TAUTA IR VALSTYBĖ GYVUOJA, KOL GERBIA DIDVYRIUS

Iš monsinjoro asmeninio archyvo – Šį vasarį viešėdamas JAV, mons.Alfonsas Svarinskas buvo užsukęs ir į Prezidento Ronaldo Reigano biblioteką, įsikūrusią Los Andželo priemiestyje. Čia monsinjoras yra palikęs saugoti ir savo kalinio drabužius, kai kalėjo griežtojo režimo lageryje.

Šį birželį mūsų tauta, kaip ir kiekvienais metais, paminėjo Gedulo ir Vilties dieną, prisiminė pirmąsias tremtis ir nekaltų žmonių aukas sovietinės imperijos lageriuose. Tačiau ta proga, ne mažiau svarbu pažymėti, jog Lietuvos Seime šiemet pirmą kartą oficialiai buvo paminėta ir Lietuvos okupacijos diena. Nuo šio įvykio, nulėmusio Lietuvos valstybingumo praradimą, birželio 15 dieną sukako 70 metų. Apie šiuos nelemtus įvykius mūsų skaitytojams plačiau papasakoti sutiko tų dienų gyvas liudininkas - Lietuvos partizanų kapelionas, monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS.

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Priešinosi kaip kas galėjo

Esu dėkingas už galimybę pasisakyti kai kuriais mūsų Tėvynės istorijai svarbiais klausimais. Puikiai pamenu, kaip 1940 m. birželio 15-ąją sovietai okupavo Lietuvą. Tuomet man jau ėjo 16-ti metai, todėl rusų tankų invaziją puikiai supratau. Dauguma Lietuvos patriotų didžiuojasi praeities nepriklausoma Lietuva, džiaugiasi jos pasiekimais ne tik ekonomikoje, bet ir švietime, kultūroje, dvasiniame gyvenime. Žinoma, senais laikais, kai tik kūrėsi nepriklausoma Lietuva, ji neturėjo tokios galingos ir modernios technikos. Kai 1938 metais, Ukmergėje buvo statoma A. Smetonos gimnazija, tai dirbantieji ir talkininkai plytas nešiojo ant pečių. Visi dirbo sunkiai, bet nuo širdies.

O dabar kai kurie žmonės drįsta niekinti mūsų garbingą praeitį, šaipydamiesi, kad va, ką anuomet Lietuva turėjo. Dera priminti, kad mūsų karta tada ne tik džiaugėsi nepriklausomos Lietuvos 20-mečiu, bet ir sunkiai dirbo, statė, kūrė Lietuvą ant doros ir dvasingumo pamatų. Nebuvo tada girtavimo, nusikaltimų, savižudybių ir kitų blogybių. Jei ne sovietų okupacija, mūsų Tėvynė šiandien be jokių abejonių būtų buvusi tokia pat turtinga ir klestinti kaip Suomija ar Danija. Galime tik apgailestauti, kad Lietuvos likimas susiklostė tragiškai. Dar 1939 m. du pasauliniai diktatoriai J. Stalinas ir A. Hitleris per slaptą suokalbį pasidalijo Europą pagal įtakos sferas. Beje, iš pradžių pagal tą suokalbį Lietuva buvo atitekusi Vokietijai, bet netrukus Stalinas „atpirko“ Lietuvą už 7 milijardus rusiškų auksinių rublių. Tokiu būdu mes patekome į bolševikinės Rusijos įtakos zoną. Bet tada dar nejautėme tos nelaimės. Auginome duoną, bekonus ir žaidėme krepšinį. Kaip žinote, 1938 ir 1939 metais Lietuva Europos vyrų krepšinio pirmenybėse iškovojo aukso medalius. Mūsų šalis po pasaulinės ekonominės krizės sparčiai kilo, gyvenimas ėjo geryn, o litas nė karto nebuvo devalvuotas.

Atėjus nelemtiems 1940 -ųjų birželio įvykiams, kai Lietuvą okupavo rusai, gyventojai greitai pajuto ir tą nelaimę. Asmeniškai, gerai pamenu birželio 15-ąją, kai sovietų kariuomenė kirto Lietuvos sieną. Mums, mokiniams, kaip tik tądien baigėsi mokslo metai. Tuometinėje Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje mus, moksleivius pasikvietęs mokytojas-inspektorius Botyrius perspėjo, kad Lietuvai ateina sunkios dienos, todėl reikia būti rimtiems ir susikaupusiems. Išėję iš mokyklos, apie 3 val. dienos, ties Ukmerge, link Utenos pusės išvydome skrendančius rusų lėktuvus, pažymėtus raudonomis žvaigždėmis. Mano gimtojo kaimo paprastutė moteris Kazimiera Tušienė liūdnai ištarė: „Štai, jau nebėra Lietuvos...“

Sovietinės okupacijos įkarštyje, mūsų gimnazijoje, kaip ir kitose mokyklose, okupantai steigė raudonuosius kambarius. Tačiau mūsų gimnazistai, vakare išeidami, tų kambarių neužrakindavo. Atėjus nakčiai vyresnių klasių gimnazistai paslapčia įeidavo į „raudonąjį kampelį“ ir viską ten suniokodavo. Gana dažnai drąsūs mūsų jaunuoliai sunaikindavo net raudonas SSSR vėliavas. Gimnazijoje dirbę mokytojai vietos komunistinei valdžiai apie tokius išpuolius nieko nepranešdavo, stengdavosi paslėpti visus niokotojų pėdsakus. Džiugu, kad tais laikais tarp mūsų neatsirado nė vieno skundiko!

Ta proga, dar norėčiau prisiminti ir vieną fizinio lavinimo pamokėlę. Mūsų gimnazija jau tais laikais turėjo didžiulę, erdvią sporto salę, aktų salę, dušus ir visa, ko reikia solidžiai švietimo įstaigai. Taigi, sporto salėje per sporto pamoką vienas mūsų gimnazistų Teofilis Pilka, žinomo dvasininko Jono Pilkos brolis (jų dėdė buvo vyskupas Teofilis Matulionis), paprašė draugų peiliuko. Pasiėmęs šį įrankį, nuėjo į aktų salę. Ten kabėjo Stalino portretas.  Paėmęs portretą, atsistojo ant kėdės ir išpjovė pilvą. Pasibaigus pamokai, išgirdome kad „supjaustytas“ Stalinas!  Tuometinis gimnazijos direktorius, beje, buvęs laisvamanis, ateistas, liepė atnešti  „supjaustytą“ Staliną į jo kabinetą. Mums nešant tą „relikviją“, visi aplinkui klausinėjo – ką nešate?.. O nenuoramos moksleiviai šūkavo, kad nešame „papjautą“ Staliną. Direktorius buvo gerokai abstulbintas. Bet už tokį akibrokštą Teofilis išvengė bausmės, nes jam dar tebuvo 12 metų. Gaila, kad šis buvęs gimnazistas neįvertintas.

Buvo dar vienas kurioziškas atvejis. Mūsų gimnazijoje kabėjo ir A. Smetonos portretas. Prezidentas buvo pavaizduotas stovintas prie ežero. Tai vietos bolševikinė valdžia sumanė tą paveikslą „pakoreguoti“ – ant Smetonos veido nupaišyti Stalino. Mokytojas Taranda užduotį atliko. Kai pakabino paveikslą, visa mokykla kvatojo išvydusi Staliną su baltais ūsais: „Žiūrėkite, Stalinas lakė smetoną ir ūsų nenusivalė...“ Iš tokių epizodų galima spręsti, kokios nuotaikos vyravo mūsų visuomenėje. Visi žmonės, jaunimas ir mokytojai labai išgyveno Lietuvos valstybingumo netektį, tačiau buvo aktyvūs, drąsūs. O dabar mūsų nepriklausomoje Lietuvoje tiek abejingumo, daugelis sukaustytas bereikalingos baimės, bijomės, bet nežinia ko.

Antrą kartą, 1948 metais, mūsų Kadrėnų kaimo gyventojų sueigoje „kolchozo“ vardui išrinkti aktyvistai siūlė jį pavadinti Lenino vardu. Vienas senučiukas kaimynas išdrįso agitatorių paklausti, ar tas Leninas lietuvis?.. „Ne“, – atsakė sovietų atstovai iš Ukmergės.  „Tada mums nereikia nelietuvio!..“ Ukmergės bolševikėliai išgirdę tokį paprasto kaimo senuko nepasitenkinimą tik išraudo. Ilgai buvo svarstoma, kokį pavadinimą duoti. Tada prakalbo kitas kaimo senolis Andrius Valušis, pasiūlęs pavadinti Vasario 16-osios vardu... Įsivaizduokite, kaip raudonavo prieš atvykėlius Ukmergės bolševikėliai...

Laisvės kovas prisiminus

Sovietų okupantai viešpatavo neilgai  – 1941 metų birželį, po pirmųjų didelių tremčių į Sibirą, sovietinę Rusiją užpuolė jos sąjungininkas A. Hitleris ir pasiuntė prieš sovietus daugiatūkstantinę puikiai apginkluotą armiją. Prasidėjus karui, vokiečiai užvaldė ir Lietuvą. Reikėtų tik pasidžiaugti, kad mūsų tautiečiai nėjo tarnauti nei vienam, nei kitam okupantui. Tiesa, atsirasdavo, kaip ir visais laikais būna, parsidavėlių, bet tai buvo tik pavieniai tautos atplaišos, pardavę savo sąžinę.

Atėjus vokiečiams, baigėsi baisūs trėmimai, tačiau teko saugotis naujų okupantų piktų kėslų. Ypač nerimavome ir dėl bolševikinės Rusijos. Bijojome, kad okupantai negrįžtų į Lietuvą... Beje, įpusėjus karui, pajutome, kad sovietai atsigauna ir kyla naujos grėsmingos okupacijos pavojus.

1944 metų pradžioje Lietuvoje ėmė steigtis Lietuvos vietinės rinktinės daliniai, kuriems vadovauti buvo pakviestas generolas Povilas Plechavičius. Į šią armiją įsitraukė labai daug žmonių. Ypač aktyviai į ją stojo mūsų gimnazijos vyresnių klasių jaunimas. Ukmergėje jau veikė net du batalionai, vienas jų buvo sudarytas iš gimnazistų. Gaila, kad vokiečių okupacinė valdžia mūsų vietinę rinktinę likvidavo, kai mūsiškiai aršiai kovojo su lenkų Armijos krajovos kariais ties Ašmena. Po šio mūšio vokiečiai mūsų jaunuolius pradėjo gaudyti ir prievarta vežti į Vokietiją darbams arba į frontą. Iškilo grėsmė būti suimtam ir mūsų legendiniam generolui P. Plechavičiui. Jis buvo areštuotas savo štabe, o likusieji armijos daliniai išsekinti.

Fronte susiklosčius sudėtingoms aplinkybėms ir Vakarams besąlygiškai remiant sovietų kariuomenę, Raudonoji armija greitai atsigavo ir 1944-ųjų vasarą vėl okupavo Lietuvą. Užėjus rusams mūsų tautai beliko tik du pasirinkimai – arba eiti tarnauti okupantams, tapti kolaborantais, arba išeiti į mišką, partizanauti. Be abejo, dauguma lietuvių pasirinko partizanavimo kelią, nes žinojo, kad parduoti savo Tėvynę ir tarnauti savo skriaudėjams yra didžiulė nuodėmė ir nusikaltimas! Man iki šiol kelia nuostabą kai kurių politikos, visuomenės atstovų pretenzingi priekaištai – esą, kam lietuviai ėjo į miškus, nesusitaikė su likimu, kurį diktavo grįžę okupantai. Manau, kad tokius samprotavimus perša piktavaliai asmenys arba tie, kas nenori suprasti mūsų tautos pasirinkto tikslo. O kur mūsų tautiečiams tada beliko eiti?.. Grįžę okupantai vėl masiškai ėmė represuoti mūsų gyventojus, tremti į Sibirą, naikinti gimtuosius namus arba prievarta siuntė į karo frontą pražūčiai. Taigi, kito pasirinkimo lietuviams nebuvo. Beliko tik eiti į miškus ir kovoti prieš okupantus.

Išėjusiems kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ruseno viltis, kad dar ne viskas baigta, kad sovietai pralaimės, o Vakarų kariuomenė su amerikiečiais padės mums išsilaisvinti. Deja, dėl pasaulio galingųjų gėdingų sandėrių su grobikiška Stalino orda, mūsų tauta liko pavergta. Per kovas, užsitęsusias net iki 1953-ųjų, miškuose žuvo per 22 tūkst.500 partizanų, gabiausių, drąsiausių Lietuvos jaunų vyrų. Kita dalis Laisvės kovotojų buvo suimta, sušaudyta arba išvežta į Sibiro lagerius. Daugelio mūsų žuvusių ir nužudytų partizanų vardus galime pamatyti ant buvusių KGB rūmų sienų, Vilniuje. Deja, yra dar daug nepaminėtų partizanų.

Į išsivadavimo kovą tada teko aktyviai įsijungti ir man. 1946 metais, mane areštavus, buvau uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Ten kalėjo daugybė Lietuvos patriotų, Laisvės kovotojų, daug kunigų, tarp jų ir mano kraštietis kunigas Eduardas Simaška, šiemet švenčiantis 101 metų sukaktį. Džiugu, kad kalėjime nebuvo skundikų, jautėmės vieningi tarsi šeima. Tais sunkiais pokario metais sužvėrėję stalinistai vykdė plataus masto susidorojimą su kovojančia Lietuva, kalėjimų kameros buvo kimšte prikimštos rezistentų. 1947 metais Lukiškių kalėjimo kamerose, kur teko kalėti ir man, buvo per devynis tūkstančius kalinių, nors kalėjime vietų tebuvo skirta vos tūkstančiui žmonių. Vienutėse kalėjome net po 10 žmonių. Kartu su mumis kalėjęs prelatas Laukaitis apie skundikus pasakė vieną teisingą mintį: „Eilinę prostituciją dar galėčiau pateisinti, nes tai jaunystė, menka gyvenimo patirtis, nežinojimas, malonumų vaikymasis. Na, bet politinės prostitucijos jokiu būdu negaliu pateisinti!“ – teigė jis. Taip nuo to laiko kalėjimuose ir lageriuose atsirado sąvoka „politinė prostitucija“. Beje, prelatas Laukaitis buvo suimtas irgi 1947 metais. Į enkavėdistų pinkles jis pateko po to, kai buvo nuvykęs į mišką, pas vieną ligonę partizanę gimdyvę. Kitą dieną buvo areštuotas ir nuteistas septyneriems metams griežto režimo lagerio. Po šešerių metų kalėjime mirė.

Priešai kelia galvas, o mes tylime

Lietuvių tauta ilgus metus atkakliai ir ištikimai gynė savo laisvę, sudėjo daugybę aukų. Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvoje kasmet minima Gedulo ir vilties diena. Puiku, kad tauta prisimena ir pagerbia savo žuvusiuosius bei nuo okupantų nukentėjusius asmenis. Tačiau pastebėjau, kad visuomenėje pasigirsta ir priekaištų, sakyčiau, pelnytų. Priekaištaujama, kad žodis „gedulas“ per daugiau nei 20 metų mums visiems įkyrėjo! Savo ruožtu aš esu pasiūlęs, kad kasmet, birželio mėnesį, tarp 13 ir 22 dienų išrinktų vis kitą dieną. Svarbu, kad ji sutaptų su sekmadieniu ir ją pavadintų ne Gedulo diena, bet tragiškai didingos Pergalės švente. Kiek gi galime gedėti?! Jau senokai laikas atsitiesti ir pagaliau švęsti iškilmingą Pergalės dieną. Bet, deja, niekas iš valdžios mano siūlymo iki šiol taip ir neišgirdo.Tad vis dar gedime, perrišame valstybės vėliavas gedulo juosta. Bet dabartinis jaunimas nemėgsta liūdesio ženklų ir nelabai nori suprasti taip ilgai užsitęsusio gedulo.

Gerai, kad šiemet tautoje plačiai paminėta tragiška 70-ies metų okupacijos sukaktis, prisiminti trėmimai ir aukos. Antai, šiemet, minint liūdnąją sukaktį, mane nudžiugino tai, jog Vilniaus Katedroje aukojant šv. Mišias, po to ir Sąjūdžio organizuotame mitinge Lukiškių aikštėje, buvo atneštos ne tik tautinės vėliavos, bet ir sušaudytų Lietuvos ministrų, iškilių dvasininkų ir aukštų karininkų portretai. Beje, šią idėją minėjimų iniciatoriams ir valdžiai esu pasiūlęs gerokai anksčiau, bet niekas tada tokios iniciatyvos nepalaikė. Džiugu, kad nors šiais metais, labai pavėluotai, prabudome ir padarėme tai, ką jau seniai turėjome padaryti.

Tačiau deja, Lietuvoje atsiranda ir tokių, kurie į mūsų Tėvynės tragišką ir šlovingą praeitį žiūri su panieka, kurpia įvairiausius šmeižikiškus straipsnius, siekiant su purvais sumaišyti Laisvės kovotojus. Daugelį mūsų Tėvynės mylėtojų itin papiktino prieš metus pasirodžiusi istoriko Mindaugo Pociaus knyga „Antroji mėnulio pusė“, kur autorius, pasiremdamas KGB archyvais, įrodinėja, kad mūsų partizanai net nebuvo Laisvės kovotojai, tik paprasčiausi žmogžudžiai, žiauriai žudę savo tautiečius. Visai neseniai jam bandė antrinti kitas pseudoistorikas Dominykas Burba, buvusios Seimo narės ateistės Sigitos Burbienės sūnus. Savo straipsnyje jis taip pat nesibodi pasityčioti iš mūsų Laisvės kovotojų, teigdamas, kad, Lietuvos partizanai, anokie didvyriai. Užuot tarnavę armijai, jie pabėgo į miškus, gėrė samanę ir laukė kol išvaduos amerikiečiai. Taigi užuot pagyręs nėjusius tarnauti okupantams ir pasiaukojamai gynusius Lietuvą, autorius nedviprasmiškai iš jų tik pasišaipo ir siekia parodyti, kad Laisvės kovotojai buvo amoralūs, girtuokliai ir kt.

Būtina paneigti tokias nesąmones – mūsų Laisvės kovotojai nebuvo nei girtuokliai, nei pasileidėliai. Girtuokliavimu kaip tik garsėjo rusų armija. Būtent rusai per pusę amžiaus vergovės išmokė ir lietuvius gerti. Dar gerai pamenu prieškarį... Smetonos laikais buvo griežtai uždrausta varyti degtinę, jos monopolį valdė tik valstybė. Jei kas tada mėgindavo gaminti samanę, sulaukdavo griežčiausios bausmės – 300 litų baudos, buvo konfiskuojamas visas turtas ir patekdavo į kalėjimus. Ypač anais laikais prieš degtindarius aktyviai kovodavo policininkai. Už sugautus „samagonščikus“ iš surašytų baudų (300 litų) pusę pinigų tekdavo policininkams, kita dalis – biudžetui. Manau, tokią tvarką reikėtų įvesti ir dabar Lietuvoje, tada greitai baigtųsi tautos besaikis girdymas! Kur matyta, kad pastaraisiais metais vienam lietuviui vidutiniškai tenka per metus išgerti 18 litrų degtinės! O degalinėse ir vėl pardavinėjama degtinė, ir dar siūloma net ir naminę jose pardavinėti...

Katedros ir Lukiškių aikštėse Lietuvos Sąjūdis minėjo Genocido metines. Žmonių buvo gal apie 400 (sostinėje – mažoka). Mane, kaip ir daugumą šalies patriotų labai papiktino sostinės savivaldybės vadovų išduotas leidimas Rusijos ambasadai surengti vieną renginį, sutapusį kaip tik su Gedulo ir okupacijos minėjimu. Tą birželio 13 dieną, kai Lietuva paminėjo rusų okupacijos 70-ąsias metines ir prisiminė žuvusiuosius partizanus bei pirmąsias trėmimo aukas, Rusijos ambasada sukvietė į „Rusijos dienos“ minėjimą. Dalyvavo daugiau kaip 2000 žmonių. O kiek buvo automobilių!

Buvo ten ir jaunuolių, apsirengusių okupantų kariniais drabužiais, pasipuošusių penkiakampėmis žvaigždėmis ir kita sovietine atributika, kuri mūsų valstybėje yra uždrausta! Taigi, manau, dėl to didžiulę moralinę atsakomybę turėtų prisiimti Vilniaus meras ponas V. Navickas, išdavęs leidimą svetimšaliams mūsų šventoje žemėje daryti tai, ką jie tik nori? Mūsų tauta tą dieną pagerbia savo aukas, o buvę budeliai ir okupantai su savo atžalomis sau laisvai švenčia kažkokią savo šventę, pasidabinę komunistine atributika. Jau didesnio akibrokšto nereikia! Kodėl niekas neatsako už šventą kovotojų atminimo paniekinimą?

