turėjo agentūrinį slapyvardį „Šatrija". Buvo iškelti ir tam tikri faktai apie Virgilijaus Čepaičio sąsajas su KGB. Tai nebu­vo svarūs įrodymai, tačiau kai kurie deputatai ir laikraščiai kėlė didelį triukšmą. Reikia pripažin­ti, kad V.Cepaitis šioje situacijoje pasielgė sąžiningai. Pagal tuometinius įstatymus buvo ga­lima pasitikrinti rinkėjų pasitikėjimą referen­dume. Toje Vilniaus apygardoje, kur buvo išrink­tas V.Cepaitis, rinkėjų atėjo mažai, ir Čepaitis prarado mandatą. Iškilo ir kiti faktai - kad su KGB susiję V. Beriozovas, J. Minkevičius. Be-riozovas dirbo sovietinio saugumo struktūrose vertėju, bet ir pats aktyvai dalyvavo tardymuo­se, gavome net ir vieną konkretų patvirtinimą, kad jis tardyme mušė moterį. Tada tarp deputa­tų buvo platinamos ir anketos, kuriose buvo klausimai apie sąsajas su KGB. Aš tokioje anke­toje užrašiau: „Susijęs su KGB. Mane KGB per­sekiojo, kviesdavo į tardymus, KGB veikėjai ini­cijavo mano pašalinimą iš cecho viršininko pa­reigų". Tai, kad 1992 metais liustracijos buvo atsisakyta, turėjo neigiamas pasekmes. Dabar ko­munistinės nomenklatūros veikėjai, su KGB su­siję asmenys iš liustracijos šaiposi, net teigia, kad tai nedemokratiška.

Šių metų rudenį vyks Seimo rinkimai. Ką galima prognozuoti-ar pavyks demokra­tinėms jėgoms po aštuonerius metus truku­sio nomenklatūrinių ir populistinių partijų valdymo perimti šalies vairą?

Dabartinė padėtis Lietuvoje liūdina. Tai nė­ra socialdemokratinė politika. Dabartinė val­džia atstovauja tik oligarchinių grupių intere­sams, vyksta žmonių išnaudojimas. Rudenį įvyk­siančiuose rinkimuose yra kelios alternatyvos -arba į valdžią ateis demokratinės jėgos, arba iš­liks dabartinė valdžia, arba (trečias variantas) pavyks nugalėti „gelbėtojams" - Pakso partijai, V. Uspaskicho vadovaujamiems „darbiečiams". Kėdainių „kniazius" dar turi nemažą populiaru­mą. Pakso propaguojami šūkiai „Tvarka bus" ir panašūs dar patraukia nemažai žmonių. Dalis žmonių pasimetę, nes žiniasklaidos priemonės užsiima prieštaringa propaganda. Prorusiškų partijų Lietuvoje daug, tad reikia burtis ir de­mokratinėms jėgoms.

Ir vis dėlto iškyla vertybių klausimas. Pa­gal sociologines apklausas Lietuvoje yra pa-lyginus nedaug praktikuojančių krikščionių tuo tarpu regime, kad sparčiai plinta varto­tojiška, masine kultūra. Tad vertybine orien­tacija, ko gero, irgi turi nemažą poveikį mū­sų valstybes ir visuomenes būklei?

Vertybių klausimas aktualus. Vartotojiška kultūra, įvairiais „blizgučiais" ypač susižavi jau­nimas. Vyresnioji karta yra pastovesnė, dau­giau užgrūdinta. Jaunoji karta auga, bręs, įgaus patirties ir mažiau kreips dėmesį į visą šią pop-kultūrą, atsiras tikrumas. Požiūris į gyvenimą keičiasi palaipsniui. Nemažai jaunimo jau da­bar pasižymi patriotizmu, lanko bažnyčią, užsiima visuomenei naudinga veikla. Visada di­delės permainos nėra lengvos, svarbu telkti tautą, visuomenę, vadovautis idėjomis, o ne vienadieniais interesais. Lietuvių tautai ne kartą grėsė asimiliacijos pavojus, bet ji atsilaikė. Kaip rodo mūsų istorija, lietuvybė atlaikė daugelį išbandymų.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi
Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

© 2008 „XXI amžius“