Ar turėsime drąsos pažvelgti į savo istoriją?

Visuomenėje įsiplieskė diskusija dėl dviejų parlamentarų Pauliaus Saudargo ir Petro Luomano pasiūlymo bausti iki trejų metų laisvės atėmimu už stribų ir partizanų sulyginimą bei abejojimą sovietų ar nacių režimų baisumais.

Stebina kai kurių politologų ir žmogaus teisių gynėjų nuomonė, jog tokie pasiūlymai tik politikavimas ir praeities žaizdų aitrinimas.

Naudojant tokią logiką, galime pasakyti, kad neverta prisiminti holokausto, nes tai irgi praeities žaizdų aitrinimas. Pažvelkime, kokios kyla diskusijos, kai pradedama kalbėti šia tema. Jei nenorime kiršinti visuomenės, tai nekalbėkime ir apie skriaudžiamųjų teises. Tada visi bus patenkinti. Išskyrus skriaudžiamuosius.

Toks neprincipingumas tik parodo mūsų bestuburiškumą. Puikiai suprantu, kad istorija gali turėti gausybę interpretacijų, puikiai žinau, jog pokaryje nutiko daug žiaurių dalykų.

Tačiau nuo požiūrio į partizanus priklauso mūsų požiūris į savo valstybę. Kas mes esame, jei išbraukiame partizanų kovas? Ogi prisijungusi prie Sovietų sąjungos valstybėlė, kurios prezidentas gėdingai pabėgo. Ir tik XX amžiaus pabaigoje sėkmingai susiklosčius geopolitinėms sąlygoms gavo nepriklausomybę, kurios nemoka vertinti. Kitaip tariant, esame apgailėtinas nesusipratimas, o ne valstybė.

Partizanų kovos, „karas po karo“ parodė, kad ne savo valia „prisijungėme prie šlovingos Stalino saulės“. Partizanų kovos parodo, kad nebuvome apgailėtini žmogeliai, nevertinę laisvės.

Ar partizanų auka buvo beprasmė? Taip, jei šiandien pasakome, kad nereikia aitrinti visuomenės, jog partizanų atminimo pagerbimas tėra menkas politikavimas. Tačiau tokiu atveju mes esame „apgailėtinas nesusipratimas“. Tad ar verta tikėtis, kad kitaip mus traktuos, tarkime, kaimyninės šalys?

Istorijos vaidmenį visuomet puikiai supranta autoritarizmo link judanti Rusija. Štai ji įtvirtina „teisingą Sovietų sąjungos“ istorijos modelį, pagal kurį nebus galima kalbėti apie Baltijos šalių okupaciją. Neprimindami savo partizanų kovų mes tyliai sutinkame, kad buvome ne okupuoti, bet patys prisijungėme. O jei patys prisijungėme, kokią dabar turime teisę į laisvę?

Tačiau neverta žvelgti vien tik į Rytus. Verta prisiminti Prancūzijos prezidento Fransua Miterano žodžius, ištartus 1990 m. kovo 11 d.: „Lietuviai viską sugadins. Jie beveik niekada nebuvo nepriklausomi. O kai buvo, gyveno diktatūroje.  Apgailėtini žmonės. Suprasiu, jei Michailas Gorbačiovas bus priverstas griebtis jėgos“.

F. Miteranas tikriausiai nežinojo partizanų kovų, jei būtų žinojęs, tokių žodžių nebūtų pasakęs. Nors praėjo dvidešimt metų, bet panašus požiūris į mus vis tiek egzistuoja. Tad partizanų atminimo įtvirtinimas tiesiogiai susijęs su mūsų valstybingumo įtvirtinimu.

Galiu pastebėti, kad Lietuvoje vis labiau galvą kelia buvę aukšti nomenklatūrininkai, sovietmečiu padėję okupacinei valdžiai įtvirtinti savo režimą Lietuvoje, o dabar virtę dideliais patriotais.

Tačiau patriotizmas patriotizmui nelygus. Paviršutiniam patriotizmui, ateinančiam iš nomenklatūros, nereikia partizanų kovų. Geriau pamiršti, užglaistyti šiuos kampus.

Dar labai keista, kad negirdėjau, jog tie parlamentarai, kurie savo karjerą pradėjo tyrinėdami partizanų kovas, iš to susikrovė politinį kapitalą, viešai palaikytų idėją bausti tuos, kurie šmeižia partizanus. Tai tik parodo, kad partizanų atminimas  reikalingas savo gerovei susikurti.

Šios pataisos yra labai svarbios – diskusijos Seime parodys, kaip savo valstybę supranta dabartiniai parlamentarai.

Jau seniai iškelta mintis, jog reikia pastatyti paminklą Nežinomam Partizanui. Deja, ši idėja sėkmingai numarinta. O gal reikėtų ją atgaivinti? Juk dabar valdžioje dešinieji, kurie įvairiomis progomis prisimena partizanų kovas. Bet ar jie padarys nors vieną žingsnį, kad įamžintų partizanų atminimą? Ar eilinį kartą nusisuks ir nuo partizanų, o tuo pačiu ir nuo Lietuvos valstybės?

Virginijus SAVUKYNAS

www.lrt.lt

© 2009 „XXI amžius“