Lietuvos gyventojų pasipriešinimas sovietinei okupacijai 1940–1941metais

Alfredas Rukšėnas,

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Lietuvos pasiuntinybės Italijoje darbuotojai ir Lietuvių bendruomonės atstovai bei Lietuvos įgaliotasis ministras Italijoje Valdemaras Čarneckis Romoje prie ambasados, vadinamos „Villa Lituania“, kurią 1940 m rugpjūčio mėnesį užėmė sovietai

 1940 m. birželio 15 dieną Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, tų pačių metų vasarą įvykus krašto inkorporacijai į SSRS sudėtį, buvo panaikintos nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijos, suformuota sovietinė administracija. Kariuomenė buvo reorganizuota į Raudonosios armijos 29-ąjį Šaulių teritorinį korpusą, vyko politinio, kultūrinio, ekonominio, kitų visuomeninio gyvenimo sričių sovietizacija, gyventojų persekiojimai, represijos. Dėl to kilo Lietuvos gyventojų nepasitenkinimas, noras priešintis sovietų okupaciniam režimui. Nuo tada prasidėjo kova už Lietuvos laisvę, kuri baigėsi 1990 m. kovo 11 dieną, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Lietuvos gyventojų pasipriešinimą sovietiniam režimui formaliai galima suskirstyti į pasipriešinimą užsienyje ir sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Užsienyje aktyviai į Lietuvos laisvinimo darbą įsijungė diplomatinės tarnybos darbuotojai, pasiuntiniai. Nerimą dėl Lietuvos ateities jie pajuto dar iki okupacijos pradžios, t. y. po to, kai Lietuvos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrai Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas 1939 m. spalio 10 dieną pasirašė Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo, Lietuvos ir Sovietų Sąjungos Savitarpio pagalbos sutartį, kai lapkričio viduryje Lietuvoje buvo dislokuotos Raudonosios armijos pajėgos (jose buvo 18 786 kariai). J. Urbšys, diplomatijos darbuotojai Bronius Kazys Balutis, Petras Klimas, Stasys Lozoraitis nuo spalio 29-os iki lapkričio 2 dienos Paryžiuje vykusiame susitikime svarstė, kaip elgtis katastrofos atveju. Buvo parengtas memorandumas, kuriame aptartas Lietuvos vyriausybės išsikėlimo į užsienį ir veikimo ten klausimas. Parengta ir protesto nota, kurią pasiuntiniai turėjo įteikti vyriausybėms. Įvykus okupacijai iki pat Liaudies seimo išrinkimo pasiuntiniai konkretesnių žingsnių nesiėmė, nes Liaudies vyriausybė jiems aiškino, kad bus laikomasi savitarpio pagalbos sutarties ir bus išsaugota nepriklausomybė. Vieni diplomatai manė, kad viskas bus gerai, kiti tokių iliuzijų neturėjo. Liaudies seimo susirinkimo išvakarėse S. Lozoraitis, pasinaudodamas diplomatijos šefo pareigomis, liepė pasiuntiniams pareikšti protestus reziduojamose valstybėse dėl Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Liaudies seimui 1940 m. liepos 21 d. priėmus nutarimą dėl Lietuvos prisijungimo prie SSRS, pasiuntiniai įteikė protestų notas daugumai vyriausybių, prie kurių jie buvo akredituoti. Liepos 21 dieną tokį protestą pareiškė K. Škirpa Vokietijos užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui. Liepos 22 – rugpjūčio 4 dienomis protestus įteikė pasiuntiniai Stasys Girdvainis – Vatikane, Stasys Lozoraitis – Italijoje, Kazys Graužinis – Argentinoje (jis taip pat pareiškė protestus Urugvajaus, Brazilijos užsienio reikalų ministrams, kitiems Lotynų Amerikos akredituotiems diplomatams), Bronius Kazys Balutis – Didžiojoje Britanijoje, Jurgis Šaulys – Šveicarijoje, Eduardas Turauskas – Rumunijoje ir Jugoslavijoje, Vytautas Jonas Gylys – Švedijoje ir Danijoje, Povilas Žadeikis – JAV, Petras Klimas – Prancūzijoje, Portugalijoje. Notose teigiama, kad Liaudies seimo nutarimai yra neteisėti, nelegalūs, neatitinkantys tautos valios.

Diplomatijos atstovai liepos 21 – rugpjūčio1 dienomis siuntė protesto telegramas į Lietuvą. Sovietinė Ministrų Taryba, reaguodama į tai, netrukus paskelbė, kad nuo rugpjūčio 14 dienos iš pasiuntinių atimama pilietybė, jiems draudžiama atvykti į Lietuvą ir konfiskuojamas jų turtas.

Kitas pasiuntinių žingsnis – Lietuvos vyriausybės tremtyje sudarymas. 1940 m. rugsėjo 19 dieną Romoje pas pasiuntinį Stasį Lozoraitį įvyko diplomatų pasitarimas, kuriame dalyvavo Petras Klimas, Stasys Girdvainis, Kazys Škirpa, Eduardas Turauskas. Buvo svarstoma politinė padėtis, vyriausybės tremtyje sudarymas, kiti klausimai. Buvo nutarta įkurti Lietuvos tautinį komitetą, kuris derintų lietuvių veiklą siekiant atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, rūpintųsi valstybės ir tautos reikalais. Komiteto pirmininku buvo išrinktas Ernestas Galvanauskas, pavaduotoju – S. Lozoraitis, nariais K. Škirpa ir E. Turauskas. Kiek vėliau diplomatai kreipėsi į Antaną Smetoną, kad jis Lietuvos tautinį komitetą patvirtintų kaip Lietuvos vyriausybę tremtyje. 1940 m. lapkričio 22 dieną Berne (Šveicarija) pasirašytas aktas, kuriame nurodyta data – 1940 m. birželio 15 dieną, siekiant nepažeisti valdžios tęstinumo principo. Aktas skelbė, kad ats. plk. ltn. Antanas Merkys atleidžiamas iš pareigų ir Ministru pirmininku skiriamas Stasys Lozoraitis. Jam pavedama pavaduoti prezidentą. Lietuvių tautiniam komitetui nebuvo lemta tapti gyvybinga organizacija, nes K. Škirpa laikėsi provokiškos, o E.Turauskas ir S. Lozoraitis – proangliškos orientacijos. Antra vertus, komiteto nariai gyveno skirtingose valstybės: E. Galvanauskas ir K. Škirpa – Vokietijoje, S. Lozoraitis – Italijoje, E. Turauskas – Šveicarijoje. Trečia, K. Škirpa buvo suinteresuotas organizacijose Berlyne kūrimu. 1940 m. lapkričio 17 dieną K. Škirpos iniciatyva Berlyne įvyko susirinkimas, kuriame dalyvavo iki okupacijos Lietuvoje veikusių partijų atstovai – tautininkai, voldemarininkai, liaudininkai, krikščionys demokratai, socialdemokratai ir kt. Buvo pasirašytas steigiamasis aktas, kuriuo buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Ši organizacija siekė sutelkti visas aktyviąsias jėgas kovai už Lietuvos laisvę. 1940 m. rugpjūčio 9 dieną  Pitsburge (JAV) buvo įsteigta Lietuvai gelbėti taryba, kurios pirmininku tapo Leonardas Šimutis, vicepirmininku – P. Pivoriūnas, sekretoriumi – Kazys Karpius. Organizacijos tikslas – telkti Amerikos lietuvius kovai už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Spalio 15 dieną organizacijos nariai lankėsi pas JAV prezidentą F. D. Roosweltą, įteikė prezidentui raštą, kuriame dėkojama už tai, kad JAV nepripažįsta Lietuvos okupacijos. 1941 m. gegužės 15 dieną organizacija buvo reorganizuota į Amerikos lietuvių tarybą,

