Atmintis
Nežinomos legendos
1940 metais prasidėjo istorijoje analogų neturintis
partizaninis karas, parodęs neįtikėtiną tautos gyvybingumą ir didvyriškumą,
atnešęs kančių bei nelaimių jūrą ir pareikalavęs nesuskaičiuojamų
aukų. Ko nepadarė gerai apginkluota ir apmokyta kariuomenė su puikiai
parengtais karininkais ir generolais, tą ėmėsi atlikti paprasti
kaimo vaikinai, gimnazistai, studentai, vadovaujami dar išlikusių
ir mirtį pasirinkusių kadrinių karinių specialistų bei kitų pasišventusių
inteligentų. Šių dienų pragmatiškai visuomenei sunku suprasti, iš
kur jie sėmėsi dvasinės stiprybės ir fizinių jėgų iškęsti bunkerių
bei slėptuvių gyvenimo nepriteklius, nuolatinį persekiojimą, draugų
žūtį, artimųjų tremtį, nežmoniškus kankinimus rūsiuose ir tardymo
kamerose. Kiekvienoje gimnazijoje ar kitoje mokykloje, kiekviename
miestelyje ar bažnytkaimyje viena po kitos kūrėsi pogrindinės organizacijos.
Drąsuolius išugdė ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.
Tegul šie rašiniai bus kukli pagarbos ir padėkos
išraiška tiems, kurie paaukojo save vardan visų mūsų gražesnės ir
teisingesnės ateities.
Vincas PECKUS
Konstantinas Kižys-Gintaras
(19281948)
Konstantinas Kižys gimė ir augo Marijampolėje,
neturtingo batsiuvio šeimoje. Vincento Kižio ir Julijonos Kanikovaitės-Kižienės
šeimoje augo sūnūs Kostas ir Vitas bei dukra Teresėlė. Didžiausia
brangenybė šeimoje buvo gitara, kurią tėvai, nors ir labai stokodami
pinigų, nupirko Vitui, nuo pat vaikystės troškusiam turėti muzikos
instrumentą ir išmokti juo groti. Tremiant šeimą į Sibirą, Vitas
sunaikino savo turtą: į šipulius sudaužė gitarą, kad ji neatitektų
okupantams. Kostas, iš kaimynų ūkinio pastato stebėjęs egzekuciją
ir artimiausių bei mylimiausių žmonių tremtį, čekistų savivalę,
degdamas neapykanta tegalėjo prisiekti visomis išgalėmis keršyti
okupantams ir vietiniams kolaborantams.
Dar prieškario metais baigęs pradinę mokyklą,
Kostas įstojo į Rygiškių Jono gimnaziją ir čia baigė keturias klases.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, mokslą tęsė Marijampolės prekybos
mokykloje, kurioje nuo pirmųjų okupacijos dienų veikė aktyvios pogrindinės
organizacijos. Į jų veiklą netrukus įsitraukė ir Kostas, iš pat
pradžių pasižymėjęs sąmoningo, patriotiškai nusiteikusio rezistento
savybėmis. Jį pažinojusių amžininkų teigimu, į pasipriešinimo sąjūdį
Kostas įsitraukė ne jaunatviškos romantikos vedamas, o turėdamas
aiškų bekompromisės kovos tikslą. Jo, rezistento Pypkės, aktyvią
veiklą greit pajuto čekistai, ir Kostas, vengdamas suėmimo, 1946
metais tapo partizanu Gintaru, veikė Tauro apygardos Geležinio Vilko
rinktinės 1-oje kuopoje, veikusioje Marijampolės, Igliškėlių ir
Sasnavos valsčių teritorijose.
Kostą-Gintarą gerai pažinojusi jo kovų bendražygė
ir draugė Alva Rinkevičiūtė-Sidaravičienė pasakoja: Kostas Kižys
buvo itin drąsus kovotojas, gana staigaus, neramaus būdo, nevengiantis
pavojų ir nuolatos save į juos statantis, pasiryžęs visus bolševikus
nušluoti nuo gimtosios žemės. Visa savo jauna esybe jis veržėsi
į kovą, negailėjo savęs ir nebijojo žūti. Jis vykdė pačias atsakingiausias
ir pavojingiausias užduotis, ne kartą lankėsi tuo metu enkavedistų
ir stribų pilnoje Marijampolėje, vykdė baudžiamąsias akcijas vietiniams
kolaborantams bei čekistams. Čia su partizanu Audrūnu mirties bausmę
įvykdė ir Adelei Laukaitytei, žinomai komunistų partijos veikėjai
bei aktyvistei. Jei dalis partizanų, suvokdami neišvengiamą žūtį,
tardavosi dėl legalizavimosi galimybių ir sugrįžimo į ramesnį gyvenimą,
tokia mintis niekada nekildavo Kostui-Gintarui. Jis buvo galutinai
apsisprendęs ir pasiryžęs žūti už Lietuvą arba, nesant kitos išeities,
nusižudyti, bet niekada neišduoti partizano priesaikos. Svajojom
mylėti, kurti šeimas, tik ar galėtume būti švelnūs, patirdami didžiausius
žiaurumus, kurie ir mus priverčia sužvėrėti, su ašaromis akyse
atvirumo valandėlę kalbėjo Kostas.
Kostas dažnai pasakodavo apie artimųjų išvežimą,
apie jų gyvenimo tragizmą ir nuolatos jį slėgusią mylimiausių žmonių
likimo nežinomybę. Reto poilsio valandėlėmis su kovos draugais mėgdavo
padainuoti visų mėgiamą, liūdesiu persunktą dainą apie tremtinius
ir jų skausmingus išgyvenimus.
Laikui bėgant, vis aiškiau darėsi, kad tikėtosios
pagalbos iš Vakarų nebus, kad svajonės apie laimingą gyvenimą išlaisvintoj
Lietuvoj yra nerealios. O represijos kasdien žiaurėjo, keldamos
baimę ir nepasitikėjimą ateitimi. Partizanų ir visų pogrindininkų
veiklą paralyžavo bei žlugdė saugumiečių inspiruotos išdavystės,
kurios nulėmė ir Kosto-Gintaro, už kurio galvą saugumas žadėjo keliolika
tūkstančių rublių, likimą.
Išvengęs daugybės mirtinų pavojų, Kostas Kižys-Gintaras
su partizanu Antanu Popiera-Žilvičiu, už grašius išduoti ir enkavedistų
bei stribų Nendriniškių kaime nuoširdžios partizanų rėmėjos ir globėjos
M. Daminaitienės varganoje sodyboje apsupti, 1948 m. birželio 7
dieną susisprogdino. Jų palaikai buvo niekinami saugumiečių būstinės
kieme, Vytauto gatvėje, o po keleto dienų užkasti upelio pakrantėje.
Sigitas Bubnys-Gusaras
(19281947)
Sigitas gimė ir augo derlingoje Suvalkijos žemėje,
ant Šešupės kranto, netoli Marijampolės, Kidoliškių kaime. Juozas
Bubnys ir Konstancija Bubnienė-Pėstininkaitė turėjo 18 ha žemės
ir sėkmingai ūkininkavo. Be to, Juozas Bubnys mokytojavo vietinėje
pradžios mokykloje, rūpinosi ne tik vaikų, bet ir viso kaimo švietimo
reikalais. Tokiu būdu Bubnių namai buvo savotiškas kultūros židinys
į šviesą kylančiame to meto kaime.
Ši švietėjiška aplinka, be abejo, turėjo įtakos
ir Sigitui, kuris iš mažų dienų pamilo meną ir muziką, suvokė mokslo
vertę. Jam pačiam atrodė, kad gyvenimo kelias labai aiškus ir paprastas,
vedantis į mokslo, žinių ir prasmingos veiklos pasaulį. Baigęs Kidoliškių
pradžios mokyklą, Sigitas mokslą tęsė Marijampolės Rygiškių Jono
gimnazijoje, aktyviai dalyvavo popamokinėje veikloje, per atostogas
uoliai darbavosi tėvų ūkyje.
Prasidėjus karui, teko apsispręsti, kokį gyvenimo
kelią pasirinkti: ar eiti kartu su okupantais išdavystės, melo,
prievartos ir žudynių keliu, ar kovoti už laisvę, tiesą Dievą
ir tėvynę išsaugojant meilę žmogui, tikėjimą ir viltį.
