„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2009 m. sausio 30 d., Nr. 1 (11)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kentėjo, bet nepalūžo

Benjaminas ŽULYS

Buvęs tremtinys Jonas Koklevičius
su savo padirbdintomis slidėmis

Jono Koklevičiaus slidėse įamžinta
Sibiro tremties istorija
Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotraukos

Patriotizmo sėmėsi iš tėvų

Įvairiuose tautiniuose, katalikiškuose renginiuose dažnai galima išvysti pusamžį vyriškį, laikantį ne Lietuvoje gamintas plačias, kailiu apdengtas slides. Tai – buvęs Sibiro tremtinys Jonas Vytautas Koklevičius. Jis turi ką papasakoti žmonėms apie savo ir savo bendraamžių, bendraminčių gyvenimą, pamąstyti apie Lietuvos ateitį. Jis yra vienas iš tų žmonių, kurie sovietinės priespaudos metais už savo patriotinius įsitikinimus 30 metų kentėjo Sibiro tremtyje, patyrė daug nuoskaudų ir neteisybės, bet visus sunkumus išgyveno, savo mintis kreipdamas į Dievą ir gimtąją šalį. Jis buvo ir tebėra įsitikinęs, kad viltis yra stipresnė už mirtį, tai jam padėjo išlikti, išvysti Lietuvos trispalvę.

Jonas augo Darsūniškio miestelyje, dievobaimingoje, patriotiškai nusiteikusioje šeimoje. Čia lankydavosi Lietuvos partizanai, kuriuos tėvai kuo galėdami rėmė. Vieną žiemos dieną (Jonukui tada buvo dešimt metų) po susirėmimo su enkavėdistais ir stribais būrelis kovotojų partizanų vėl užsuko į jų namus. Buvo nuvargę, išalkę, tad tėvai suskubo juos pamaitinti. Kaip tik tą dieną (pagal katalikišką tradiciją) pas juos žadėjo užsukti kalėdodamas vietos klebonas kun. Kazlauskas su zakristijonu. Nors jie buvo dori ir patikimi žmonės, bet maža kas galėjo nutikti, todėl apie tai įspėjo partizanus. „O ar mes ne katalikai ?“– paklausė būrio vadas Vytautas Marčiulionis-Viesulas. (Jo sesuo buvo ištekėjusi už Jono mamos pusbrolio, o tai dar labiau sutvirtino šeimą su kovotojais.) Tądien užsukusiam kunigui partizanai atliko išpažintį, pasimeldė už žuvusius, artimuosius, o kitą dieną išėjo. J. Koklevičius įsitikinęs, kad tik Aukščiausiasis tada apsaugojo jų namus nuo stribų antpuolio.

Bet ramybė truko neilgai. Ne kartą jų vaikus stribai kamantinėjo, ar čia lankosi banditai, bet jokių žinių negavo. Tėvą Antaną irgi ne kartą tardė ir  kankino, bet jis iškentė, nepalūžo. Visgi susidorojimo neišvengė. 1949 metų kovo 18 dieną tėvas buvo nuteistas 25 metams lagerio, penkeriems tremties ir penkeriems – be teisės gyventi Lietuvoje. Karagandos vario gavybos skaldyklose jis iš akmens kirto vario plokštes, susigadino sveikatą ir liko invalidu.

Po pustrečių metų Jono mama Ona su vaikais (Jonu ir Danute) buvo ištremti  kaip banditų šeima. Maža to, tuometinė Žiežmarių vykdomojo komiteto valdžia parašė, kad motina esanti buožė (kulačka), nes esą laiko šešias karves, tris arklius, šešias avis ir kelias kiaules. Taigi šeimos laukė tolimas tremties kelias į Sibirą, Tomsko sritį. Galutinis tremties punktas – Rogozino miškų ruošos punktas, milžiniški miškų masyvai.

 Katorgoje

Nuo Tomsko iki Tomės punkto Obės upėmis ir sausuma – apie 1000 kilometrų. Visą  kelią tremtinius lydėjo automatais ginkluota vidaus kariuomenės sargyba. Pristatymo punkte tremtinių laukė apirę, kiaurais stogais barakai, kuriuos reikėjo skubiai remontuoti, nes artėjo žiema, kuri ten trunka apie aštuonis mėnesius, o šaltis siekia 50–60 laipsnių. Tremtiniai katorginėmis sąlygomis vertė medžius, ruošė juos plukdyti Vasigano upe.

