„Jų šeimas reikėjo ištremti“...

1941-ųjų birželio 14-osios tremtį prisimenant...

Mokytojas Vytautas Juozapaitis su draugu ir kolega Vytautu Žurausku Gražinos vidurinėje mokykloje, apie 2004 m.

Lietuviai Bijsko institute apie 1952 metus. Pirmoje eilėje dešinėje – ŠU prof. Danutė Klumpytė, antroje eilėje antras iš dešinės – mokytojas Vytautas Juozapaitis

Ona Žilinskienė- Pakėnienė su sūnumi Eugenijumi prieš tremtį

Aštuntos klasės mokinys Eugenijus Pakėnas su draugu Ivanu Kaškariovu

Sunaikinti tautos elitą okupantams buvo gyvybiškai svarbu, todėl 1941-ųjų tremtis buvo šviesuomenės tremtis. Tų tremtinių likimas sunkus: daug jų žuvo lageriuose, kiti – tyliai iškeliauja amžinybėn. Jų prisiminimų trupiniai reikalingi ateities Lietuvai. Pateikiame keletą jų.

Laima Macytė

Vytautas Juozapaitis pasakojo, kad jų šeimą turėjo ištremti du kartus: tėtis Petras Juozapaitis buvo Radviliškio savivaldybės tarnautojas, o mamos brolis Benediktas Trumpys – Juozo Lukšos-Daumanto bendražygis...

Tėvų namų šiluma

Tėtis Petras Juozapaitis gimė 1901 metais Daukšlaukio kaime, netoli Polekėlės. Buvo tryliktas vaikas ūkininkų šeimoje. Baigęs progimnaziją tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Buvo Šaulių sąjungos narys, tautininkas. Dešimt metų jis dirbo miesto savivaldybėje sekretoriumi. Kai užgriuvo rusai, dar pusę metų dirbo ten pat, o paskui buhalteriu durpyne.

Mama Pranė Trumpytė-Juozapaitienė gimė Pakruojo krašte, augo Radviliškyje. Dirbo geležinkelio kontoroje. Benediktas Trumpys buvo mamos brolis.

 J. Daumantas knygoje „Partizanai“ pasakodamas apie 1950-ųjų rudenį namo iš Vokietijos grįžtančius bendražygius rašo: „Pavalgę ir susiorientavę patraukė Nemuno link. Ėjo naktimis, dienas praleisdavo slėpdamiesi miške, pavalgyti užeidavo pas ūkininkus. Kelionėje batai nutrynė B. Trumpiui kojas ir jam teko keliauti tik su kojinėmis. Daugiau nei po trijų parų be nuotykių pasiekė ištvinusį Nemuną. <...> 1951 m. vasario mėn. MGB skubiai paruošė J. Lukšos-Mykolaičio, K. Širvio-Sakalo ir B. Trumpio-Ryčio paieškos planą (operatyvinė byla 22422 „Nitj“ – Siūlas). <...> Gegužės 20 d. ryšininkui išdavus, Saltoniškių kaime buvo atrasta partizanų slėptuvė, kurioje žuvo (nusišovė) apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas J. Totoraitis-Čigonas, radistas B. Trumpys-Rytis <...>“.

Tremties akimirkų nuotrupos

Tremties išvakarėse, 1941 m. birželio 13-ąją, mama dirbo geležinkelyje. Ji buvo viena pirmųjų, kuri girdėjo apie keistus dalykus. Darbe kalbėjo, kad gal kas negero bus, nes keistai ruošiami vagonai: kalami gultai, pjaunamos skylės... Gal reikėtų slėptis... Parėjusi pasakė vyrui. Tėtis antrą valandą nakties išėjo pavaikščioti po miestą – visur tylu, jokių įtartinų ženklų. Grįžęs nusprendė, kad tai žmonos „fantazija“. Po poros valandų, ketvirtą valandą ryto, pasibeldė į duris... Per valandą liepė susiruošti. Mama liepė man apsirengti, o kareivis su durtuvu lydėjo į lauko tualetą, kad nepabėgčiau.

