Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Laikas ir žmonės

Tragiška Gumauskų iš Liepynų kaimo istorija

Tęsiame rašinių ciklą apie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinius, paaukojusius save vardan visų mūsų gražesnės ir teisingesnės ateities. 

Vincas Peckus

Po 1918–1923 metų kovų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę savanoris Antanas Gumauskas gavo 6,7 ha nederlingos žemės Liepynų kaime, ant Šešupės kranto, netoli Marijampolės, ir su žmona Marija Brūzgaite-Gumauskiene pradėjo sunkų naujakurių ūkininkų gyvenimą. Sulig kiekvienais metais šeima didėjo, didindama naujakurių vargus ir rūpesčius. Tačiau nedejavo ir nesiskundė kovų užgrūdintas savanoris, tik dar atkakliau, dar  energingiau kibo į darbą, skatindamas bei mokydamas augančius vaikus pažinti prakaito skonį. Nors darbštumu pasižymintys Gumauskai iš visų jėgų triūsė nedideliame savo ūkelyje, tačiau suprato, kad prastoka, smėlėta žemė neduos galimybių tinkamai išauginti ir išmokslinti gana gausią šeimą, nors su didžiule meile ir kruopštumu puoselėjamas ūkis buvo pripažintas pavyzdiniu ir ne kartą premijuotas. Išradingas ir energingas savanoris pats pasidirbo betonui lieti formas ir, panaudodamas vietinį smėlį, ėmė gaminti įvairius rentinius ir kitus liejinius, į darbą įtraukdamas ir augančius vaikus. Gaminių paklausai padidėjus, samdėsi vieną kitą darbininką.

Gyvenimas tekėjo savo vaga: vaikai paaugo, pradėjo lankyti pradinę mokyklą, ją baigę – palyginti netoli esančią Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Tačiau prasidėjusi bolševikinė okupacija viską sujaukė ir sudarkė nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Laisvės kainą žinančiai, patriotine dvasia išauklėtai savanorio šeimai okupantų primestas gyvenimo būdas, priespauda ir kaskart didėjantis teroras buvo visiškai priešingas jų gyvenimo sampratai, žadino pasipriešinimo nežabotam melui ir neteisybei jausmus. Prasidėjus rezistencijai ir partizanų sąjūdžiui, Gumauskai negalėjo likti nuošaly.  Jų namuose dažnai lankėsi partizanai, vyresnieji vaikai įsijungė į pogrindines organizacijas.  Lemtingą 1947 m. vasaros rytą pas Gumauskus dienojo septyni partizanai. Sodybą apsupo čekistai, įvyko mūšis, kurio metu žuvo trys partizanai, keturiems pavyko sėkmingai pasitraukti, nors okupantų pajėgos buvo keleriopai gausesnės. Žuvo ir keli čekistai. Iš Gumauskų šeimos tik aštuoniolikmetis Rygiškių Jono gimnazijos septintos klasės moksleivis Algimantas paspruko nuo jį besivejančių kareivių, vienomis glaudėmis iššokęs iš dirbtuvės antrame aukšte esančio kambarėlio ir pasislėpęs pro pat namus tekančioje Šešupėje.

Nurimus mūšiui, čekistai suėmę išsivežė tėvą A. Gumauską, vyriausią dukrą mokytoją Juliją ir vyriausią sūnų, mokytoją seminarijos moksleivį Vytautą, kurio, kaip paaiškėjo vėliau, čekistai suimti pas Gumauskus ir buvo įsiveržę. Be to, į sunkvežimius susikrovę išsivežė viską, ką galima buvo išvežti. Namie liko motina, dvylikametė dukra Ramutė ir paauglys Petras, kuriam buvo 16-ka, bet dėl mažo ūgio buvo palaikytas jaunesniu ir paliktas tardymui vietoje. Kai į klausimą, kur yra daugiau banditų, atsakė, kad banditai, susikrovę į mašinas visus jų daiktus išvažiavo į Marijampolę, buvo žiauriai sumuštas ir be sąmonės numestas į krūmus sode.

„Po kelių valandų atgavęs sąmonę, – pasakoja P. Gumauskas, – prišliaužiau prie balos, apsiprausiau ir įėjau į vidų. Viduj viskas buvo išdaužyta, sunaikinta, pagrobta. Netrukus vėl pasirodė mašinos, pilnos čekistų, kurie dar dvi savaites gyveno mūsų namuose, o mama, sesutė ir aš, palikę namus, pradėjome slapstytis.“

Netrukus tėvas ir vyriausia dukra Julija buvo nuteisti dešimčiai metų, o Vytautas, kaip pogrindinės grupės organizatorius, 25-riems metams katorgos. Jauniausioji dukra Ramutė, gyvendama pas gimines bei pažįstamus ir nuolatos slapstydamasi, mokėsi Igliaukos ir Sasnavos vidurinėse mokyklose, 1952 metais ji buvo suimta ir nuteista 10 metų, bet po Stalino mirties kaip nepilnametė netrukus paleista į laisvę ir grįžo į Lietuvą. O tėvas, Julija ir Vytautas vergo naštą nešė beveik visą jiems paskirtą laiką.

Algimantas, perėjęs į pogrindį, kelis mėnesius slapstėsi ir bandė legalizuotis, tačiau saugumiečiai žinojo, kad jis yra brolio Vytauto organizuotos pogrindinės grupės narys, todėl nuolat persekiojo bei ieškojo. Gresiant vergo daliai Algimantas įsijungė į ginkluotą pogrindį, pasirinkęs Balandžio slapyvardį. Brolis Petras prisimena, kad Algimantas nuo mažens svajojo eiti tėvo savanorio pėdomis ir prašė mamą nudažyti drabužius kareiviškos uniformos spalva, be to, domėjosi elektrotechnika, radijo aparatūra. Vaikiškos svajonės pildėsi tragiškomis aplinkybėmis. Beveik ketverius metus Algimantas ėjo erškėčiuotais kareivio partizano takais. Ne kartą žiūrėjo mirčiai į akis, kelis kartus buvo sužeistas, kartą vos gyvą kovos draugas, slapyvardžiu Vėjelis, išnešė iš apsupimo. 1951 m. balandžio mėnesį, vykdydamas užduotį, buvo sunkiai sužeistas ir, ruošdamas granatą susisprogdinimui, mirė. Jo kūną čekistai išmetė Marijampolės saugumiečių teritorijoje ir keletą dienų palaikę kažkur užkasė. Kapo vieta nežinoma, o palaikai nesurasti iki šių dienų.

Ilgiausią, sudėtingiausią, tiesiog legendomis apipintą gyvenimo kelią nuėjo jauniausias Gumauskų sūnus Petras, kuris tapo partizanų ryšininku, o vėliau – pilnateisiu partizanu, dėl savo mažo ūgio ir toliau sėkmingai vykdžiusio ryšininko pareigas. Pasak paties Petro, visų išgyvenimų, visų įvykių ir nuotykių, patirtų sudėtingame gyvenimo kelyje, į didžiausią romaną neįmanoma surašyti. Beveik penkerius metus Petras laviravo tarp gyvenimo ir mirties, vis išsisukdamas, atrodytų, nuo neišvengiamos mirties arba ilgametės katorgos.

