Antanas Juozapavičius – pirmasis karininkas, žuvęs už Lietuvą

Pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius, žuvęs už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę

Šiandien sukanka lygiai 90 metų, kai kovose už Lietuvos laisvę žuvo vyresnysis leitenantas Antanas Juozapavičius (gimė 1894 02 13 Švakštonių dvare, Vaškų valsčiuje, Biržų apskrityje, mirė 1919 02 13 Alytuje). Jo tėvai nuomojosi nedidelį dvarą (palivarką). Ūkininkauti nesisekė, todėl tėvas su šeima persikėlė į Rygą ir dirbo vežiku. Rygoje Antanas lankė gimnaziją, bet už lietuvybės skleidimą iš šeštos klasės buvo pašalintas. 1915 metais įstojo savanoriu į carinę kariuomenę, o po poros mėnesių buvo priimtas Maskvoje į karo mokyklą.

 Ją baigęs, tarnavo rusų pėstininkų pulke Tverėje. Ten tarnaudamas buvo išsiųstas į Gatčino kulkosvaidininkų mokyklą, paskui tarnavo latvių šeštajame Tukumo pulke, kariavo su vokiečiais prie Rygos ir buvo sužeistas.

1917 metais, Rusijoje organizuojantis lietuvių kariniams daliniams, A. Juozapavičius aktyviai dalyvavo lietuvių karių suvažiavimuose, buvo renkamas į vykdomuosius organus, dalyvavo įvairiose delegacijose deryboms su rusų karine vadovybe dėl leidimo steigti Rusijoje lietuvių karines dalis. Gavus tokį leidimą A. Juozapavičius buvo paskirtas Vitebsko lietuvių bataliono vadu. Kai Rusijoje valdžią paėmė bolševikai ir išformavo lietuvių dalinius,  A. Juozapavičius grįžo į Lietuvą. 1918 m. lapkričio mėnesį Vilniuje  sudarius pirmąją Lietuvos vyriausybę, A. Juozapavičius buvo paskirtas Krašto apsaugos ministro adjutantu. Su ministru pirmininku A.Voldemaru jam teko važinėti į Berlyną Lietuvos valstybės reikalais.

Pirmajam pėstininkų pulkui iš Vilniaus persikėlus į Alytų, A. Juozapavičius buvo paskirtas pulko vadu. Jis nemėgo nei bolševikų, nei vokiečių. Dėl tuo metu Vokietijoje vykusios revoliucijos vokiečių kareivių drausmė buvo pašlijusi, jų elgesys su vietos gyventojais ir lietuvių kariais buvo pabloginęs santykius tarp lietuvių pulko ir vietinės vokiečių įgulos. Alytaus bare frontą su bolševikais saugojo ir lietuviai, ir vokiečiai. Aplinkybės reikalavo glaudaus bendradarbiavimo, bet jo nebuvo. Lietuvių saugoma teritorija buvo į šiaurę nuo Alytaus-Varėnos geležinkelio, o vokiečių – į pietus nuo  geležinkelio. Naktį iš vasario 12-os į 13-ąją bolševikai pradėjo Alytaus puolimą. Bendro vadovavimo miestui nebuvo, vokiečiai ir lietuviai veikė atskirai. Vyr. leitenantas A. Juozapavičius su keliais kulkosvaidžiais ir viena kuopa karių naktį išvyko į savo barą. Pasinaudodamas tamsa, jis norėjo išeiti prie plento į bolševikų užnugarį ir priversti juos trauktis. Deja, vokiečiai vengdami mūšio pasitraukė, lietuvių sargybos irgi traukėsi. A. Juozapavičius ryžosi grįžti į Alytų. Čia abipus Nemuno prie miesto ribų vyko atsitraukiančių lietuvių kautynės su bolševikais.

Buvo laiku suskubta, nes kareivinėse liko ginklų, kurie paskubomis buvo gabenami per tiltą. A. Juozapavičius raitas lydėjo ginklus. Vyko smarkus susišaudymas ir viena kulka pataikė į jojantį per tiltą vyr. leitenantą Antaną Juozapavičių, tapusį pirmąja auka kovoje už nepriklausomybę. Bet jau vasario 15 dieną Alytus buvo susigrąžintas. Karininkas buvo palaidotas Alytaus bažnyčios šventoriuje, vėliau pastatytas paminklinis kryžius. 1925 m. vasarą vykstant pirmajam Dzūkų pavasarininkų kongresui Antano Juozapavičiaus žuvimo vietoje buvo prikalta paminklinė lenta, o 1937 metais pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas buvo pavadintas karininko Juozapavičiaus vardu, prie jo pritvirtinta lenta.

A. Juozapavičius apdovanotas pirmo laipsnio Vyčio Kryžiumi (1922 m., po mirties), Savanorio medaliu (1930 m., po mirties), Čekoslovakijos karo kryžiumi (1926 m., po mirties). 1990 metais Lietuvos pasienyje, Juozapinės kalno papėdėje, netoli Krėvos pilies, pastatytas paminklinis akmuo, ant kurio užrašyti karininko Antano Juozapavičiaus žodžiai: „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“.

© 2009 „XXI amžius“