Darbo įrankiai – rankinis pjūklas (lučkovaja pila), kirvis, tik vėliau buvo parūpinti keli elektriniai pjūklai, kad būtų didesnis darbo našumas. Darbo normos buvo milžiniškos, tekdavo beveik be poilsio dirbti po dvylika valandų per parą. Ne vienas darbininkas griūvančių medžių buvo sužalotas ir mirė nuo žaizdų. Jonas miškuose praleido septynerius metus, čia paliko sveikatą, tapo invalidu. 1956 metais, jau po Stalino mirties, iš lagerio pas savo šeimą buvo atkeltas tėvas. Tada kartu buvo visa šeima, kad ir katorginėmis sąlygomis, bet drauge.

Atmintyje giliai įsirėžęs 1965 metų rugsėjis – tada jam teko akis į akį susitikti su galinga rudąja Sibiro meška. Nuo jos ilčių, dantų ir nagų žuvo ne vienas net didelę medžiotojo patirtį turėję vyras. Panašus likimas laukė ir Jono. Bet atkaklus lietuvis nepabūgo stambios, gal apie 300 kilogramų sveriančios įniršusios meškos. Po atkaklių grumtynių savo pasidirbdintu vadinamuoju kardiniu peiliu žvėrį nukovė. Tiesa, meška drąsaus jaunuolio kūne paliko ženklus – apie 40 žaizdų. Kaip teigė Jonas, savo „autografus“ meška paliko ir veide, kai kurie jų ir dabar matyti. Daugiau nei 70 dienų Jonas gydėsi ligoninėse, o apie drąsųjį lietuvį buvo pasakojamos legendos.

Iš miško Jonas perėjo dirbti į naftos ir dujų paieškų ekspediciją sargu. Tai buvo atsakingas darbas, nes reikėjo saugoti karinius prieštankinius sprogmenis, naudojamus ieškant naftos telkinių. Po darbo Jonas  baigė netoliese veikusius vakarinius kursus, kuriuose įgijo dyzelinės elektros stoties mašinisto specialybę, paskui 15 metų dirbo Kolpaševo jungtinio oro uosto Srednij Vasigan  padalinyje.

Būdamas tremtyje, Jonas pasidirbdino itin praktiškas slides, kurias parsigabeno ir į Lietuvą. Jos padengtos briedžių kojų kailiu, todėl labai gerai čiuožia į priekį, o slydimą atgal sulaiko. Būtent su šiomis slidėmis kauniečiai ar vilniečiai kartais ir mato J. V. Koklevičių patriotiniuose renginiuose.

Grįžo į  Lietuvą… 

Tada jo tėvas ir visa šeima apie Lietuvą dar tik svajojo. Tiesa, seserį Danutę, kaip nepilnametę, išleido į gimtinę. Jonas, praleidęs tremtyje 30 metų, į Lietuvą grįžo 1981 metais, bet, kaip ir daugelio kitų tremtinių, jo čia neregistravo, nepriėmė į darbą. Šiaip taip Jonas išsirūpino iš Srednij Vasigano aerodromo  pažymą, kad jis perkeliamas dirbti į Kauno oro uostą. Čia 10 metų dirbo dailide. Po trejų metų į tėvynę grįžo ir tėvai. Jie dar Sibire ir vėliau prirašė kalnus raštų įvairioms Kauno, Lietuvos, Maskvos žinyboms, patyrė daug vargų, kol buvo priregistruoti Kaune pas dukrą. Tėvas laisvėje išgyveno vos pusantro mėnesio ir mirė… Mama į amžinybę išėjo po pusmečio. „Grįžo į Lietuvą  numirti…, – liūdnai sako J. Koklevičius. – Bet vis gimtojoje žemėje.“     

Jis dar nesenas, jam 73-eji, jis aktyvus tremtinių ir politinių kalinių bendruomenės narys, „XXI amžiaus“ laikraščio bičiulis bei platintojas, vienas iš Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios pagalbininkų ir talkininkų. Apie tai byloja padėkos ženklas – šios bažnyčios miniatiūrinė kopija. Prieš kurį laiką, padedant ir pritariant bažnyčios klebonui mons. Vytautui Grigaravičiui, J. Koklevičius surengė savo tremties dokumentų ir asmeninių daiktų parodą. Ją susidomėję apžiūrinėjo kauniečiai ir mieste viešėję užsienio lietuviai. Panašią parodą Jonas ketina surengti ir ateityje, į ją ketina pasikviesti ir buvusius tremtinius lapteviečius. Kai kurie Jono dovanoti eksponatai yra Kauno Vytauto Didžiojo karo, Tremtinių ir politinių kalinių muziejų ekspozicijose.

Nė vienas tremtinių susibūrimas neapsieina be J. Koklevičiaus. Gimtajame Darsūniškyje, prie bažnyčios varpinės, jis pritvirtino atminimo lentą, skirtą iš šių vietovių kilusių Koklevičių ir Mikalauskų tremtinių šeimų atminimui. Žmonės turi žinoti, kas kentėjo dėl Lietuvos laisvės.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija