Tragiški karių likimai

Dim. plk. ltn. Antanas NAVAITIS

1939 metų rugsėjo 1 dieną prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Smetonos-Černiaus vyriausybei atsisakius pasinaudoti susidariusia padėtimi, atsiimti lenkų okupuotą Vilniją, paskelbiant neutralitetą, 1939 rugsėjo 17-ąją, 6 valandą ryto Sovietų sąjunga užpuolė Lenkiją ir 1939 metų rugsėjo 19-ąją užėmė Vilnių. Užėmusi Vilnių Sovietų Sąjunga atsisakė 1920 metų rugpjūčio 6 dieną pasirašytos taikos sutarties, kurioje įsipareigojo iš Lietuvai priklausančios teritorijos išvesti savo ginkluotąsias pajėgas ir pareikalavo atsiųsti į Maskvą delegaciją naujai sutarčiai sudaryti. Tačiau derybos nebuvo diplomatinės, kaip lygaus su lygiu. Sovietų sąjunga panaudojo visas spaudimo priemones: diktatą, grasinimus ir klastą. Stalinas, girdamasis Sovietų sąjungos kilniaširdiškumu, pareiškė, kad Sovietų Sąjunga Vilnių atiduoda tik dėl draugystės ir palankumo Lietuvai. Lietuva, atsilygindama už Sovietų sąjungos geraširdiškumą, turi įsileisti į savo teritoriją 75 tūkst. Raudonosios armijos karių. Delegacijos pirmininkas užsienio reikalų ministras J. Urbšys pareiškė, kad toks Raudonosios armijos karių skaičius sudarys pavojų Lietuvos suverenumui, todėl geriau atsisakyti Vilniaus ir neįsileisti Raudonosios armijos. Stalinas dėl to supyko ir pasakė: „imsit ar neimsit Vilnių, tai jūsų reikalas, o Raudonosios armijos kariuomenė vis tiek bus įvesta“. Po sunkių derybų 1939 metų spalio 10 dieną buvo pasirašyta draugystės sutartis. Pagal ją Sovietų sąjunga Lietuvai atiduoda Vilnių ir dalį Lenkijos okupuotos teritorijos aplink jį. Lietuvoje dislokuojama 20 tūkst. Raudonosios armijos karių, 250 lengvųjų tankų, 34 šarvuočiai ir apie 200 lėktuvų.

Tačiau Sovietų sąjunga, sulaužė pasirašytą draugystės sutartį ir į Lietuvą įvedė daugiau raudonarmiečių negu įsipareigojo.

1939 metų lapkričio 28 dieną tarp 1.30 ir 4.30 val. Savanorių prospektu žygiuojant į savo bazes dislokuojamoms Lietuvoje Raudonosios armijos dalims, kariuomenės II skyriaus sekėjų grupės nustatė, kad į Lietuvą įžygiavo apie 21 tūkst. motorizuotų ir pėsčių raudonarmiečių. O po poros savaičių II skyrius dar išsiaiškino, kad tai buvo specialūs NKVD daliniai (Br. Aušrotas, „Sunkių išbandymų metas“).

Paskui divizijos generolas Vladas Vitkauskas buvo paskirtas kariuomenės vadu. Jis idealiai vykdė sovietinės žvalgybos užduotį, kad Lietuvos kariuomenės kovingumas reikiamu momentu būtų sumažintas. Teisindamasis savo Judo užduotį, gen. V. Vitkauskas sovietmečiu leistame žurnale „Švyturys“ (1960 m., nr. 13, p. 12) rašė: „Turėdamas galvoje tokią publiką (Lietuvos vyriausybę – A. N.), kuri hitlerinei Vokietijai įsakius galėjo griebtis net ginkluotų provokacijų prieš Tarybų sąjungą, įsakiau pagal ankstyvesnių metų tvarką pasiųsti į įvairius poligonus šaudymo pratimams daugumos pulkų sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių pabūklų ir minosvaidžių dalinius. Tai tam tikra dalimi galėjo apdrausti nuo nusikalstamų avantiūrų“.

Taip jis, Lietuvos kariuomenės vadas, apdraudęs Lietuvą nuo „nusikalstamų avantiūrų“ – ginti Tėvynės laisvę, paskutiniame Lietuvos vyriausybės posėdyje, sprendžiant gintis ar leisti valstybę okupuoti, pareiškė: „Pagaliau paklaustas, kokia yra mano nuomonė, atsakiau, kad, turėdamas galvoje (…) visiškai nepakankamą priešinimosi pagrindą ir jo leistą tikslą, laikau jį nepriimtinu“ („Švyturys“, 1958 m. nr. 6, p. 17).

Kiti paskutiniojo vyriausybės posėdžio dalyviai sako, kad paklaustas kariuomenės vadas „Ar kariuomenė pasiruošus gintis?“ atsakė: „Kariuomenė gintis nepasiruošus“. Toks kariuomenės vado atsakymas, reikia manyti, turėjo įtakos kai kuriems ministrams sprendžiant ultimatumo priėmimą.

Lietuvos vyriausybei nusprendus priimti ultimatumą, sovietų kariuomenė 1940 metų birželio 15 d. 15 val. peržengė Lietuvos sieną, o iš Gaižiūnų poligono tankai pajudėjo į Kauną ir apie 19 val. pasirodė Kaune. Sovietinės pasiuntinybės parūpintų vedlių lydimi jie užėmė pozicijas prie Prezidentūros, Ministrų tarybos, Saugumo departamento, Lietuvos banko, Sunkiųjų darbų kalėjimo ir kitų vyriausybinių įstaigų, taip pat prie tiltų per Nemuną ir Nerį.

Prasidėjo komunistinė okupacija, atnešusi savą komunistinę kultūrą su visais barbariškumo požymiais, savus papročius ir tradicijas, prasidėjo civilizuotam pasaulyje neįsivaizduojamas teroras, nekaltų žmonių areštai, kankinimas, žudymas ar ištrėmimas į tolimąsias Sibiro vietoves. Ne veltui vienas iš vadovaujančių komunistų partijos vadovų Michailas Suslovas gyrėsi, kad Lietuva bus, bet be lietuvių.

Minint 70-ties metų Lietuvos tragedijos sukaktį, norisi skaitytojams priminti nors mažą masinio komunistinio teroro dalelę. Tai Lietuvos karininkų sunaikinimą.

Pirmasis stambesnio masto suėmimas buvo įvykdytas 1940 metų liepą naktį iš 23 į 24 dieną. Tą naktį 9-tame pėstininkų pulke buvo suimta 30 karininkų ir kareivių.

1941 m. birželio 14-ąją prasidėjus masiniam lietuvių šeimų trėmimui buvo įvykdytas masiškiausias Lietuvos karininkų suėmimas. Mane suėmė 1941 metų birželio 1-ąją ir kartu su kitais karininkais, areštuotais Varėnos, Pabradės poligonuose ar sugaudytais gatvėse ir namuose, nugabeno į Norilską. Ten mus terorizavo, niekino ir tik rugsėjo mėnesį pradėjo tardyti. Čia paaiškėjo, kad mes laisvi piliečiai, nesuimti. Komunistai nebūtų komunistai, kad suimtą nekaltą žmogų, paleistų. Norilsko NKVD greit sufabrikavo mums nusikaltimus ir išdavė arešto orderius.

Mano 1941 metų rugsėjo 10 dienos arešto orderyje, išduotame Norilsko NKVD, rašoma: „Navaitis A. V., buvęs buržuazinės lietuvių armijos savanoris-karininkas, įsitikinęs nacionalistas, Raudonosios armijos atėjimui į Lietuvą ir įvedimui Sovietinės valdžios buvo nusistatęs priešiškai“ ir nutarė Navaitį Antaną, Vlado suimtą Pabaltijo Karinės Apygardos 1941 m. birželio 16 dieną, areštuoti.

Taigi aš beveik tris mėnesius dar laisvas pilietis buvau terorizuojamas kaip koks nusikaltėlis, o padaryti mane nusikaltėliu ir areštuoti nereikėjo jokių įrodymų.

1941 metais į Norilsko ypatingo režimo lagerius buvo atgabenta: generolų – 3, žuvo 2; pulkininkų – 12 (žuvo 8); pulkininkų leitenantų – 20 (žuvo 11); majorų – 22 (žuvo 11); kapitonų – 62 (žuvo 39); leitenantų – 101(žuvo 56); jaunesniųjų leitenantų – 53 (žuvo 28); atsargos karininkų – 7 (žuvo 7); viršilų – 11(žuvo 8); puskarininkių – 16 (žuvo 11); civilių tarnautojų – 4 (žuvo 2); eilinių – 29 (žuvo 17); įvairių profesijų civilių – 21 (žuvo 18). Iš viso į lagerius pateko 361 (žuvo 218).

Dr. Vytauto Jasulaičio iniciatyva 2001 metais pradėta leisti Lietuvos karininkų enciklopedija „Lietuvos karininkai 1918–1953“. Išleistuose aštuoniuose tomuose minimi 1809 Lietuvos karininkai, kurie vienaip ar kitaip nukentėjo nuo komunistinio teroro.

Nuo komunistinio genocido, vykdyto Lietuvoje, nukentėjo 797 aktyvios

tarnybos karininkai ir 1012 atsargos karininkų. Iš jų į Tėvynę sugrįžo 648, t. y. vos 36 proc. Dalis žuvo partizaninėse kovose, sukilimo metu, savisaugos daliniuose, nužudyti stribų arba sovietinių kareivių ir sušaudyti, bet dauguma žuvo išsekinti bado, sunkaus darbo ir antisanitarinių sąlygų.

© 2010 „XXI amžius“