...Iš Radviliškio išvažiavo trys vagonai. Mūsų vagone buvo 28 žmonės. Pusė vagono vaikų iki šešiolikos metų. Pirmiausia į vagoną įmetė seserį Dalią, jai buvo šešeri, paskui mane, dešimtmetį, mama pati įlipo. Ruošiantis lipti tėčiui, karininkas uždėjo jam ant peties ranką ir pasakė: ,,Vy ariestovanny“ (jūs suimtas).

Kartu važiavo Vytautas Žurauskas. Mūsų gyvenimas su Vytautu buvo visada ,,šalia“: vienoje klasėje mokėmės, baigėme kartu penkis skyrius, trėmė tame pačiame vagone, kartu baigėme Altaiskoje vidurinę mokyklą, paskui – Bijsko institutą. Norėjau studijuoti rusų kalbą ir literatūrą, nes puikiai sekėsi kalbos, kai nepriėmė, pasirinkau matematikos mokslus.

Kartu tremtyje artimai teko bendrauti su radviliškiečio Milašiaus šeima. Su Milašiais ruošėmės bėgti į Lietuvą. Buvome vieni pirmųjų, kurie nusprendėme palikti tremtį... Mums atsiuntė 800 rublių. Iš Altaiskoje atvažiavome į Bijską. Ten savaitę pas pažįstamus rusus gyvenome nelegaliai. Kai nusipirkome bilietus iki Novosibirsko ir jau ėjome į traukinį, pamatėme, kad kitoje gatvės pusėje mus stebi milicininkas. Sulaikė, pristatė į miliciją. Po to įvykio mums sunku buvo gauti darbą: mama padirba mėnesį ir atleidžia... Nuėjau pas prokuroro pavaduotoją Noreiko ir paaiškinau, kad esame baudžiami, kad bėgome. O jis man lietuviškai atsako: „Nereikia taip daryti“. Jis buvo anų, carinės Rusijos, tremties laikų palikuonis... Paskui ėjau į batsiuvių mokyklą – batsiuviai ten puikiai gyveno. Paskui – institutas.

* * *

Saugau dvylika Tėvo laiškų iš lagerio. Rašyti jie rusiškai ir, aišku, Ezopo kalba. Aptrupėję trikampėliai, tačiau be galo šilti... ir brangūs... Net tris siuntinėlius dar sugebėjome pasiųsti. Žuvo 1942 metais lageryje. Turbūt dėl bado, skurdo – kaip ir daugelis ten pakliuvusiųjų... Tik po Tėvo mirties, 1943 metais, buvo iškelta baudžiamoji byla, vėliau nutraukta.

Mokytojo rūpestis

Kalba, pasakyta 2008 m. birželio 14-ąją prie Trijų Kryžių

Šį kartą prisiminimais apie tremtį nesidalinsiu. Tuos dalykus visi, čia susirinkusieji, gerai prisimena ir žino. Šiandien norėčiau kalbėti apie kitus dalykus. Prisimename labai skaudžius, tautai ir žmogui net nesuprantamus baisumus, juos vadiname Gedulo ir vilties diena. Čia susirinkusieji – gedime, tačiau kur mūsų viltis?! Tai mane labai liūdina. Keturiasdešimt aštuonerius metus mokiau mokykloje vaikus. Dešimtmetį – jau nepriklausomoje Lietuvoje. Kur mūsų dvasinės vertybės ir atmintis praeičiai? Čia susirinkome tik tie, kurie patyrėme tuos baisumus, o kur mūsų viltis – jaunimas? Matau tolėliau tik du stovinčius. Nėra čia mokytojų, inteligentų...

Atsiverčiu šios dienos televizijos programą. Istorijos atmintis ten – tarsi kokia užmarštis: žiūrėsime filmus, žaisime futbolą ir tik lyg tarp kitko dokumentinis filmas – „Ilgas kelias namo“. Transliuojamos nepaskelbtos programos. Galėtume žinoti ir priminti kitiems daug daugiau, negu mums siūloma prisiminti. Liūdnai tenka pakartoti Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataro Liudviko Narcizo Rasimavičiaus žodžius: „Kas pasikeitė Lietuvoje per tuos Nepriklausomybės metus? Tik užrašas – Lietuvos Respublika, vėliava, himnas. Daugiau – beveik niekas. Tie patys anksčiau buvo valdžioje, tie patys – dabar. Šiandieninis susitikimas liudija, kokia trumpa Tautos tragedijai atmintis“.