Sigito tėvai pasirinko laisvės ir tiesos kelią,
pilną pavojų, netekties ir kančios. Jie tapo Tauro apygardos Vytauto
rinktinės partizanų rėmėjais. Jų namuose dažnai lankėsi ne tik eiliniai
partizanai, bet ir apygardos bei rinktinės vadai, čia vykdavo jų
pasitarimai, būdavo apdovanojami pasižymėję partizanai.
Nors Sigitas su jaunesniuoju broliu Romučiu mokėsi
gimnazijoje ir gyveno Marijampolėje, tačiau visa tai, kas vyko tėviškėje,
jiems nebuvo visiška paslaptis. Be to, tėvų aktyvi, nedviprasmiška
pozicija tiek ankstesniais laikais, tiek pokario metais formavo
vaikų pasaulėžiūrą, ugdė patriotizmą ir neapykantą blogiui bei prievartai.
Sigito klasės draugas R. Juraitis, prisimindamas
mokslo dienas Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, rašo: Sunkiais
pokario metais mes, jaunuoliai, troškome mokslo, matėme ir patyrėme
daug vargo, netiesos, prievartos ir skausmo, jautriai ir skausmingai
išgyvenome dėl laisvės ir artimųjų netekties. Juk negalėjome pamiršti
pirmųjų okupacijos metų, kai gyvuliniuose vagonuose buvo tremiami
geriausi tautos sūnūs ir dukros į Sibiro platybes, kai okupantams
sugrįžus vėl prasidėjo masiniai trėmimai. Tokiomis aplinkybėmis
formavosi mūsų, jaunų gimnazistų, pasaulėžiūra, kuriai didelę įtaką
darė geriausi gimnazijos pedagogai. Apie tai ne kartą kalbėjomės
su Sigitu. Mes galvojome, kad ir sunkiausiomis sąlygomis reikia
siekti mokslo, kad mūsų žinios ir darbas bus reikalingas Tėvynei.
Mes, jaunuoliai, kaip ir dauguma suaugusių, jautėme ir tikėjome,
kad okupantai ne amžini. Tas mūsų tikėjimas pasitvirtino.
Sigitas buvo aukštas, visuomet tvarkingas, tamsiaplaukis,
draugiškas, linksmo būdo, bet santūrus vaikinas. Labai mėgo piešti
bei tapyti, ypač akvarele. Iš tėvo paveldėjo pomėgį muzikai ir dainai.
Turėjo gražų balsą ir artistinių gabumų 1946 metais garsaus muzikos
mokytojo Juozo Kamaičio režisuotoje operetėje Consilium fakultatis
atliko svarbią Lžedaktaro partiją. Laisvalaikiu mėgo žvejoti Šešupėje,
tekančioje šalia Daukanto gatvės, kurioje Sigitas su broliu ir draugu
nuomojosi kambarį.
Deja, jaunojo gimnazisto svajones, siekius ir
viltis nutraukė tėvų areštas. Tėvus suėmė 1947 m. vasario mėnesį,
o liepos mėnesį karo tribunolas juos nuteisė ilgiems metams kalėti.
Suėmus tėvus, po keleto dienų buvo suimtas ir
Sigitas, rašo jo brolis Romutis. Jam teko pasirinkti: ar būti
tardomam, kankinamam ir nuteistam, arba sutikti bendradarbiauti
su saugumu. Konkrečiai čekistai reikalavo padėti suimti Vytauto
rinktinės kuopos vadą J. Valaitį-Viesulą, kurio motina 1946 metais,
vengdama saugumiečių represijų, glaudėsi ir slapstėsi pas mūsų tėvus
Kidoliškių kaime. Matyt, čekistai apie tai buvo sužinoję. Sigitas,
susipažinęs su saugumiečių tardymo metodais, pasirinko antrąjį variantą:
sutiko su jais bendradarbiauti. Paleistas į laisvę netrukus perėjo
į pogrindį, tapo Vytauto rinktinės partizanu kulkosvaidininku Gusaru.
Idealistiškai ir patriotiškai nusiteikęs jaunuolis
negalėjo tarnauti okupantams ir žudikams, todėl tvirtai pasiryžo
su ginklu rankose kovoti už savo idealus. R. Juraitis prisimena,
kad tomis dienomis Sigitas, aštuoniolikmetis vaikinas, tapo subrendusiu
vyru, sąmoningai pasirinkusiu kovos kelią. Į patarimą bėgti iš Marijampolės,
pakeisti gyvenamąją vietą, išsaugoti savo gyvybę ateičiai, Sigitas
su tvirtu įsitikinimu atsakė, kad jis kovosiąs ne veltui, kad Lietuva
kovojančių kraujo ir gyvybės kaina anksčiau ar vėliau bus laisva,
o būti okupantų vergu ir Tėvynės bei draugų išdaviku jis negali.
Ir tai nebuvo jaunatviško maksimalizmo arba didžiulio susijaudinimo
išraiška. Sigitas aiškiai suvokė pasirinkto kelio sudėtingumą bei
tragizmą. Be to, netekus tėvų, o kartu ir minimalių materialinių
išteklių, neliko galimybės ieškoti prieglobsčio ten, kur nepasiektų
čekistų čiuptuvai. Tuo metu jau mažai kas tikėjo pagalba iš Vakarų.
Lietuvių tauta buvo palikta vienų viena su galingu, klastingu ir
nepaprastai žiauriu priešu bolševizmu. Sigitas pasirinko kovos
kelią, nesulaužė savo duotos priesaikos ir didvyriškai žuvo pačiame
jėgų žydėjime, kad mes gyventume. Toks jis išliko mano atmintyje
visam gyvenimui, baigia savo prisiminimus R. Juraitis.
Tik patys artimiausi žmonės žinojo apie lemtingą
Sigito sprendimą. Net klasės draugai neįtarė, kad santūrusis, inteligentiškasis
jų klasės draugas atsisakė jaunystės džiaugsmų bei svajonių, ateities
vilčių ir pasuko kovos ir kančių keliu, vedančiu į garbingą mirtį.
Atėjus rudeniui, Sigitas-Gusaras su trimis partizanais
slėpėsi Keturvalakių valsčiuje, Geisteriškių kaime, ūkininko Švedo
sodyboje įrengtame bunkeryje. Jie buvo pavaldūs Valaičiui-Viesului,
kuris retkarčiais taip pat čia buvodavo. Deja, 1947 m. spalio mėnesį
čekistai suėmė Viesulą, kuris neištvėręs kankinimų išdavė bendražygius.
Romutis Bubnys teigia, kad spalio 25 dieną Viesulo
informuoti čekistai keliais žiedais apsupo Švedų sodybą, o auštant
26 dienos rytui sulaikė jų kaimyną Vladą Žiemį, atėjusį perrišti
gyvulių, ir liepė perduoti partizanams jų įsakymą pasiduoti. Kada
V. Žiemys, įėjęs į kluoną, sušuko, kad rusai liepia jiems pasiduoti,
jokio atsako nebuvo.
Netrukus kariškiai ėmė šaudyti į kluoną ir jį
uždegė, pasakoja Romutis. Kilus gaisrui, kluono viduje vienas
po kito pasigirdo trys galingi sprogimai. Matyt, partizanai, nematydami
kitos išeities ir nenorėdami pasiduoti gyvi, susisprogdino. Po sprogimo
kareiviai suvarė vietinius gyventojus gesinti gaisro. Užgesinus
gaisrą ir išdraskius smilkstantį šieną, iš bunkerio buvo iškelti
keturių partizanų kūnai, sprogimų sudarkyti, apdegę, neatpažįstami.
Kūnus suvertė į vežimą, ir čekistų lydimas Žiemys juos nuvežė iki
saugumo teritorijos. Kareiviai liepė vežikui grįžti, o patys su
partizanų kūnais įvažiavo į teritorijos vidų. Kur užkasti jų palaikai,
nežinoma ir šiandien.
Rytojaus dieną žmonės surankiojo žuvusiųjų kūnų
liekanas ir užkasė po medžiu.
Taip tragiškai baigėsi idealisto jaunuolio, ieškojusio
būties prasmės, troškusio dirbti, kurti, siekti grožio ir gėrio,
gyvenimas.
Tik Marijampolės kapinėse Tauro apygardos partizanų
memorialo lentoje iškalti žodžiai: Sigitas Bubnys-Gusaras, saugo
jo šviesų atminimą.
Apie kitus prieš okupantus kovojusius Marijampolės
Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinius rašysime vėliau.
© 2010 XXI amžius
|