Partizanų atminimas dar neįvertintas

Taigi, mane be galo jaudina, kad dabartinėje Lietuvoje stengiamasi pasityčioti iš Laisvės kovotojų, ir juos paniekinti. Paminklo per 20 Nepriklausomybės metų nesugebėta pastatyti net Lukiškių aikštėje. Kas trukdė per tuos porą laisvės dešimtmečių jį pastatyti? Radviliškio rajone, Minaičių kaime aplankiau istorinį namelį, kuriame 1949 m.vasario 16 dieną buvo pasirašyta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija. Būtent jame Laisvės kovotojai ir  pasirašė šį dokumentą. Mane labai suglumino, kad tas pastatas ligi šiol nėra deramai prižiūrimas, niekas jo netaiso, jis paliktas likimo valiai. Kur žiūri mūsų valdžios vyrai, kodėl jie nesirūpina mūsų valstybės garbinga praeitimi, leidžia šitaip niekinti partizanų atminimą?!

Vyriausybė skundžiasi, kad nėra lėšų nei Laisvės kovotojų paminklui pastatyti, nei suremontuoti istorinius pastatus, menančius nuožmias kovas už Nepriklausomybę. Bet kodėl dabartiniu metu mūsų valdžia, pataikaudama globalistams, ruošiasi išmesti net 260 milijonų litų kažkokiam Gugenheimo muziejui Vilniuje statyti ir šitaip sudarkyti mūsų senos sostinės vaizdą?.. Kam ši svetimybė reikalinga? Tokiam niekalui valdžia tikina rasianti lėšų, o kaip įamžinti ir pagerbti Laisvės kovotojų atminimą ji net negalvoja...

Mūsų partizanai, buvę Laisvės kovotojai, matydami tokį beviltišką valdžios blaškymąsi ir abejingumą tautos istorijai, patys savo iniciatyva ir lėšomis stato paminklus, atminimo lentas. Beje, tik vieninteliu gražiu paminklu galėtume pasidžiaugti. Jis prieš 12 metų buvo pastatytas šalia Krašto apsaugos ministerijos. Tai paminklas narsiam partizanų vadui, ketvirtajam Lietuvos Prezidentui, generolui Jonui Žemaičiui – Vytautui. Daugiau tokių ar panašių paminklų neturime. Galėtume pasidžiaugti, kad partizanų atminimui kai kuriose Lietuvos vietovėse yra kuriami parkai. Vienas – Žemaitijoje, Kryžkalnyje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio apygardoje. Kuriant šį parką jau sunaudota apie 150 tūkst. litų. Norint iki galo jį įrengti, dar reikėtų dvigubai tiek lėšų. Dabar tenka laužyti galvą, kur rasti tiek pinigų... Pasirodo, kuo turtingesni žmonės, tuo labiau dejuoja, kad pinigų neturi...

Prieš keliolika metų savo iniciatyva esu įkūręs partizanų parką gimtajame Ukmergės rajone, Didžiosios kovos apygardos Mūšios parką. Jis jau beveik baigtas, tačiau dar šis tas liko. Kuriant ir puoselėjant šį parką lėšų irgi niekas neskyrė. Visus darbus atliekame pasitelkę į talką savanorius, kariškius, vietos žmones ir moksleivius. Ką gi, tikiu, kad mūsų žmonės dar ras jėgų ir valios deramai pagerbti Laisvės kovotojų atminimą. Turime nulenkti galvas prieš mūsų Tėvynės gynėjus, Laisvės kovotojus ir partizanus, kurie savo auka apgynė Lietuvos nepriklausomybę.

Minėdami mūsų tautos Laisvės gynėjų, partizanų, tremtinių ir politinių kalinių aukas, mes turime visada šventai saugoti jų atminimą ir neleisti, kad būtų niekinama Lietuva. Privalome prisiekti, kad kovosime prieš blogį, prieš mūsų Tėvynės priešus, o jei reikės, paaukosime ir savo gyvybes. Tepadeda mums Dievas, Vilniaus Aušros vartų gailestingoji Dievo Motina Marija ir Lietuvos Globėjas – Šventasis Kazimieras.

© 2010 „XXI amžius“