Mes nebesuprantame pilietinės pareigos tautai, jos istorijai, atmintinų datų prisiminimo. Dažnai tenka girdėti: „Ką man ta Lietuva davė...“ Taip ir norisi jo paklausti: „O ką tu gero davei Lietuvai?“ Į tokius klausimus atsakymo paprastai nebūna. Mes, beveik jau išeinanti Tautos istorijos tragedijos karta, privalome tikėti ir laukti gražios, tikrai nepriklausomos Lietuvos.

² ² ²

Eugenijui Pakėnui buvo treji, kai jų šeimą 1941 metų birželio 14-ąją ištrėmė iš Radviliškio: tėtį Juozą Pakėną į Rešiotų lagerį, Nižnij Ingušo r., Krasnojarsko kraštą, kitus šeimos narius – į Frunzę, Altajaus kraštą.

Nuteistas po mirties

Juozas Pakėnas gimė 1896 metų kovo 17 dieną Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Kaušų kaime. 1914 metais baigė Ukmergės mokyklą, vėliau – mokytojų kursus Kaune, dirbo pradinių mokyklų mokytoju. Nuo 1919 metų dirbo tarnautoju Belaisvių stovyklų valdyboje. 1920-ųjų rugsėjį mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Šarvuoto būrio raštininku, dar vėliau – II pėstininkų divizijos štabo raštininku. 1920 metų pabaigoje prie Karo mokyklos išlaikė egzaminus ir gavo karo valdininko laipsnį. Iškart paskiriamas Šarvuoto būrio techniku, 1923 metais  perkeltas į Gen. kariuomenės štabo žvalgybos skyrių. Tų pačių metų pabaigoje pačiam prašant paleistas į atsargą.  Šaulių sąjungos narys. Išėjęs į atsargą, devynerius metus tarnavo pasienio policijoje Utenos apskr. rajono viršininku. 1936–1937 metais – KAM (Krašto apsaugos ministerijos) artilerijos dirbtuvių civilis tarnautojas. 1937 metais, kaip buvusiam karo valdininkui, suteiktas administracijos (B) atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. Nuo 1937 metų vėl pradėjo dirbti mokytoju. Žuvo Rešiotų lageryje 1942 metų liepos 31 dieną. Juozui Pakėnui mirus, 1943 m.etųsausio 20 dieną SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų. (Žr. Lietuvos kariuomenės karininkai. 1918–1953 m. T. VI. V., 2006).

Ištrėmė su vaikais

Mama Ona Malickaitė-Žilinskienė-Pakėnienė gimė 1906 metais Ukmergės r., Pakalnės kaime. Gyveno ir dirbo Kaune. Šeimai įsikūrus Radviliškyje, dirbo Linkaičių kariniame dalinyje. Tremties išvakarėse buvo namų šeimininkė, nes dukrai Nijolei buvo tik trys mėnesiai, sūnui Eugenijui – treji, o Algimantui Antanui – šešeri. Tremties išvakarėse girdėjosi kalbos, kad gal reikia bėgti. Bet kur bėgsi, kai dar vaikai supami... Būtiniausius daiktus sukrovė tėtis, o mama į pintą krepšį sudėjo tik smulkmenas. Naujojoje Vilnioje Juozą Pakėną atskyrė nuo šeimos, o kartu su juo išvežė ir šeimos pasiimtus daiktus.

