„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2008 m. birželio 6 d., Nr. 1 (10)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Sąjūdis mirė? Tegyvuoja Sąjūdis!

Gintaras VISOCKAS

Nacionaliniame dramos teatre susirinkę
Lietuvos Sąjūdžio XI suvažiavimo nariai

Suvažiavimo dalyvio Viliaus Bražėno
išmintingi patarimai
Jono ČESNAVIČIAUS nuotrauka

Buvo kaip tada: pirmiausia maldos, giesmės, dainos. Tą gražų gegužės 31-osios rytmetį pir­miausia buvo aukojamos šv. Mišios Arkikated­roje.

Namas priešais Arkikatedrą, prie kurio tą rytmetį po šv. Mišių buvo atidengta atminimo lenta, ne vienerius metus buvo matomas ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir Amerikoje. Po 1988-ųjų birželio 3-osios Sąjūdžio būstinė veikiai ta­po svarbiausia, reikšmingiausia, įtakingiausia įstaiga gal net visoje Sovietų Sąjungoje. Ji tapo imperijos griovimo štabu, naujo gyvenimo ar­chitektų namais.

Su dainomis Sąjūdžio vaikai (kaip juos pa­vadino kardinolas Audrys Juozas Bačkis) Gedi­mino prospektu nuėjo į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, kur įvyko XI Sąjūdžio suvažia­vimas. Susirinko per 550 dalyvių iš visos Lietu­vos. Susirinko tie, kurie dalyvavo visuose di­džiuosiuose Sąjūdžio renginiuose, stovėjo Bal­tijos kelyje, bet pražiopsojo šilčiausias vietas atsikuriančioje tėvynėje, kurie nesusikrovė turtų, tačiau, antra vertus, neprarado daug dides­nių vertybių: sąžinės, padorumo, tautiškumo... Įvyko rimtas pokalbis apie tai, ką Sąjūdis padarė, kokia jo reikšmė, ir ko, deja, nepavyko įgyvendinti. Su skaudama širdimi buvo kalba­ma apie nūdienos Lietuvą. Jau vis garsiau sako­me, ką reikia daryti, raginame nedelsti, nepasi­tenkiname vien blogybių išvardijimu. Man gai­la, kad šį suvažiavimą ignoravo beveik visi Są­jūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Todėl juo di­desnė garbė Nepriklausomybės akto signatarui Broniui Genzeliui, atėjusiam tarsi ir iš kitos stovyklos. Dėl to Sąjūdis netapo vienos parti­jos priedėliu, kaip jį šventinėje televizijos lai­doje piktai apšaukė rašytojas Vytautas Bubnys. Jeigu jis būtų socialdemokratų priedėlis, būtų gerai? Nepaliaujam kalbėti apie vienybę, bet jos reikalaujame tik iš kitų, ir pakantumo - tik iš kitų. O juk Sąjūdžio XI suvažiavime buvo kal­bama apie tuos pačius dalykus, kuriuos minėjo ir birželio 2 dienos televizijos laidoje dalyvavę signatarai! Nieko daugiau. Ir vieni, ir kiti Sąjū­dį supranta kaip nuolatines tautos pastangas priešintis akivaizdžiam blogiui, kaip būtinybę aktyviai dalyvauti visuomeniniame, politinia­me valstybės gyvenime.

Tačiau grįžkime į suvažiavimo salę. Po Są­jūdžio pirmininko Seimo nario Ryto Kupčins­ko įžanginės kalbos į tribūną buvo pakviestas kardinolas A. J. Bačkis. Į tų neužmirštamų is­torinių dienų kelią kardinolas pažvelgė katali­kų akimis. Jis minėjo Lietuvos krikšto jubilie­jų, arkivyskupą Jurgį Matulaitį... „Bažnyčia pir­moji paragino laikytis nuostatos, kuri vėliau ta­po Sąjūdžio leitmotyvu", - sakė A. J. Bačkis. Omenyje jis turėjo kardinolo Vincento Sladke­vičiaus viešą pareiškimą, perskaitytą Kauno ku­nigų seminarijoje lygiai po dviejų mėnesių nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsteigimo.

Jo eminencija tada sakė, kad niekam ir nie­kada laisvė nebūna dovanojama. Palankiai ap­linkybėms susiklosčius, žmonės turi patys imti elgtis kaip laisvi. Tai principas, dėl kurio Lietu­va atgavo nepriklausomybę. Bažnyčios vadovybė įpareigojo dvasininkus ir pasauliečius visose reli­ginio gyvenimo srityse jos laikytis, - kalbėjo kar­dinolas A. J. Bačkis.

Jis priminė, kad tada Kauno kunigų semina­rija, neatsiklausdama valdžios, pirmą kartą po penkių dešimtmečių priėmė studijuoti visus tin­kamai pasirengusius vaikinus. Bažnyčių kapinė­se vėl suskambo varpai, imta nesislapstant orga­nizuoti vaikų katechezės grupes ir rengti religi­nes pamokas jaunimui. „Jokia kaina neturi būti per didelė, kad galiausiai pasijustume laisvi, do­ros sąžinės žmonės", - kalbėjo tada kardinolas V. Sladkevičius. Ir šiandien šie žodžiai labai ak­tualūs, nes istorinės permainos, valstybės atkū­rimas savaime nepakeitė žmonių dvasios.

Tačiau ne visi Sąjūdžio siekiai, troškimai ta­po tikrove. Kardinolas A. J. Bačkis kai kuriuos iš jų priminė: gausių šeimų rėmimą, motinystės glo­bą, negimusios gyvybės gynimą. „Deja, iki šiol atsiranda norinčių, kad tikintieji būtų tylinti, į viešą gyvenimą nesikišanti bendruomenė", - ap­gailestavo kardinolas.

Gyvoji atmintis liudija: Bažnyčia kalbėjo net tuomet, kai visi tylėjo. Katalikų balsas buvo ryž­tingas balsas Atgimimo dienomis. Toks jis turė­tų išlikti ir brandžioje demokratijoje.

Kaip visada originaliai, nepakartojamai, švie­žiai apie Sąjūdį suvažiavime kalbėjo viena ryškiau­sių Sąjūdžio ir šių laikų Lietuvos asmenybių Vytautas Landsbergis.

Ir kardinolas A. J. Bačkis, ir V. Landsbergis trumpai palietė svarbiausius, aktualiausius daly­kus, kuriuos paskui plėtojo kiti suvažiavimo ora­toriai - jų mintys atsispindėjo suvažiavimo rezo­liucijose.

Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys Rytas Kupčinskas didžiausią dėmesį sutelkė į nū­dienos problemas, artėjančius rinkimus, skaudu­lius ir grėsmes, pavojus, aštrėjančią ekonominę si­tuaciją. Neįgyvendinti liko Sąjūdžio idealai ir vil­tys sukurti teisingą, tėvynės meilės, dorovės ir blai­vybės pagrindais besiremiančią visuomenę ir vals­tybę. Kitokie, dažnai nedorovingi, pagrindai arba pagrindų stoka lėmė socialinę atskirtį, vargą, skau­dulius, nusivylimus ir gyvybių bei gyventojų ne­tektis. Todėl Sąjūdis reikalingas kaip ir prieš 20 metų, jis ir toliau pasiryžęs tarnauti visuomenei.

Sąjūdžio pirmininkui nerimą kelia teisinės sistemos uždarumas, neužbaigiama žemės refor­ma, paženklinta vykdytojų nesąžiningumu. Abe­jotina krašto apsaugos, kariuomenės reforma. „Lietuvos pajėgumas gintis nuo galimo išorės ar­ba diversinio užpuolimo pastaraisiais metais sis­temingai silpninamas. Si gynybos likvidacinė kryp­tis, nors vadinama „reforma", nėra grindžiama realiomis grėsmių bei reikmių studijomis, o nai­viais aiškinimais neva užpultąją Lietuvą „gins NATO"... Būtina išlaikyti šalies teritorinės gynybos ir savanoriškųjų pajėgų veiksmingas struktūras, nuolat rengti ir palaikyti kariuomenės rezervą, nepažeisti Konstitucijos nuostatų apie visuotinę gynybą, kai kiekvienas vykdo šią pareigą, ir įgy­vendinti piliečiams privalomą karo arba alterna­tyviąją krašto apsaugos tarnybą" (Iš Lietuvos Są­jūdžio XI suvažiavimo pareiškimo „Dėl Lietuvos kariuomenės").

Akademikui prof. Antanui Tylai nepriklau­somybės atkūrimas primena S. Dariaus ir S. Gi­rėno didvyrišką skrydį per Atlantą. Jis kalbėjo apie neseniai įvykusią konferenciją „Tirpstančios Lietuvos žemės - praeitis, dabartis, ateitis". Piet­ryčių Lietuvos lietuviai diskriminuojami, skriau­džiamos lietuviškos mokyklos. Trūksta aukščiau­sių valstybės institucijų dėmesio, reikėtų pasi­mokyti iš kaimynų: matome, kaip jie rūpinasi savo reikalais. Laisvė, tikėjimas, darbštumas, šei­ma, mokslo reikalai - svarbiausios vertybės. Pro­fesorius nusivylęs blogai organizuotu konkursu dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo (apie tai kalbė­jo ne vienas suvažiavimo dalyvis). Jis pastebėjo, kad kai kuriuose rajonuose aktyviai darbuojasi laisvės kovų niekintojai. Jam nesuprantama, kai okupantai skirstomi į gerus ir blogus. Tarp isto­rikų irgi vyrauja perdėm negatyvus požiūris į Lie­tuvą po 1926 metų, šis laikotarpis vadinamas au­toritariniu valdymu. Nutylima, kad tada išaugo lietuvių patriotinė karta, kuri pajėgė net dešimt metų priešintis okupantui; daug pasiekta kultū­ros, mokslo, švietimo srityse. Tautinės vertybės dabar atmetamos, o juk Lietuva be tautinės savi­monės neišsilaikys. Tolerantiškas patriotizmas dar niekam nepakenkė. Kai kurie mūsų istorikai sako, kad tautinė valstybė - atgyvena. Tegul jie taip pasako lenkams, rusams!

Prof. A. Tylos mintys atsispindi Sąjūdžio re­zoliucijoje „Lietuvos istorija- lietuvių tautos kultūros vertybė ir pasididžiavimas". Joje kon­statuojama, kad nemaža dalis žinomų istorikų savo darbuose ir toliau laikosi sovietinių nuosta­tų, vedančių prie istorijos klastojimo. Kas lėmė tokią padėtį? Tai neįvykdyta desovietizacija, so­vietinės nomenklatūros įsigalėjimas ir žiniask-laidos perėmimas į savo rankas, sovietinio „tei­singumo" apraiškos vykdant teisingumą valsty­bėje, nuolatinis tautiškumo neigimas, tautos sim­bolių nuvertinimas, mokyklos kosmopolitizmas...

Istorikas doc. dr. Romas Batūra kalbėjo apie priemones, kuriomis siekiama, kad jaunimas pa­žintų Lietuvos istoriją, ja didžiuotųsi, būtų pat­riotai. Reikia leidinių su turistiniais maršrutais, rodančiais, kur buvo atversti didvyriški istorijos puslapiai, reikia į ten vesti ekskursijas. Pareigos, garbės ir meilės pavyzdžių tolimoje ir netolimoje Lietuvos istorijoje apstu, tauta, ypač jaunimas, juos turi žinoti. Nepakanka jaunimui rūpintis vien savo teisėmis, ne mažiau svarbios ir piliečio pareigos. Apie tai reikia daugiau kalbėti mokyk­lose, reikia Lietuvos garbės kodekso.

„Lietuvos Sąjūdis, nesitaikstydamas su vals­tybės, jos simbolių, tautos, piliečių orumo žemi­nimu, ilgaamžės šalies istorijos iškraipymais, ra­gina tautiečius nelikti abejingais Lietuvos istori­nei raidai, atimti už tautos laisvės ir valstybės nepriklausomybės idėjas žuvusius kovotojus ir mūsų visų atsakomybę už tautos ateitį ir Lietu­vos garbę. Lietuvos Sąjūdis taip pat ragina reika­lauti valstybės institucijų principingai įvertinti asmenis, klastojančius istorinius faktus ir žemi­nančius mūsų tautą ir valstybę" (rezoliucija „Lie­tuvos istorija - lietuvių tautos kultūros vertybė ir pasididžiavimas").

Argi čia „vienos partijos priedėlio", kaip sig­natarų televizijos laidoje kalbėjo rašytojas V. Bubnys, reikalas, nepagrįsti siekiai? Argi jūs nematote istoriją klastojančių faktų? Argi niekas nežemina mūsų tautos ir valstybės? Argi blogai, jeigu kiekvienas Lietuvos pilietis, bent jau kiek­vienas lietuvis būtų sąjūdininkas, kokie mes buvo­me didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose ir Baltijos kelyje! Bėda ta, kad šiandien Lietuvą valdanti kli­ka tuose istoriniuose renginiuose nedalyvavo.

Nors šiame daug kam nepageidaujamame su­važiavime dalyvavo labai mažai iniciatyvinės gru­pės narių ir Nepriklausomybės akto signatarų, mano akimis, jis teikia daug vilčių, nes oratoriai neapsiribojo blogybių išvardijimu, ragino veikti, reikalauti.

„Reikalaujame įteisinti Lietuvos teismuose visuomenės atstovus taip, kaip yra visose demo­kratinėse valstybėse. Tokios institucijos (tarėjų) įteisinimas buvo įtrauktas į Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Res­publikoj e planą, patvirtintą Seimo narių 2002 m. lapkričio 7 dieną. Tačiau šis plano skirsnis nebuvo vykdomas", - rašoma rezoliucijoje „Dėl teismų sistemos demokratizavimo". Pagrindinį pranešimą šia tema padarė prof. V.Vilimas. Jis kalbėjo apie didžiulį visuomenės nepasitikėjimą teismais, nes jie tvarkosi savo reikalus kaip tin­kami, apie tarėjus nenori girdėti, esą žmonės to­kiam žingsniui nesubrendę, jie stokoja dvasinės kultūros, o norint teismuose turėti visuomenės atstovų, reikia keisti Konstituciją.

„Išsirinksime naują Seimą, bet teismai liks tokie patys. Teismų pertvarka būtina, kitaip ko­va su korupcija - muilo burbulas", - sakė prof. V Vilimas.

„Racionaliai naudojamas Lietuvos žemės fon­das garantuotų daugeliui žmonių užimtumą ir pra­gyvenimą. Todėl buvusių tradicinių, bet okupaci­jos sunaikintų šeimos ūkių Lietuvos kaime atkūrimas gausintų darbo vietų ir sumažintų šeimų ny­kimą, jaunimo emigraciją", - rašoma suvažiavimo priimtoje rezoliucijoje „Dėl smulkių ir vidutinių šeimos ūkių atkūrimo Lietuvoje". Deja, kaip kal­bėjo inžinierius V. Čeginskas, vyksta atvirkščias procesas. Žemė superkama didžiuliais kiekiais, ap­gaulingai apeinant įstatymus. Ji virto spekuliaci­jos objektu. Iš čia gali kilti ir šalies užvaldymo grėsmė. Kuriami stambūs dvarus primenantys ūkiai buvusių kaimų ūkininkų žemėse. Iš žemės gauna­mos pajamos, taip pat iš valstybės biudžeto ir Eu­ropos Sąjungos skiriamos milijardinės lėšos ati­tenka negausiam turtuolių klanui. Už kelis šimtus litų išnuomojami ežerai, durpynai, miškai...

Sąjūdžio suvažiavime ne kartą buvo paliesta labai skaudi Rytų Lietuvos problema. Per dvide­šimt metų Lietuvos Sąjūdžio tikslai Rytų Lietu­voje iki galo neįgyvendinti. Penkiasdešimtyje Vil­niaus ir Šalčininkų rajonų vietovių iki šiol nega­lima įgyti pradinio, pagrindinio ar vidurinio moks­lo valstybine kalba. Lietuvos įstatymų besilai­kantiems tėvams, mokiniams, organizacijoms da­romas spaudimas, kurstoma tautinė neapykanta, tęsiama lenkinimo politika. Čia tiek bėdų, kad ne tik šioje apžvalgoje - jaučio odoje visų nesu­rašysi. Daug metų prof. Kazimieras Garšva apie tai kalba, pirštu rodo, bet Lietuvos valdžia kur­čia, bejėgė, bevalė prieš „strateginį partmerį". Vien nuolaidos, o juk seniai laikas nuo kalbų pereiti prie darbų.

Niekas neabejoja, kad ateina sunkūs laikai. Jie jau atėjo. Kuras beprotiškai brangsta, netoli diena, kai bus uždaryta Ignalinos atominė elek­trinė, o čia dar elektros energijos sistemos priva­tizavimas, prisidengiant AB Leo LT steigimu, pa­žeidžiant konstitucinius ir Europos Sąjungos rei­kalavimus. Elektros energetikos kapitalo dalies perleidimas privatiems savininkams buvo įvyk­dytas neskaidriu, valstybei, visuomenei, elektros vartotojams žalingu sandoriu.

Aukštojo mokslo sistemos krizė, pasireiškian­ti imitacine, pavojinga reforma, galinčia sukelti pragaištingų socialinių ir demografinių padari­nių... Žodžio bei kūrybos laisvės suvaržymai vi­suomenės interesams atstovauti pašauktoje ins­titucijoje - Lietuvos radijuje ir televizijoje... Ar­tėjantys Seimo, Prezidento rinkimai... Visais šiais ir daugeliu kitų klausimų savo nuomonę pasakė daugiau kaip 35 Lietuvos Sąjūdžio XI suvažiavi­mo delegatai. Kalbėjo Nepriklausomybės akto signataras filosofas Bronius Genzelis, Seimo na­riai Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Kęstutis Či-linskas, Rimantas Dagys, Emanuelis Zingeris, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, LLKS pirmi­ninkas, dim. plk. Jonas Čeponis, visuomenės vei­kėjai Antanas Terleckas, Edmundas Simanaitis, Lietuvos ambasadorė Kanadoje Gintė Damušy-tė, rašytojas Eugenijus Ignatavičius, generolo Adolfo Ramanausko-Vanago duktė Auksė Rama-nauskaitė-Skokauskienė, politologas publicistas Vilius Bražėnas ir kt.

Šią Lietuvos Sąjūdžio XI suvažiavimo apžval­gą norėčiau užbaigti vyriausio suvažiavimo daly­vio Viliaus Bražėno išmintingu patarimu: „Artė­ja Seimo rinkimai. Šiandien kiekvienas iš mūsų neturime svarbesnio, ateitį labiau lemiančio dar­bo kaip pasirengimas rinkimams. Privalome iš­rinkti tokius žmones, kurie spręstų mūsų čia pa­minėtas problemas. Nes dabartinį Seimą, dabar­tinę Vyriausybę įkalbinėti, įtikinėti veikti pagal mūsų norus beprasmiška - nieko ji nedarys, ge­riausiu atveju tik imituos veiklą, tik apsimes pai­santi visuomenės interesų. Visas jėgas - Seimo rinkimams! Tada pajudės ir švietimo, ir sveika­tos apsaugos, ir žemės, ir kitos reformos. Tik tada priversime žemgrobius grąžinti žemę, tik tada A.Brazauskas grąžins viešbutį... Neleiskime valstybės valdyti bomžoms!"

Suvažiavimo dalyviai Viliui Bražėnui plojo atsistoję...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija