Teisinis ginkluoto pasipriešinimo pagrindas

Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijai – 60 metų

Elena MARKUCKYTĖ, Donatas PILKAUSKAS

Panevėžio kraštotyros muziejus

1944–1953 metais sovietų okupuotoje Lietuvoje vyko organizuotas ginkluotas pasipriešinimas – partizanų kova. Nuo pirmųjų kovos metų partizanai siekė sukurti vieningą visos Lietuvos partizanų vadovybę, kuri koordinuotų partizanų veiklą. Deja, šiems mėginimams nuolatos trukdė sovietų saugumo struktūros, kurios ilgainiui perėmė ir stipriausios vieningos partizanų organizacijos – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) kontrolę. Be to, 1948 m. vasarį žuvo vienas iš BDPS atkūrimo iniciatorių, Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas, o kiek vėliau  ir paskutinis senojo BDPS Prezidiumo narys, Tauro apygardos partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ redaktorius, apygardos politinio skyriaus viršininkas Alfonsas Vabalas-Gediminas, tad BDPS aktyvios veiklos nebevykdė.    

Kuriant vieningą partizanų organizaciją, svarbiausią vaidmenį suvaidino Žemaitijos partizanų vadai, ypač Lietuvos kariuomenės artilerijos kapitonas Jonas Žemaitis-Vytautas, Darius, Tylius, Mockus, Liudas, Matas. Pogrindžio centralizacijos naujais pagrindais pradininkais Jonas Žemaitis laikė Kęstučio apygardos vadą, Lietuvos kariuomenės aviacijos kapitoną Juozą Kasperavičių-Visvydą bei šios apygardos vadovybės narius. Jonas Žemaitis buvo Kęstučio apygardos Žebenkšties rinktinės vadas, tačiau 1947 m. balandžio 9 dieną žuvus Visvydui, gegužės mėnesį buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Pogrindžio centralizavimo naujais pagrindais planą 1947 m. vasarą Žemaitis sudarinėjo kartu su Kęstučio apygardos Organizacinio skyriaus viršininku Petru Bartkumi-Žadgaila. Vyriausiosios Lietuvos partizanų vadovybės būstinę buvo numatyta įkurti Šiaulių – Radviliškio apylinkėse. Šias vietoves partizanų vadai pasirinko dėl komunikacijos atžvilgiu patogios padėties. Žadgaila čia atvyko 1947 m. vasarą ir iki ateinančių metų vidurio buvo įpareigotas paruošti sąlygas apgyvendinti vyriausios partizanų vadovybės narius.

1948 m. birželį Žemaičio iniciatyva buvo įkurta Vakarų Lietuvos (Jūros) sritis. Ji jungė Žemaičių, Kęstučio bei neseniai įkurtą Prisikėlimo apygardą. Sričiai vadovauti Jonas Žemaitis paskyrė Žemaičių apygardos vadą Aleksandrą Milaševičių-Ruonį ir perdavė jam savo įgaliojimus.

Tęsiant vienijimo darbą, sukurtas naujas laikinas organizacinis vienetas – Vieninga Laisvės kovos sąjūdžio organizacija (VLKSO), sujungusi dalį Lietuvos partizanų. 1948 m. birželio 20 dieną partizanų vadas Žemaitis išleido VLKSO įsakymą Nr. 1. Jis išsiuntinėtas visų trijų Lietuvos partizanų sričių vadams. 1948 m. liepą Žemaitis išvyko į naują veikimo rajoną, o liepos 27 dieną Dukto miške jis susitiko su Prisikėlimo apygardos vadovybe. Čia naujuoju apygardos vadu paskyrė Leonardą Grigonį-Užpalį, o buvusį vadą Žadgailą – VLKSO štabo Organizacinio skyriaus viršininku.

Pirmas atkurtos organizacijos darbas – įtraukti į naujai projektuojamą aukščiausią partizanų vadovybę Rytų Lietuvos partizanų vadus. Susitikti su jais prireikė keleto mėnesių – susitikimas su Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadu Jonu Kimštu-Žalgiriu ir Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininku Juozu Šibaila-Merainiu įvyko lapkričio mėnesį Dukto miške. 1948 m. lapkričio 10-12 dienomis įvyko posėdis, kuriame pritarta Tauro apygardos siūlymui iš pradžių atkurti organizaciją senuoju pavadinimu – BDPS. Tada buvo atkurtas minimalios sudėties BDPS, Žemaitis-Vytautas atleistas iš VLKSO vado pareigų ir paskirtas Vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu. VLKSO lapkričio 11 dienos dokumente pervadintas į Ginkluotąsias pajėgas, o Kimštas-Žalgiris paskirtas BDPS vyriausiojo štabo viršininku. Visuomeninės dalies viršininku paskirtas Merainis, BDPS sekretoriumi – Žadgaila. Rytų Lietuvos partizanų atstovai buvo supažindinti su centralizacijos idėjomis ir visoms nuostatoms iš esmės pritarė. Užimti BDPS Prezidiumo pirmininko postą Jonas Žemaitis laišku pakvietė Tauragėje gyvenusį Lietuvos kariuomenės pulkininką Steponaitį.  Vėliau šios minties buvo atsisakyta ir nuspręsta vieningą Lietuvos ginkluoto pogrindžio ir visos besipriešinančios tautos vadovybę rinkti partizanų sričių atstovų suvažiavime. Suvažiavimą nuspręsta sušaukti 1949 m. vasario mėnesį. Vienintelis per visą partizaninio karo istoriją Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas vyko 1949 metų vasario mėnesį Prisikėlimo apygardoje. 1949 m. vasario 1 dieną į Prisikėlimo apygardos veikimo teritoriją su dviem palydovais atvykęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas   prisistatė kaip Pietų Lietuvos srities partizanų vadas, kartu su juo atvyko Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas. Susitikimas įvyko 5–6 km nuo Radviliškio pietų kryptimi, kitą dieną partizanų vadai persikėlė į Prisikėlimo apygardos štabo bunkerį Minaičių kaime.

Visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, pasak partizanų generolo Žemaičio, svarstyti 23 klausimai. 1949 m. vasarį pakeistas vieningos ginkluoto pogrindžio organizacijos pavadinimas – pagal žuvusio Kęstučio apygardos vado J. Kasperavičiaus-Visvydo pasiūlymą organizacija pavadinta Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžiu (toliau – LLKS).  LLKS Tarybos posėdyje buvo priimta LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 dienos Deklaracija. Joje buvo išdėstytos pagrindinės organizacijos politinės programos nuostatos, pabrėžta, kad okupacijos metu LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis ir karinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai. Deklaraciją pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: laikinai einantis BDPS Prezidiumo pirmininko pareigas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas; Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas; Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas; BDPS Visuomeninės dalies viršininkas (taip pat Algimanto, Vytauto, Didžiosios Kovos apygardų įgaliotinis), LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Diedukas, Merainis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesys-Naktis; Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis; einantis Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas; BDPS Prezidiumo sekretorius, LLKS Tarybos Prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila. Deklaracijos tekstą paruošė Vanagas, Merainis ir Užpalis.

Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą. LLKS Taryba, paskelbta vienintele teisėta valdžia okupuotoje Lietuvoje, pasipriešinimui vadovavo per tris sričių štabus: Vakarų Lietuvos (Jūros), Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo), Pietų Lietuvos (Nemuno). LLKS ėmėsi vadovauti tiek politinei, tiek ir karinei pasipriešinimo organizacijų veiklai, partizanai pradėti vadinti Laisvės kovotojais. Politinė Deklaracija užtikrino Lietuvos valstybingumo tęstinumą, pabrėžė demokratinius principus ir visų nenusikaltusių piliečių lygiateisiškumą, siekį racionaliai spręsti socialines problemas bei ginti Lietuvos reikalus tarptautinėse institucijose, kvietė aktyviai dirbti patriotinį išlaisvinimo darbą. Buvo patvirtintas organizacijos pavadinimas, parengti dokumentų projektai, aptarta sąjūdžio ideologija, kovos taktika, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo strategija ir kiti klausimai. Generolas Jonas Žemaitis pabrėžė būtinybę tausoti jėgas, vengti „tuščių efektų“, stengtis išsaugoti tautą ir Laisvės kovotojus lemiamam išsivadavimo momentui. Nutarta nedidinti veikiančių partizanų skaičiaus, tik stengtis išsaugoti štabus ir ryšių tinklą, plačiau išvystyti visuomeninę veiklą.

LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku vienbalsiai išrinktas J. Žemaitis-Vytautas, jam buvo suteiktas partizanų generolo laipsnis. Savo pavaduotojais gen. Žemaitis paskyrė Adolfą Ramanauską, Juozą Šibailą ir Leonardą Grigonį.

Minaičių kaimo bunkeryje Lietuvos ginkluotojo pogrindžio vadai išbuvo iki vasario 22 dienos. Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Vakarų (Jūros) srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas ir Pietų (Nemuno) srities vadas Vanagas iš bunkerio minėtą dieną iškeliavo vakarų kryptimi. Bunkeris Minaičių kaime įrengtas 1948 m. spalį, kaip Prisikėlimo apygardos partizanų štabo bunkeris. Stanislovo Mikniaus sodyboje, svirne, 2,5x3,5 m, buvo du gultai, kėdutė ir staliukas, čia nuolatos gyvendavo šeši partizanai: broliai Vytautas ir Viktoras Šniuoliai, Laurynas Mingėlas, Kazimieras Laužikas, Leonardas Grigonis, Bronius Liesys. Sodybos šeimininką Stanislovą Miknių partizanai apdovanojo Vyčio kryžiumi. Bunkerį Minaičių kaime išsikasė ir įsirengė patys partizanai. Bunkeris buvo naudojamas partizanų iki 1953 metų.

Netrukus pradėtas leisti periodinis vyriausiosios partizanų vadovybės leidinys. Laikraščio leidimo reikalais rūpinosi LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas gen. Žemaitis-Vytautas, LLKS Tarybos sekretorius Bartkus-Žadgaila, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Liesys-Naktis ir LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Šibaila-Merainis. Laikraščio pavadinimą – „Prie rymančio Rūpintojėlio“ – pasiūlė Merainis, kuris ir vadovavo leidimo darbui. Leidinys išeidavo 10 egzempliorių tiražu, jį gaudavo vadovaujančios LLKS grandys. Jų uždavinys buvo leidinį dauginti ir platinti toliau.

Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija įprasmino Lietuvos Laisvės kovotojų veiklą steigiant vieningą ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai organizaciją, kuriant pasipriešinimo politinę ir karinę vadovybę.

Organizuota ginkluota kova už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę 1953 m. buvo  nuslopinta, žuvo arba buvo suimti ir sušaudyti visi 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją pasirašę partizanų vadai. Bet jų pasiaukojama kova šiandien yra reikšmingas Lietuvos istorijos puslapis. 1999 m. sausio 12 dieną Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos“, kuriuo Deklaraciją pripažino Lietuvos valstybės teisės aktu.

© 2009 „XXI amžius“