Likome pliki nuogi, tik su pintu krepšiu... Nuvežė į Altajaus kraštą, Frunzės kaimelį. Buvo tai „persiuntimo punktas“. Iš Frunzės dar tais pačiais metais tremtiniai buvo toliau siunčiami prie Laptevų jūros. Likome tik dvi šeimos: mūsų ir Žigienės iš Šiaulių. Kalbėjo, kad yra dar viena tremtinių šeima, tačiau man neteko su ja susitikti. 1948 metais atvažiavo ir kitas mamos sūnus – Kęstutis iš Ukmergės r., Pakalnės kaimo. Tremties dieną, birželio 14-ąją, jis buvo pas senelius kaime, todėl ten ir liko. Senelius Juozą ir Mariją Malickus ištrėmė 1948 pavasarį į Igarką, Krasnojarsko krašte. Senelis mirė tremtyje. Jų sūnūs Jonas ir Petras Malickai ištremti („grįžus“ rusams) į Magadano kraštą. Dar 1942 metais mama parašė seneliams laišką, kad bėgtų į miestą, tačiau kaip paliksi savo žemę, gyvenimą...

Tėtis iš lagerio parašė laišką, prašydamas atsiųsti maisto. Kol mama pridžiovino bulvių, suruošė, gavo žinią, kad Juozo nebėra, mirė (o ir siuntiniai tada ilgai „keliaudavo“). Mama pasakojo, kad sunkiausi buvo pirmieji metai. Kas turėjo bulvių, tas jau buvo ponas, tačiau tik penkiolika arų žemės tegalėjo dirbti. 1942 metais mama nusipirko avinuką, telyčią. Dirbo miškų pramonėje, o mus – į darželį, paskui – į mokyklą. Vargo ir vietiniai, nes vyrai išėjo į karą, o moterys liko su mažais vaikais. Tremtiniai kiekvieną mėnesį 45 kilometrus eidavo registruotis. Paprastai išeidavo šeštadieniais, kad pirmadienį vėl būtų darbe. Vietiniai mus vadino „vokiečiais“.

Eugenijaus prisiminimai

Frunzėje buvo tik septynmetė mokykla, į vidurinę ėjome 15 km, į „sielo“ Pilno. Paskui mokslus tęsti reikėjo važiuoti į Bijską. Rašiau gražiai, todėl mokytojai rodydavo kitiems vaikams mano rankraštį, girdadami mus, „kitataučius“, nes mes paprastai mokydavomės geriau už kitus vietinius bendraamžius. Prasčiausias pažymys, kurį mums parašydavo, buvo ketvertas. Klasėje mokėsi 25–30 vaikų.

Kai jau turėjome karvę, paršiuką, buvo lengviau, tačiau slėgė mokesčiai – reikėjo net gyvulių odas valstybei atiduoti. Aštuntokai jau buvome „vyrai“. Prisimenu, mama šventėms taupydavo maisto produktus; pakabindavo juos barake prie lubų, manydama, kad mes jų neliesime. Brolis Algis buvo vyresnis ir labai jau „kūrybingas“: pradurdavome maišą ir per šiaudą iščiulpdavome cukrų, kiaušinius. Vaikėzai visada visko prisigalvoja... Štai prisiminimas. Didžiausias sunkumas mums, paaugliams, buvo maisto trūkumas. Prisimenu, kaip su draugais kepėme varniukus ant laužo ir juos be duonos valgėme. Gyvenome tarp miškų, tačiau meškų šalia nebuvo. Vasarą visi mokiniai turėdavome eiti į šienapjūtės darbus, nes netoliese buvo arklių ūkis, o  ten  augino veislinius arklius. Jei neisi į darbą, negausi šieno gyvuliams.

Gyvenome ir augome kitataučių aplinkoje, todėl turėjome taikytis prie jų gyvenimo būdo. Mūsų vardus jie tardavo rusiškai. Brolį Algį vadino Aliku, Kęstutį – Kostia, mane, Eugenijų – Gienka, Genadijumi. Tremtyje mūsų šeimą vadino Žilinskais. 1956 ar 1957 metais persikėlėme į Turačeką, prie Tilickoje ežero. Šiek tiek pasitaupę 1958 metais grįžome į Lietuvą. Grįžus mama kalbėjo lietuviškai, o mes, vaikai, vis dar rusiškai, kol vėl pripratome gyventi savoje gimtinėje.

Mama mirė 1987 m. liepos 7 dieną. Palaidota naujosiose Radviliškio miesto kapinėse.

© 2009 „XXI amžius“