„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2008 m. birželio 6 d., Nr. 1 (10)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ir pergalės, ir nesėkmės eina kartu

Rytas KUPČINSKAS

Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininkas, Seimo narys

Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas,
Seimo narys Rytas Kupčinskas didžiausią
dėmesį sutelkė į nūdienos problemas
Gintaro Visocko nuotrauka

Susirinkome čia, šioje garbingojo Kovo 11-osios salėje, paminėti reikšmin-giausio XX a. Lietuvos judėjimo, telkusio Lietuvos žmones laisvės ir nepriklau­somybės atkūrimui, 20-ąsias metines. Tai nedidelis laiko tarpas palyginti su daugiaamže mūsų valstybės istorija, tačiau reikšmingas tuo, kad dar kartą įrodė lietuvių tautos gyvybinių galių stiprybę, jos nepalaužtą dvasią išsivaduoti iš okupacijos. Lietuvos Sąjūdis buvo ta organizacinė struktūra, kuria remiantis racionaliausiai pavyko pasinaudoti žlungančios Sovietų Sąjungos nesugebėji­mu valdyti milžinišką imperiją, sutelkti Tautą nepriklausomybės atkūrimui, efektyviai naudotis pasaulio lietuvių bendruomenės parama bei įtaka ir tarp­tautinės demokratinės visuomenės dėmesiu. Tuometinė kompartija, jos no­menklatūra, KGB visomis priemonėmis siekė minimizuoti žmonių siekį gyven­ti laisvoje šalyje, siekdami perimti vadovavimą Sąjūdžiui. Jų netenkino padėtis, kad Sąjūdyje dalyvavo ir didelę įtaką turėjo pokario pasipriešinimo sovietiniai okupacijai dalyviai - partizanai, sukilėliai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, „Lie­tuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" leidėjai ir platintojai, žmogaus teisių gynė­jai, kultūros veikėjai. Kompartijos aktyvistai nenorėjo atsisakyti savo privilegi­jų, įvairiais svertais stengėsi daryti įtaką eilinių žmonių gyvenimui, lobti visuo­menės sąskaita.

Tenka konstatuoti, kad Sąjūdžio kūrimosi pradžioje ne vienas kompartijos veikėjas galvojo, o kompartija sistemingai kūrė planus, kaip perimti valdžią atkūrus nepriklausomybę. Tai mes konstatuojame praėjus 20 metų, matydami realią situaciją šalyje, kai pagrindinėse valstybės struktūrose įsitaisė asmenys, dirbę komunistų partijos ir komjaunimo centro komitetuose ir vietinėse parti­nėse organizacijose, baigę Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų, milicijos aukš­tąsias mokyklas. Netenka abejoti, kad tai buvo planuojama bei numatoma ir Rytuose, už Lietuvos ribų. Tenka pripažinti, kad daugelis Lietuvos žmonių tikėjo, kad mus vienijo laisvės ir nepriklausomybės siekiai, bendras darbas tautos gerovės, demokratinės ateities vardan, tačiau dabartis rodo ką kitą. Kompartijos nomenklatūros atstovai žingsnis po žingsnio realiai užgrobė vyk­domąją valdžią, susiejo savo veiksmus su oligarchinių grupių interesais įvesda­mi biurokratinį diktatą, teisminė valdžia liko nereformuota. Deja, visuomenė nedalyvauja teisingumo vykdyme. Teismų sistema tapo dar uždaresnė ir neat-skaitinga visuomenei, švietimo sistema depolitizuota (tiksliau, apsiribojama žinių siekimu, neugdant meilės ir pagarbos savo tėvynei ir kraštui). Sudėtinga diagnozuoti ir išrašyti receptus sveikatos, socialinės apsaugos išgijimui. Net tokie teigiami pasiekimai, už kuriuos pasisakė Sąjūdis - būti NATO ir ES nariais, neišnaudojami tautos saugumui ir ekonominei gerovei pasiekti. Reikia prisiminti, kad sovietams okupavus Lietuvą, įvykdytas plataus masto genoci­das, žudant, naikinant, tremiant Lietuvos piliečius, kovojusius ir rėmusius Lietuvos valstybingumą. Ir štai, praėjus 20 metų, kai pokario metais nužudy­ta tūkstančiai šalies gyventojų, dabartinius teismus pasiekė keliolika genoci­do bylų. Čia galima būtų išvardinti kelias problemas: bylų vilkinimas proku­ratūroje ir teismuose, skiriamos simbolinės bausmės KGB darbuotojams ir slaptiems agentams, neatstatomos partizanų teisės, remiantis tuo, kad nusi­kalstamose organizacijose buvo kitokie įrašai atitinkamose bylose. Štai to išdava visa to, kad nebuvo Niurnbergo komunizmui, o iškyla reali grėsmė jo renesansui. Turime suprasti ne tik mes, bet visa demokratinė tarptautinė bendruomenė.

Būtų galima surašyti pilną jaučio odą problemų, iškilusių dėl nomenklatū­rinio valstybės užvaldymo, bet reikia pripažinti, kad turime telkti visas patrio­tines organizacijas, aktyviai dalyvaujant Sąjūdžiui, ginant valstybės saugumą ir galvojant apie tautos ateitį. To mes ir aktyviai sieksime.

Kalba, pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje birželio 3-iają

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija