Povilas Lukšys – pirmasis už Lietuvos laisvę žuvęs karys

Povilas Lukšys – pirmasis savanoris, paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę

1918 m. vasario 16 dieną paskelbus  Lietuvai Nepriklausomybės aktą reikėjo šį sprendimą ginti ginklu nuo išorės priešų – bolševikų, bermontininkų, Želigovskio kariaunos. Valstybė, iš visų pusių apsupta priešų, per trumpą laiką turėjo kviestis tautiečius prie ginklo. Per pirmą savaitę į Lietuvos kariuomenės gretas stojo arti 10 000 karių.

Šiemet sukanka 90 metų, kai 1919 m. vasario 8 dieną Taučiūnų kaime prie Kėdainių mūšyje su bolševikais kovose už Lietuvos laisvę žuvo pirmas kareivis – Povilas Lukšys (gimęs 1886 08 21 Kazokų kaime, Surviliškio vls., Kėdainių aps.).

P. Lukšys lankė Surviliškio pradžios mokyklą, vėliau mokėsi namų statybos amato, tarnavo rusų kariuomenėje. Sugrįžęs į Lietuvą statė namus, dalyvavo pavasarininkų veikloje. Išgirdęs kvietimą į Lietuvos kariuomenę, surinko aplinkiniuose kaimuose savanorių būrelį ir jais vedinas atvyko į Kėdainius. Čia jį priėmė į Kėdainių srities apsaugos būrį būrininku. Po kurio laiko paskirtas lauko sargybos viršininku ir su aštuoniais kareiviais išsiųstas į Šilainėlių kaimą.

Vasario 7 dieną, kai bolševikai puolė Kėdainius, P. Lukšys su savo kariais pasitraukė į Kėdainius. Bolševikams pradėjus Kėdainius supti iš pietų ir užėmus Eigulių kaimą, P. Lukšys gavo naują užduotį – užimti Paobelių dvarą ir neleisti bolševikams kirsti Kėdainių–Kauno kelią. Šią užduotį P. Lukšio kariai atliko puikiai: užėmė Paobelių dvarą ir bolševikus privertė pasitraukti. Prisidengami aukštais Obelės upės krantais, P. Lukšys su kariais priėjo Eigulių kaimą  ir netikėtai puolė priešą iš užnugario. Visa kuopa bolševikų turėjo atsitraukti. Iš Kėdainių priemiesčio atvykusi pagalba užėmė Eigulius. Naktį gauta žinių, kad bolševikai traukiasi Šėtos link. Nuspręsta sustiprinti žvalgybą Šėtos kryptimi. P. Lukšys buvo paskirtas vieno žvalgybinio būrelio viršininko pavaduotoju. Būrį sudarė 16–17 karių ir du raitininkai. Išvyko sutemus, rogėse turėjo kulkosvaidį.

Vasario 8 dienai auštant žvalgai artinosi prie Taučiūnų kaimo. Pastebėję juos bolševikai iš arti atidengė smarkią ugnį. Žvalgai šoko iš rogių ir rengėsi gintis. Buvo aštunta valanda ryto, kai kulkų pervertas Povilas Lukšys krito atgal į roges, drąsindamas kitus. Priešas pradėjo supti, o žvalgai atsišaudydami pasitraukė.

Povilas Lukšys apdovanotas Vyčio Kryžiumi (po mirties). 1938 m. lapkričio 23 dieną iš Šv. Jurgio parapijos kapinių palaikai perkelti į Kėdainių karių kapinės.  

1929 metais žuvimo vietoje kėdainiečiai pastatė architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotą paminklą, skulptorius Bronius Pundzius sukūrė jo biustą, kuris pastatytas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus panteone prie Nežinomojo kario kapo ir Amžinosios ugnies. Čia apsilankę Lietuvos svečiai, jaunimas atiduoda gilią pagarbą lietuvių tautos didvyriui. Tikėkimės, kad Lietuvos patriotinės organizacijos deramai paminės P. Lukšio auką.

Parengė
Kazimieras Dobkevičius

© 2009 „XXI amžius“