Lietuvių pasipriešinimą okupaciniam režimui gimtajame krašte sąlyginai galima suskirstyti į organizuotą pasipriešinimą ir neorganizuotą, tai būtų įvairios gyventojų patriotinės elgsenos apraiškos kasdienybėje. Organizuoto pogrindžio veikloje sąlyginai galima skirti du etapus. Pirmasis – nuo 1940 m. birželio 15 d. iki centrinių pogrindinių organizacijų kūrimosi Lietuvoje pradžios, t. y. kai 1940 m. spalio 9 dieną susikuria vienas iš pogrindžio centrų Kaune. Antrasis laikotarpis – nuo Kauno organizacijos susikūrimo iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios (1941 m. birželio 22 d.). Pogrindžio užuomazgos pastebimos jau rinkimų į Liaudies seimą išvakarėse – 1940 m. liepos mėnesį. Tuo metu buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai, kuriuose pasirašė Lietuvos gynimo rinktinė, Lietuvos atstatymo frontas. Pogrindžio steigimasis ypač suaktyvėja 1940 m. vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Organizacijų steigimo iniciatoriai daugiausiai buvo Lietuvos kariuomenės karininkai, Šaulių sąjungos nariai, moksleiviai, studentai.  1940 m. liepos 13 dieną Liaudies vyriausybė paskelbė įstatymą dėl Šaulių sąjungos panaikinimo. Šauliai neketinio su tuo taikstytis ir siekė, kad jų organizacijos struktūros liktų gyvybingos, funkcionalios sovietinio režimo sąlygomis ir vėliau būtų panaudotos kovai už nepriklausomybę. Organizuoto pogrindžio atsiradimą iš dalies galima vertinti kaip Šaulių organizacijos narių reakciją į minėtą įstatymą, nors steigiant pogrindį aktyviai prisidėjo ir moksleivija, studentija. Pirmojo pogrindžio raidos, veiklos laikotarpiu tarp atskirų vietovių organizacijų nebuvo glaudaus bendradarbiavimo, ryšiai buvo silpni, organizacijos veikė daugiau izoliuotai viena nuo kitos. Buvęs Kretingos XV Šaulių rinktinės vado padėjėjas, pogrindininkas kpt. Osvaldas Žadvydas prisiminimuose rašo, kad iki susikuriant centrinėms pogrindžio organizacijoms Lietuvos pogrindžio veiklą buvo savarankiška, decentralizuota.

Esminiai pokyčiai organizuoto pogrindžio veikloje sietini su antisovietinio pogrindžio centrų Kaune, Vilniuje bei Kretingoje ir Berlyne sukūrimu. 1940 m. spalio 9 d. Kaune susirinkę pogrindžio nariai įsteigė visą Lietuvą apimančią pogrindinę organizaciją (nuo 1940 m. gruodžio 15 d. pradėtą vadinti Kauno LAF štabu, kuriai vadovavo Adolfas Damušis). 1941 vasario mėnesį Raudonosios armijos 29-ojo Šaulių teritorinio korpuso, 179-osios divizijos 29-ojo šaulių pulko štabo karininkas mjr. Vytautas Bulvičius įsteigė Vilniaus LAF štabą. Pasipriešinimo centru Žemaitijoje nuo 1940 m. gruodžio antros pusės tapo Kretinga su joje veikiančia pogrindinė organizacija. 1940 m. gruodžio mėnesį  Lietuvoje lankėsi Berlyno LAF ryšininkas kpt. Bronius Michelevičius – į Lietuvą jis atvyko padedant Varpėnų dvaro pogrindžio nariui Feliksui Putriui. Jis lankėsi Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Telšiuose, kitose vietovėse, susitikinėjo su pogrindinių organizacijų nariais, duodavo jiems nurodymų dėl tolimesnės veiklos. Pogrindžio centrai Kaune, Vilniuje, Kretingoje, bendradarbiaujant su Berlyno LAF organizacija, pradėjo koordinuoti Lietuvos pogrindžio veiklą. Dėl to stiprėjo tarpusavio ryšiai, bendradarbiavimas. Pirmuoju ir antruoju pogrindžio veiklos laikotarpiais pogrindinės organizacijos buvo sudarytos iš atskirų grupelių, jose pagal įvairius duomenis būdavo nuo 2 iki 5 asmenų. Vienos grupelės nariai nepažinojo kitos narių, kontaktas buvo palaikomas per ryšininkus. Lietuvos pogrindis, jo veiklai prijaučiantys gyventojai nepriklausomą Lietuvos valstybę tikėjosi atkurti pasinaudodami Vokietijos ir SSRS karu, jo pradžioje buvo ketinama sukilti. Tam reikėjo ginklų. 1940 m. vasarą likviduojant Šaulių sąjungą šios organizacijos nariai siekė nuslėpti ginklus nuo sovietinės administracijos ir panaudoti juos ateityje kovai su okupantais. Kretingos apskrityje dalies ginklų negrąžino buvęs XV Kretingos šaulių rinktinės vado padėjėjas kpt. Osvaldas Žadvydas,  ats. j. ltn. Antanas Kenstavičius iš Mažeikių. Jie ginklus išdalino pogrindžio nariams. Pogrindininkai ginklų įsigijo ir kontrabandos keliu. Pvz., Gargždų gyventojas Kazys Bružas 8 kartus vyko per sieną į Vokietiją, iš kur pargabeno 30 karabinų, 8 brauningus, 1700 šovinių karabinams ir brauningams.

