Deklaracijos dvasia tegul įkvepia tautą

Sukanka 60 metų, kai Lietuvoje okupacijos sąlygomis susirinko kovojančios Lietuvos partizanų apygardų vadai ir po ilgo pasitarimo, trukusio dvi savaites, pasirašė 1949 metų Vasario 16-osios Deklaraciją, įtvirtinančią valstybės santvarką okupacijos sąlygomis ir nusakančią ateities valstybės sąrangą. Tais sunkiais 1949 metais, kai penkerius metus trukusios partizanų kovos jau buvo patyrusios daug netekčių, partizanų vadai susirinko suvienyti visų krašto pasipriešinimo jėgų. Deklaracija nusakė ne tik pasipriešinimo kovos esmę, bet kartu nubrėžė ir demokratinės Nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires. Okupuoto krašto teisėta partizanų vykdomoji valdžia labai sunkiomis sąlygomis kūrė savo norminius dokumentus, pogrindžio struktūrą, leido spaudą ir pan. Deklaracija buvo aplaistyta jos signatarų krauju: dar tais pačiais 1949 metais žuvo keturi signatarai, kiti du – po kelių metų, paskutiniai du nužudyti jau mirus didžiajam diktatoriui. Tai, kad šis dokumentas 1999 metais buvo oficialiai įteisintas Lietuvos Respublikos įstatymu, rodo valstybingumo tradicijų tęstinumą: Lietuvos valstybė aukščiausiu lygiu pripažino pokario rezistencijos vadovybę kaip teisėtą okupuoto krašto valdžią. Toks ilgas, sunkus, erškėčiuotas mūsų valstybingumo ir kovos už nepriklausomybę kelias.

Kodėl mūsų tėvynės būklę ir kovą apibūdinusi deklaracija buvo pasirašyta tik po penkerių kovos prieš okupantus metų? Kodėl tik po daugelio beprasmiškų, dabar atrodytų, aukų (nes daugelis partizanų idealų ne tik nesaugomi, bet ir iškraipomi, paneigiami) partizanų vadai slapta rinkosi į Radviliškio rajone esantį tada niekuo nepasižymintį Minaičių kaimą, dabar jau minimą istorijos vadovėliuose? Kodėl jie beveik tris savaites tarėsi apie okupuoto krašto būklę, apie kovos metodus, apie tos kovos perspektyvas ir valstybės ateitį? Sunku mums, turintiems kitą patirtį, patyrusiems kitus išbandymus, perėjusiems kitą laiko tėkmę, atsakyti į painius istorinius, jei ne likiminius, klausimus. Ir istorikai gali paskelbti tik kokią nors savo hipotezę, nes ir juos palietė okupacijos purvas. Bet iš tų ilgas dienas besitęsusių pasitarimų ir kilo Lietuvos Laivės Kovos Sąjūdžio 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracija, apibūdinusi būsimą Lietuvą kaip demokratinę, laisvą nuo okupacijos dėmių ir jos tarnų. Ir kaip socialiai teisingą...

Dabar mes sunkiai įsivaizduojame, kas vyko Lietuvoje prieš 60 metų. Nors prirašyta daug knygų, straipsnių, sukurta ir vienas kitas meninis ar dokumentinis filmas. Juk tada sprendėsi klausimas: ar bus ir kada bus Lietuva laisva? Nors buvo praėję nedaug metų nuo okupacijos pradžios, daug kas suprato: jungas bus sunkus ir ilgas. Taip, visi tuometinės Lietuvos gyventojai, net ir kolaborantai, ranka rankon bendradarbiavę su okupantais, suprato, kad tautai iškilo realus pavojus palūžti. Tą ypač suprato „tik keliems mėnesiams“, kaip jie manė, į Vokietiją pasitraukę lietuviai: netrukus, gimtajame krašte dar vykstant partizaninėms kovoms, jie jau ieškojo prieglobsčio už vandenyno, nes nebesitikėjo pamatyti tėvų žemę laisvą. Daugelis mūsų, ypač tų, gimusių po 1950-ųjų ar juo labiau po 1960-ųjų (o juk tokio amžiaus piliečiai ir sudaro dabartinį mūsų tautos branduolį), net neįsivaizduojame, ką teko išgyventi mūsų Laisvės kovotojams. Auga ir dar jaunesnė karta, kuriai net neteko gyventi okupacijos sąlygomis, kuri nematė priespaudos, nematė kovojančių partizanų ar jų ryšininkų, kuri nepatyrė apatijos ir nevilties, kuri atėjo palaužus partizaninį pasipriešinimą. Auga ir pati jauniausia karta, kuri nepamena ne tik mūsų vilties metų, kai kilo pogrindžio spauda, bet net ir Sąjūdžio laikų, kai, dainuojančios revoliucijos vedini, ėjome į naują kovą, tikėdami, kad išsipildys mūsų siekiai. Tada susidarė galimybės susivienyti didžiajai tautos daliai, atsidarė gniaužtai, laikę mus totalitarinėse komunizmo replėse, ir mes nesunkiai iškovojome laisvę.

