Pietų Lietuvos partizanų kovų atlasas

2008 metų pabaigoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido vertingą knygą „Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos“. Šiame enciklopediniame leidinyje pateikiama smulki informacija apie minėtose partizanų apygardose 1944–1954 metais vykusius svarbiausius partizanų mūšius ir susidūrimus su sovietiniais čekistų, stribų, kariuomenės, NKVD, MVD, MGB kariniais vienetais, partizanų žūtis (išvardijant visus mūšyje žuvusius ar į nelaisvę paimtus partizanus), sunaikintus partizanus globojusius bunkerius, partizanų palaikų niekinimo vietas ir kt. Partizanų žūties ar mūšių vietos paženklintos kukliais kryžiais, kryželiais, kartais paminklais ar net koplyčiomis. Kaip knygos įžangos žodyje rašo ats. redaktorė Dalia Kuodytė, žinoti šiuos po visą Lietuvą išbarstytus atminimo ženklus, prie jų stabtelti – tai istoriją pažinti ne vien iš vadovėlių, kas svarbu ne tik jaunimui, bet nevėlu ir kitais žmogaus gyvenimo tarpsniais. Iš atlase pateiktų duomenų galima padaryti išvadą, kad aktyviausias pasipriešinimo kovos laikotarpis buvo 1944–1946 metai, kai vyko ir didžiausi mūšiai, ir žuvo daugiausia partizanų (gal apie 10 tūkst.), t.y. pusė visų per partizaninį laikotarpį žuvusių partizanų. Vėliau partizanai dėl pasikeitusios partizanų taktikos, dėl MGB naudotos klastos buvo verčiami pereiti į slapstymosi (dažniausiai bunkeriuose miškuose ar pas patikimus gyventojus) pozicijas, tad mūšiai tapo retesni, gal ne tokie kruvini, bet skaudesni, nes partizanai buvo naikinami sistemingai, pasitelkus visą čekistinio klastingumo arsenalą.

Susipažinus su knygoje pateiktais faktais ir abejingas tautos istorijai žmogus turėtų būti sukrėstas – didžiules kančias teko mums, nedidelei tautai prie Nemuno, patirti dėl okupantų nežmoniškumo. Štai kas knygoje rašoma apie 1945 metais vykusius mūšius.

„Vasario 21 d. Alytaus aps. Simno vls. (dabar – Alytaus r. sav.) Liepakojų k. NKVD pasienio kariuomenės 94-ojo pasienio būrio kareiviai ir 35 stribų grupė apsupo ir beveik sunaikino Antano Kušlio-Vilko vadovaujamą partizanų būrį. Per mūšį, trukusį apie 2 valandas, žuvo 32 (kitais duomenimis – 35 partizanai), iš jų žinomi: (...).“ Prie straipsnio pridedama paminklo žuvusiems partizanams Simno kapinėse nuotrauka.

O štai kas rašoma apie garsųjį Kalniškės mūšį:

„Gegužės 16-17 d. Alytaus aps. Simno vls. (dabar – Lazdijų r. sav.) Kalniškės miške vyko vienas didžiausių lietuvių rezistencijos istorijoje mūšių. Apie 100–120 partizanų, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno, kovėsi apsupti kelis kartus gausesnių NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko pajėgų ir išsiveržė iš apsupties. NKVD pajėgų nuostoliai – keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų. Žuvo daugiau kaip 40 (pasak operatyvinių dokumentų – 62) partizanų. (...)“ Prie straipsnio pridedama paminklo žuvusiems partizanams Kalniškės miške, taip pat būrio vado J. Neifaltos-Lakūno ir žuvusios partizanės Albinos Neifaltienės-Pušelės nuotraukos. (Pats vadas žuvo po penkių mėnesių – lapkričio 21 d.)

Atlase aprašomi du Varčios mūšiai (1945 m.).

„Birželio 14 d. Alytaus aps. Alytaus vls. (dabar Alytais r. sav.) Varčios miške, tarp Alovės ir Daugų mstl., įvyko I Varčios mūšis. Per NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko batalionų vykdomą karinę-čekistinę operaciją, kurios tikslas – sunaikinti Lietuvos kariuomenės atsargos leitenanto Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujamą partizanų būrį, žuvo 30 (kitais duomenimis – 47) partizanų (tarp jų 2 moterys) ir sulaikyti 6 (kitais duomenimis – 14) partizanai.“ O apie po kelių dienų įvykusį kitą mūšį pateikiami tokie duomenys: „Birželio 23 d. įvyko II Varčios mūšis, kuriame dalyvavo Adolfo Ramanausko-Vanago, Juliaus Čapliko, Kosto Barausko-Vėžio ir Juliaus Jauneikos vadovaujami partizanų būriai. Abiejuose Varčios mūšiuose žuvo 61-63 partizanai. (...)“  Prie straipsnio pridėtos paminklo ir paminklinio akmens Varčios mūšiuose žuvusiems partizanams nuotraukos.

O štai duomenys apie garsųjį Merkinės šturmą.

„Gruodžio 15 d. vyko Merkinės šturmas. Jungtinės partizanų pajėgos, vadovaujamos Adolfo Ramanausko-Vanago ir Jono Jakubavičiaus-Rugio, 11 val. puolė Merkinę. Partizanai turėjo žinių, kad dauguma miestelyje dislokuotos kuopos kareivių išvykę į Alytaus aps. vykdyti operacijos, o kita dalis – išsiųsti likviduoti Merkinės vls. partizanų grupių. Merkinėje buvo likę 7 NKVD-NKGB darbuotojai, 13 stribų ir 8 NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko kareiviai. Iš pradžių iš kairiojo Nemuno kranto persikėlė apie 75 partizanų būrys, kuris vėliau, prasidėjus susišaudymui, trumpam atsitraukė. Prie jo prisidėjo dar 3 būriai, kuriuose buvo 120-150 partizanų, iš visų pusių apsupę Merkinę, 4 būriai (200–230 partizanų) pradėjo miestelio puolimą. (...)“ Prie straipsnio pateiktos kryžiaus, skirto žuvusiems partizanams, ir Merkinės kryžių kalnelio koplyčios bei koplytstulpio Juozo Vitkaus-Kazimieraičio atminimui nuotraukos.

Parengė Livija ŠIUGŽDIENĖ

© 2009 „XXI amžius“