„Vieną kartą buvau suimtas Žirniškių kaime, kai vykdžiau užduotį, – prisimena vieną iš daugybės pavojingų atsitikimų P. Gumauskas. – Varganoje Žirniškių sodybėlėje taisiausi sugedusį dviratį. Tik staiga suburzgė mašina, iš kurios iššokę čekistai mane apsupo, matyt, mano buvimo vieta jiems buvo pranešta. Savo kišenėse turėjau pistoletą ir dvi metalines dėžutes su partizanų nuotraukomis, kurias pats darydavau. Supratau, kad bus blogai, ir karštligiškai svarsčiau, ką daryti. Tuo metu po didelio lietaus žemė buvo minkšta. Aš suspėjau visus pavojingus daiktus išmesti ant gyvulių išminto tako ir užžerti žemėmis. Kai mane suėmė, atsiminiau, kad dar neatimtoje piniginėje yra nedidelė partizanų vado Dešinio nuotrauka, kurią jei rastų, būtų labai blogai. Iškratę mane čekistai nusivedė prie mašinos, paliktos ant kelio. Tuo metu pro šalį ėjo du kaimyno Jankausko vaikai. Išsiėmęs piniginę šūktelėjau vaikams, kad ją iš manęs paimtų ir atiduotų broliui Sigitui, nes aš esąs skolingas jam pinigų. Vaikai piniginę su nuotrauka perdavė broliui, o man pavojus gerokai sumažėjo. Iš pradžių pasivadinau pusbrolio pavarde, tačiau po ilgų tardymų, apklausų su gerokais aptalžymais išaiškėjo tikroji mano pavardė. Taip pat ir savo amžių ketveriais metais sumažinau, nes dėl mažo ūgio galėjau pasisakyti esąs nepilnametis. Suimtas buvau tris savaites. Kameroje teko sėdėti su provokatoriais, kurie stengėsi išgauti čekistams reikalingų žinių. Vis dėlto nieko neiškvotę kaip nepilnametį tolimesniam perauklėjimui perdavė vaikų namų direktoriui. Direktorius, suradęs mano metrikus, suprato, kad esu pilnametis, ir vėl grąžino mane saugumiečiams, kurie, atnaujinę apklausą ir tardymus, reikalavo, kad susitikčiau su broliu Algimantu ir čekistams pasakyčiau jo buvimo vietą. Nors sakiau nieko nežinąs apie brolį, tačiau į jų rankas buvo pakliuvusi nuotrauka, kurioje buvau ir aš su broliu Algimantu ir jo kovos draugu, neseniai apsuptyje susisprogdinusiu „Geležinio vilko“ rinktinės vadu Tetervinu. Nors ir įtikinėjau, kad nuo to laiko savo brolio nemačiau, buvau priverstas pasižadėti su Algimantu pasimatyti. Išėjęs į laisvę, be abejo, buvau sekamas, bet su broliu susitikau čekistams nežinojom vietoj ir  nežinomu laiku. Aptarę pakitusios konspiracijos situaciją, savo veiklą tęsėme toliau, nes buvo aišku, kad ramaus gyvenimo jau niekada neturėsime“.

Nepagailėjo likimas Petrui ir daugiau nuolatinių pavojų, rizikingų žygių, skausmingų netekčių, bet nesunaikino tikėjimo gyvenimui ir ryžto iki paskutinės gyvenimo akimirkos laikytis duotos partizano priesaikos.

1952 m. sausio 31 dieną Varnabūdės miške, varganoje partizanų lūšnelėje, Petrą-Pipirą ir dar penkis jo bendražygius užklupo čekistai. Jėgos buvo labai nelygios. Mūšio metu partizanai K. Popiera-Gegužis, B. Popiera-Meška, K. Kurtinys-Ąžuolas ir L. Vokietaitis žuvo, o S. Jankauskas-Keleivis sunkiai sužeistas bandė nusižudyti. Jam tai nepavyko – jis pateko į nelaisvę ir vėliau po ilgų tardymų ir kankinimų buvo nuteistas mirties bausme. Apie savo likimą tą lemtingą dieną pasakoja vienintelis gyvas išlikęs Petras Gumauskas-Pipiras.

„Kai žuvo šalia esantys draugai, bandžiau naudotis jų ginklais, tačiau jie jau buvo be šovinių. Savo ginklo tuo metu neturėjau, nes ryšio reikalais ruošiausi vykti į Prienus. Numetęs nenaudingą automatą į krūmus, bėgau link Mikališkių, purtydamas egles, kad sniegas užbertų pėdas. Pamiškėje pasitiko šūviai. Apsigręžęs nubėgau į kitą pusę, link Plutiškių. Tačiau ir šioje pamiškėje pamačiau daugybę kareivių. Miško pakraščiu bėgau toliau, kol pasivijęs čekistų šuo užšoko ant sprando, o pribėgę du kareiviai automatų buožėmis ėmė daužyti galvą. Kai skilo kaukolė, praradau sąmonę, o kai šiek tiek atsipeikėjau, operacijos štabe, vienoje sodyboje, prasidėjo tardymas. Sakiausi esąs vokietukas ir vienas gyvenu miške. Kadangi buvau basas ir be žieminių drabužių, čekistai pasiūlė kareiviškus batus ir milinę, skatindami bendradarbiauti ir viską jiems nuosekliai papasakoti. Kai pasakiau, kad nieko daugiau nežinau, buvau nuožmiai sudaužytas ir be sąmonės numestas kluone. Ne kartą atėję čekistai tikrino, ar esu gyvas, o pastebėję gyvybės ženklų vėl daužė iki sąmonės netekimo, nes vienas Marijampolės čekistas mane atpažino. Kai galutinai nustojau judėti, su kitais žuvusiais partizanais nuvežė į Marijampolę ir visus išmetė saugumo kieme. Tačiau netrukus  pastebėję, kad esu dar gyvas, vėl pradėjo tardyti ir netgi apavė žuvusiųjų batais, kurie išgelbėjo mano kojas nuo amputavimo. Netekusį sąmonės išmetė į kiemą, o prašvitus kartu su žuvusiais nufotografavo. Bet kai dar kartą pastebėjo gyvybės požymius, išvežė į Kauną ir perdavė to miesto tardytojams“.

Kančių keliai Kaune tęsėsi keturis mėnesius. Gegužės mėnesį Petras Gumauskas buvo nuteistas 25-eriems metams katorgos ir dar penkeriems tremties. Po Stalino mirties represijoms susilpnėjus, į Lietuvą grįžo po 12 ir po ilgų vargų apsigyveno tėviškėje. Visgi po kelerių metų tuometinei Kapsuko valdžiai prireikė gražios vietos ant Šešupės kranto, ir iš Gumauskų sodyba buvo atimta, norint ten įkurti kažkokį pramogų objektą. Nors sodyba buvo sunaikinta, tačiau, prasidėjus Atgimimui, sumanymai liko neįgyvendinti. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Gumauskų šeima gavo teisę įsikurti kitoje visiškai apleistoje vietoje, Marijampolės pakraštyje, Kumelionyse, kur dabar gražiai atkurtoje, jaukioje sodyboje gyvena.

1998 m. lapkričio 18 dieną Petrui Gumauskui-Pipirui, Tauro apygardos „Geležinio vilko“ rinktinės partizanui, didvyriškai gynusiam Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, Prezidentas Valdas Adamkus įteikė Vyčio Kryžiaus ordiną ir jį patvirtinančius  dokumentus.

Legendinį gyvenimo ir kovų kelią nuėjęs garbus partizanas ir dabar pavydėtinai stiprus savo dvasia, sveika nuovoka vertinant dabartinius gyvenimo reiškinius. Jis džiaugiasi Lietuvos nepriklausomybe, stiprėjančia demokratija ir apgailestauja, kad gerokai visus apiplėšę naujieji milijonieriai nesirūpina valstybės reikalais, o tik kovoja už savo grupuočių interesus ir turtą.

„Visa viltis – ateinančios kartos, – sako P. Gumauskas. – Jauniems žmonėms palinkėčiau būti doriems, tikriems lietuviams, sąžiningai darbuotis vardan visų gerovės ir su Dievo pagalba kurti gražią, dorą ir teisingą Lietuvą.“

Marijampolės rajonas

© 2010 „XXI amžius“