Tačiau kolaborantai neatidavė lengvai valdžios iš savo rankų: persidažę įvairiomis spalvomis sukūrė gausybę partijų, kad tautiečiai pasimestų, pasiklystų ir... vėl išsirinktų buvusį kolaborantą, dabar jau irgi besidangstantį patriotizmu. Ypač tada, kai buvusieji kolaborantai pamatė neryžtingą tautos vadų trypčiojimą vietoje, kai buvo atmetamas tada dar stiprių politinių kalinių, per stebuklą išlikusių partizanų, disidentų noras dirbti Tėvynės ir Tautos labui. Susidarė ydinga tvarka: į valdžią keisdami vienas kitą ateidavo senosios kolaborantų nomenklatūros ir besiformuojančios naujosios nomenklatūros atstovai. Ignoruodami ir Sąjūdžio aktyviuosius narius, jie ypač bijojo vadinamųjų disidentų, kaip žuvusių partizanų idealų pratęsėjų.

Todėl dabar kyla ne mažiau svarbus klausimas: ar mes išliksime kaip tauta? Ar išsaugosime tautines vertybes? Ar dar po 50 metų galėsime šiame krašte prie Baltijos jūros kalbėti lietuviškai? Mes turime visi būti atsparūs, susivieniję, tačiau dažnai suklumpame, užkliūdami už gyvenimo, o ne kovos, sunkumų. Visi mes apsinešę tomis bjauriomis nelaisvės nuosėdomis – mes neįvertiname partizanų žygdarbio vertės, mūsų kova neveda prie idealo: mes paskęstame smulkmenose, tarpusavio rietenose, neapykantos, šmeižto, juodinimo atmatose, mes pasirengę tautietį išjuokti, pasityčioti, apdrabstyti purvais. Ir galų gale – nuskriausti savo artimą, nes jis – ne valdžioje esantis, ne tos partijos, ne tą skelbia, ne taip galvoja. Ne fizinės kančios engia ir alina žmogų, žlugdo jo dvasią. Žmogų kankina iš savųjų patirta kančia, nuoskauda, nesupratimas. Tai yra sunkiausia. Nors iškovojome nepriklausomybę ir formaliai įvykdėme partizanų 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos reikalavimus, mes nevykdome joje iškeltų uždavinių. 1999 metais priimta kaip Lietuvos Respublikos teisės dokumentas, Deklaracija dūla pamiršta valdiškuose stalčiuose (daugelis politikų net nėra jos skaitę, o tuometis Prezidentas netgi atsisakė pasirašyti Deklaraciją įtvirtinantį įstatymą). Gilėja socialinė atskirtis tarp iškilusių milijonierių, privilegijuotų politikų ir tautos. Kai kėsinamasi į lietuvišką spaudą, kurią puoselėjo ir knygnešiai, ir partizanai (beje, okupantai lietuviškos spaudos bijojo labiau nei ginkluoto pasipriešinimo – tą liudija dokumentai), suvaržant ją didžiuliais mokesčiais, sunkinant jos išlikimo sąlygas, darosi ir skaudu, ir nesuprantama, kam tas reikalinga.

Todėl įsisąmoninkime 1949 metų deklaracijos esmę ir vykdykime partizanų priesakus. Jie turi lydėti visą mūsų gyvenimą, visą mūsų nepriklausomybės gyvastį.

© 2009 „XXI amžius“