Gyvenimas po žeme

Ona Stasiulevičiūtė-Čepienė

Ona Stasiulevičiūtė-Čepienė

Teofilė ir Ona Stasiulevičiūtės (stovi), Virginija Žurauskaitė (sėdi) prie alyvų krūmo, po kuriuo įrengta slėptuvė

Slėptuvė Onos ir Jurgio Stasiulevičių sodyboje (1948–1950 m., Kauno raj., Rokelių k.)

Rytas ar vakaras, diena ar naktis, pavasaris, vasara, ruduo ar žiema – iki graudulio vienodai slenka jaunų vyrų gyvenimas (jei tai galima pavadinti gyvenimu – juk esi medžiojamas kaip laukinis žvėris). Ta nuolatinė įtampa, tas jausmas, kad turi saugotis pašalinės akies, kai nežinai, ar visi, kurie dedasi esą draugai, yra tikri draugai, kai negali ramiai pailsėti net belangėje duobėje po žeme ar tvarte po mėšlu, kur trūksta šviežio oro, smelkiasi drėgmė. Esi priklausomas nuo tų, kas tavo slėptuvę uždarys, užmaskuos ir vėl atidarys, kas paduos valgyti, sutvarkys drabužius, patalynę ir daug daug kitų buitinių reikalų... Toks buvo pokario jaunų vyrų – partizanų – gyvenimas. Gyvenimas po žeme.

1948–1950 metais mano tėviškėje, Kauno rajone, Aukštosios Panemunės valsčiuje, Rokelių kaime, Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės Žiedo būrio partizanai buvo įsirengę žeminę. Ta žeminė-bunkeris buvo įrengta labai išmoningai – nežinant įėjimo, jo surasti nebuvo įmanoma. Beje, NKVD jos ir nesurado. Įėjimo anga buvo daržovių saugyklos viduje, o pati žeminė-bunkeris, ant kurio augo didelis alyvų krūmas, buvo už jos ribų. Patalpoje buvo įmanoma tik sėdėti arba gulėti, nes aukštis tebuvo 120–130 cm, o išsitiesus stovėti galima buvo tik įėjimo angoje. Jei apylinkėje siautėdavo kariuomenė ar stribai, iš slėptuvės negalima būdavo rodytis nei dieną, nei naktį. Todėl ten turėjo būti maisto atsargų, tualetas – kibiras su dangčiu (vadintas urna), kuri stovėjo įėjimo angoje. Slėptuvė buvo apšviečiama elektra iš akumuliatoriaus. Ten buvo radijo aparatas, rašomoji mašinėlė, kuria buvo spausdinami atsišaukimai bei įvairūs dokumentai. Bunkeryje nuolat laikėsi 2–3 vyrai, kartais tilpdavo 4–5.

Mūsų namuose nuolat tvyrojo įtampa, nuolat teko budėti saugantis stribų, pašalinių žmonių, kaimynų ir net artimų giminaičių. Apie bunkerį žinoti nevalia niekam. Pastebėjus stribus ar įtartinus asmenis buvo skubiai maskuojama anga, beldimu į sieną vyrai buvo įspėjami išjungti radiją, garsiai nekalbėti. Taip ėjo gyvenimas po žeme. Vyrai skaitė spaudą, knygas, lošė kortomis, žaidė šachmatais, šaškėmis. Mūsų šeima tuos metus rūpinosi bedaliais, kaip įmanydama juos globojo, jausdama laikrodinio mechanizmo tiksėjimą, kuris buvo prijungtas prie „minos“ sprogdiklio.

Mano tėvų Onos ir Jurgio Stasiulevičių sodyboje įrengus slėptuvę, 1948 metais joje apsigyveno partizanai Juozas Juodis-Ungurys, Jurgis Miliauskas-Sapnas ir Antanas Santockis-Špokas. Užeidavo ir epizodiškai apsistodavo Juozas Išganaitis-Dėdė, Vytautas Kabašinskas-Litas, Petras Valiūnas-Papartis, ryšininkas Vytautas Valiūnas. 1949 m. pavasarį prisijungė Juozo Juodžio broliai Albinas-Šturmas ir Jonas-Diedas. Sūnų aplankyti atvykdavo Juodžių motina Agota Juodienė. Iš visų išvardintų gyvi iki 1949 m. išliko Jurgis Miliauskas-Sapnas, Petras Valiūnas-Papartis ir du iš šešių brolių Juodžių – devyniolikmetis Albinas-Šturmas ir septyniolikmetis Jonukas-Diedas. Tą 1949 m. rudenį, panašu, broliai nusprendė drauge nebūti, kad nelaimės atveju nežūtų abu. Tačiau jiems buvo lemta žūti beveik kartu...

Sapnas ir Šturmas pasiliko mūsų namuose įrengtoje slėptuvėje, o Papartis ir Diedas išėjo įsirengti slėptuvę žiemojimui kažkur kitur. Jiedu slėptuvę įsirengė Kauno rajono Pakuonio valsčiaus Margininkų kaimo valstiečio, pasirodo, NKVD užverbuoto, sodyboje. Prienų rajono NKVD operatyvinėje pažymoje tvirtinama, kad „patikimas“ šeimininkas „Nykštukas“ leido įsirengti slėptuvę.

 1950 m. sausio 16 dieną „Nykštukas“  pranešė NKVD, kad jo tvarte Jonas Juodis-Diedas ir Petras Valiūnas-Papartis 1949 gruodžio 25 dieną įrengė bunkerį. NKVD operatyvinė grupė nusprendė partizanams leisti gyventi ramiai, kol „Nykštukas“  sužinos, kur yra Albino Juodžio-Šturmo slėptuvė.

Buvo 1950 m. sausio 19-osios šaltas žiemos rytas. Mūsų namuose iš slėptuvės, kaip paprastai, į kambarį atėjo nusiprausti ir pavalgyti A. Juodis-Šturmas ir J. Miliauskas-Sapnas. Nuo įėjimo į daržovių saugyklą (sklepą)  reikėjo eiti 15–20 metrų per lauką. Eilinei kratai išsiruošęs stribų būrys prie mūsų namų pasirodė visai netikėtai. Partizanams grįžti į bunkerį galimybės nebebuvo, todėl atsišaudydami pistoletais iš sodybos bėgo per kiemą už kluono ir leidosi į laukus. Tačiau Šturmą ir Sapną pakirto kulkosvaidžio kulkos. Per sumaištį nepasimetusi sesuo Marcelė, paėmusi bulvių krepšį, nuskubėjo į rūsį ir užmaskavo bunkerio įėjimo angą, todėl stribai slėptuvės ir nesurado. Taigi akivaizdaus stribai įkalčio nerado, todėl mūsų šeima išsigelbėjo nuo lagerio kančių. Žuvusiųjų kūnus stribai sumetė į roges ir išgabeno nežinia kur.

Tą pačią naktį, t. y. 1950 m. sausio 20-ąją, Prienų NKVD gavo telefoninį pranešimą iš Aukštosios Panemunės poskyrio, kad pasinaudoję agento „Žibutė“ paslaugomis Panemunės vls. Rokelių k. gyventojo, apylinkės tarybos pirmininko Jurgio Stasiulevičiaus (apylinkės tarybos pirmininkas buvo Justinas Stasiulevičius) sodyboje aptiko tris partizanus, priklausančius Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės Žiedo būriui. Susišaudymo metu žuvo Albinas Juodis-Šturmas ir Jurgis Miliauskas-Sapnas. Kažkodėl pažymoje rašoma, kad gyvas paimtas Vytautas Valiūnas, kurio tuo metu drauge tikrai nebuvo. Ir tą pačią naktį Prienų NKVD nusprendžia likviduoti „Nykštuko“ sodyboje besislapstančius Diedą ir Papartį. Atvykę į vietą, stribai susitiko su „Nykštuku“, kuris parodė tvarte esantį bunkerį ir įėjimą į jį. Diedas ir Papartis žuvo. Operacijos metu šūviu iš bunkerio buvo nukautas vienas kareivis rusas.

Po 1950 m. sausio 20 dienos iš didelės ir gražios Agotos ir Motiejaus Juodžių šeimos liko tik motina, kuriai buvo lemta išgyventi visų šešių sūnų žūtį, nežinant nė vieno iš jų kapo, taip pat ir vyro mirtį. Motiejus Juodis, lageryje paralyžuotas ir parvežtas į Lietuvą, pas Kauno rajone, Girionyse gyvenantį brolį, 1953 metais mirė ir buvo palaidotas Pakuonio kapinėse, brolio šeimos kape. Agota dar aštuonerius metus gyveno kažkokioj Prienų prieglaudoj svetima pavarde ir buvo palaidota bendrame vargšų kape. Tikrai tragiškas patriotiškos, už laisvę kovojusios lietuvių šeimos likimas.

Atsigręžus į tą trumpą jaunų žmonių gyvenimo tarpsnį, kuris turėjo būti laimingiausias ir linksmiausias, pilnas svajonių ir kilnių siekių, matome, kad jų dienų didžioji dalis praėjo po žeme, slapstantis savo tėvų ir protėvių žemėje nuo nepelnyto persekiojimo. Okupantas juos suginė į urvus, vadino banditais vien dėl to, kad jie troško apginti savo kraštą, beveik beviltiškai tikėdami, kad Lietuva kada nors bus laisva. Banditais jie vadinti rusų kalba, nors tos Rusijos jie niekad nematė, nekovojo nei prie Maskvos, nei kitur Rusijos platybėse. Juos vienijo didžiulis noras apginti savo namus čia, Lietuvoje. Jie tenorėjo laisvai arti tėvų žemę, siekti mokslo, kurti šeimas, auginti vaikus ir ramiai, dorai gyventi. Likimas tai jaunimo kartai buvo labai žiaurus.

Neilgai savo namuose teko gyventi ir mūsų šeimai. 1951 m. spalio 2 dieną visa devynių asmenų šeima buvome ištremti į Sibirą, Tomsko srities Kargasoko rajono Kargos mišką paruošų darbams. Medžius pjovėme rankiniais pjūklais, genėjome kirviais. Reikėjo pjauti kedrus, pušis, maumedžius, pichtas, drebules, juos nugenėti bei supjaustyti į rąstus, šakas sudeginti, kelmus nužievinti. Darbas buvo sunkus, alinantis. Kamavo badas ir šaltis, vasarą – uodai, moškos (mažos muselės), kurios įkyriai skverbdavosi į akis, riešus, į visas nepridengtas kūno vietas, o jų kandžiojimas sukeldavo dar įkyresnį niežulį. Drauge su tėvais ir mes, vaikai, tapome liaudies priešais, buvome surakinti nelaisvės grandine.

 1956 metais, po Stalino mirties,  buvome reabilituoti ir galėjome grįžti į Lietuvą. Mūsų motina, kaip daugiavaikė, Tomske buvo apdovanota II laipsnio Motinos Didvyrės medaliu – tai irgi prisidėjo prie išlaisvinimo. 1956 m. rugpjūčio mėnesį tėvai, brolis Alfonsas ir aš grįžome į Lietuvą. Kiti šeimos nariai grįžo tik 1958 metais, nes čia mes nebuvome laukiami. Lietuvos komunistinė valdžia priešinosi tremtinių grįžimui į Tėvynę. Savo namuose radome gyvenančius svetimus žmones. Gauti darbą, įsikurti gimtinėje iškilo daug kliūčių.

Tėvai nesulaukė Nepriklausomybės: tėtė mirė 1964 metais, mama – 1984 metais, palaidoti Kauno Panemunės kapinėse. Už partizaninės kovos rėmimą septyniems mūsų šeimos nariams suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas: Jurgiui Stasiulevičiui (po mirties), Onai Stasiulevičienei (po mirties), Justinui Stasiulevičiui (po mirties), Aleksandrui Stasiulevičiui (po mirties), Marcelei Stasiulevičiūtei-Leščinskienei, Onai Stasiulevičiūtei-Čepienei, Teofilei Stasiulevičiūtei-Stankevičienei.

Šiemet švenčiame Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį. Nepamiršome ir nepamiršime tų, kurie kovojo, padėjo galvas dėl Lietuvos laisvės ir jos nepriklausomybės. Užmaršties tamsa nepajėgs užgožti slogios praeities, nepajėgs pateisinti tautos budelių veiksmų, nusinešusių tūkstančius gyvybių, suluošinusių visos kartos gyvenimus.

Tautos dvasia nemari. Jai priklauso ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų kartos. Iš praeities stiprybės pasisėmusi, prisikels ir Tautos dvasia. Vilkimės, nes viltis taip pat nemari – kol ją puoselėjame...

© 2010 „XXI amžius“