Pogrindininkai rengė ir platino antiokupacinę literatūrą. Rinkimų į Liaudies seimą, rinkimų į SSRS Aukščiausiąją tarybą, gegužės 1-osios išvakarėse, artėjant Vasario 16-ajai, kitomis progomis buvo platinami atsišaukimai, kuriuose kritikuojamos sovietinio režimo realijos, kviečiama stoti į kovą. Tokia veikla buvo siekiama žadinti, palaikyti patriotines, kovingas nuotaikas visuomeniniame gyvenime. Pirmojo pogrindžio raidos laikotarpiu glaudaus bendradarbiavimo tarp atskirų vietovių organizacijų nebuvo. Ši aplinkybė lėmė, kad literatūra buvo platinama daugiau tarp vietos gyventojų, ji pasiekdavo tik artimesnes vietoves. Antruoju pogrindžio raidos laikotarpiu, kai pogrindininkai pradeda glaudžiai bendradarbiauti, situacija kinta. Pasipriešinimo centrinių ir vietinių organizacijų parengta antiokupacinė literatūra buvo platinama ne tik tam tikroje vietovėje, ji pasiekdavo ir tolimas Lietuvos vietoves. Tai buvo ypač pastebima Žemaitijos regiono pogrindininkų veikloje. Pvz., Telšių aps. Varnių vls. pogrindininko Adomo Jurgelio dėka literatūra pasiekdavo ne tik daugelį Vakarų regiono vietovių, bet ir Vilnių, Kauną. Lietuvių informacijos biuro Berlyne 1941 m. kovo 19 dienos pranešimas „Pavergtos Lietuvos tautiečiams“ per Varpėnų dvaro pogrindininkus pateko į kretingiškiams pogrindininkams. Jie parengė pranešimo kopijas ir platino jas Kretingos, Mažeikių, Telšių ir apskrityje, Vilniuje.

Pirmojo sovietmečio kasdienybei Lietuvoje būdinga gyventojų individualios ir kolektyvinės patriotinės elgsenos apraiškos. Iš šių apraiškų nėra aišku, ar šie gyventojai priklausė pogrindžiui. Pasipriešinimo nuotaikos buvo juntamos jau vykstant rinkimams į Liaudies seimą. Patriotai ragino žmones neiti balsuoti. Pvz., Telšių aps. Luokės vls. Kaunatavo k. gyventojas Karolis Kiševičius 1940 m. liepos 15 d. atėjo į rinkimų punktą Kaunatavo k. pradinės mokykloje apsivilkęs šaulio uniforma, viešai pasisakė pieš rinkimus, Raudonąją armiją, sovietinę vėliavą vadino skarmalu, gyrė Smetonos valdžią ir reiškė jai savo ištikimybę. Kaune 1940 m. rugpjūčio 14–15 d. vyko mokytojų suvažiavimas. Mokytojai vietoje „Internacionalo“ giedojo Lietuvos himną. 1940 m. spalio 2 dieną buvo išleista Karo mokyklos paskutinė XV aspirantų laida. Absolventams nebuvo suteikti karininkų laipsniai dėl to, kad jie per iškilmes giedojo giesmes „Lietuviais esame mes gimę“, „Marija Marija“ ir Lietuvos himną. 1940 m. lapkričio 2 d. per Vėlines Kauno kapinėse susirinko apie 5 tūkst. žmonių, kurie giedojo tautines giesmes. Telšių mieste per Vėlines vietiniai patriotai papuošė kareivių kapus gėlėmis. 1941 m. sausio mėnesį artėjant rinkimams į SSRS Aukščiausiąją tarybą nepasitenkinimas rinkimais buvo juntamas daugelyje Lietuvos vietovių. Telšių aps. Plungės vls. Vainaičių k. gyventojai, buvę šauliai Povilas Kazlauskas, Jonas Šleinius norėjo nutraukti Stalgėnų k. vykusį mitingą, sakydami, kad sovietų valdžia mums netinka, kad reikia tokios nepriklausomybės, kokia ji buvo prie Smetonos. Alytaus apskrityje Avižienių ir Akuočių rinkiminių apylinkių pirmininkai gavo grasinančius laiškus. Miroslave vykusio mitingo metu jo dalyvius šauliai ragino boikotuoti rinkimus. Sausio 11 d. Ukmergėje vykusiame mitinge mokytojų seminarijos dėstytojas Čižiūnas kalbėjo, kad Lietuvoje viešpatauja rusai, lietuvių kalba išstumiama, lietuvių nepasitenkinimas priespauda didėja. Jo kalba buvo sutikta ovacijomis.

1941 m. birželio 22 dieną, kai prasidėjo karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje pasiekė kulminaciją – kilo Birželio sukilimas. Antisovietinio pogrindžio nariai, kiti Lietuvos patriotai formavo sukilėlių partizanų būrius, kurie įvairiose Lietuvos vietovėse stojo į atvirą ginkluotą kovą su raudonarmiečiais, sovietiniais lojalistais, siekdami paimti valdžią į savo rankas apskričių ir valsčių centruose dar iki vokiečių kariuomenės atėjimo. Kaune 1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. LAF Vyriausiojo štabo vardu Leonas Prapuolenis iš Kauno radiofono paskelbė, kad atstatoma Laisva ir Nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kartu buvo paskelbta ir Lietuvos Laikinoji vyriausybė, vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus–Brazaičio. Ji nuo pirmųjų egzistavimo dienų pradėjo vykdyti valstybės atkuriamąjį darbą. Sukilėliai provincijos vietovėse steigė aktyvistų štabus, komitetus, pradėjo atkurti iki sovietinės okupacijos pradžios veikusias lietuvių valdžios įstaigas. Sukilimas pasibaigė 1941 m. birželio 28 dieną, kai vokiečių kariuomenė išstūmė iš Lietuvos sovietų kariuomenės ginkluotąsias pajėgas. Vokiečių okupacinė valdžia nepripažino Lietuvos nepriklausomybės. 1941 m. rugpjūčio 5 dieną jie paleido Lietuvos laikinąją vyriausybę, rugsėjo 15 dieną sustabdė Vilniaus miesto ir srities komiteto veiklą, rugsėjo 26 dieną uždraudė LAF organizacijos veiklą. Lietuvių kova už laisvę nenutruko, prasidėjo naujas laisvės kovų etapas, kova įgavo naujas formas.

Apibendrinant galima teigti, kad lietuvių patriotinė-rezistencinė veikla užsienyje ir savame krašte, 1941 m. birželio sukilimas buvo reikšmingi tuo, kad buvo paneigtas sovietų okupacinio režimo Lietuvoje teisėtumas ir paneigtas mitas, kad Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Ši patriotinė veikla nebuvo beprasmė ir motyvavo tolimesnius lietuvių tautos narių veiksmus, siekiant Lietuvai laisvės vokiečių okupacijos, antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiais. Iki pat nepriklausomybės atkūrimo pasipriešinimas sovietiniam režimui vyko tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės aktas, kiti įvykiai Lietuvoje po akto paskelbimo liudija, kad lietuviai laimėjo šią dar pirmuoju sovietmečiu pradėtą kovą už laisvę.

© 2010 „XXI amžius“