Jie kūrė naują rezistenciją
Alfredas ADOMĖNAS
Leisk, o Dieve šį jungą numesti,
Ir kentėti stiprybės mums duok!
Leisk mums kelią į laisvę surasti,
Iš vergijos baisios išvaduok!
(A. Klimavičius)
Sovietinė tautų suartėjimo politika buvo rusinimo politika. Didinant Lietuvos daugiatautiškumą buvo stengiamasi, kad rusų kalba pavirstų valstybine, todėl visuomet būdavo pabrėžiama, kad lietuvių tėvynė Sovietų Sąjunga. Sovietmečiu mūsų kraštas buvo pačiu žiauriausiu būdu okupuotas ir rusinamas. Pavyzdžiui, net Lietuvos sostinėje buvo sunku susikalbėti lietuviškai. Lietuvai okupantas primetė dvigubą priespaudą socialinę ir nacionalinę. Su Lietuvos gyventojais buvo elgiamasi kaip su antrarūšiais žmonėmis. Todėl okupantas susidūrė su gana įnirtingu tautos pasipriešinimu.
Lietuvos partizanų vadovybės (LLKS) nuoroda visuomenei buvo siekti, kad pasipriešinimo okupantui kova vyktų kiekvienoje mokykloje, kiekvienoje sodyboje, kiekvienoje įstaigoje ar įmonėje ir kartu būtų išsaugotos dorovinės, moralinės bei tautinės vertybės ruošiant visą tautą organizuotai išsilaisvinimo kovai.
Jaunųjų sakalų antisovietinė pogrindžio organizacija buvo sukurta 1951 metų pavasarį. Ji savo veikla prilygo neginkluotai rezistencijai. Tokie buvo nurodymai iš LLKS vado pavaduotojo Juozo Šibailos (Merainio). Rezistenciją prieš okupantą reikėjo tęsti, o partizanai visokiais būdais buvo naikinami. Be to ginkluotų kovų tęsimui stigo ginklų. Todėl naujai kuriamų organizacijų pagrindinis uždavinys buvo pereiti prie neginkluotos rezistencijos, neginkluoto pasipriešinimo, ideologinio pasipriešinimo.
Tokia pogrindžio veikla buvo nepaprastai sudėtinga ir labai pavojinga. Tačiau sovietai jos bijojo labiau net už patį partizaninį judėjimą. Jaunųjų sakalų organizacijos pirmieji žingsniai buvo žingsniai į tamsiausią naktį, nežinant nei kur eiti, nei kas laukia ateityj. Tačiau su godžiu ir klastingu sovietiniu okupantu reikėjo tęsti tautos išlaisvinimo kovas. Todėl 1949 metų vasario 10-20 dienomis Radviliškio rajone, Minaičių kaime buvo sukviestas visų Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuris įkūrė Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį (LLKS) ir priėmė deklaraciją, kurioje konstatavo, kad LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai (kn. Tarp tironijos ir laisvės. V. Bražėnas psl. 348).
Partizanų LLKS Taryboje buvo apsvarstyti 23 įvairaus pobūdžio klausimai. Taip pat buvo patvirtintas sąjūdžio statutas, priimta politinė programa. Ją pristatė jos autorius partizanų didvyris pulkininkas J. Šibaila (Merainis). Programoje buvo akcentuotas galutinis kovos tikslas Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas (kn. Lietuvos partizanai. N. Gaškaitė psl. 142).
Taip pat partizanų vadų pasitarime buvo nutarta, kad LLKS pirmiausia turi susidėti iš dviejų dalių;
a) Partizanai ginkluoti ir uniformuoti laisvės kovotojai.
b) Jų rėmėjai, ryšininkai ir sukurtos pogrindinės antisovietinės organizacijos.
Pastoviai mažėjant partizanų skaičiui, jų ginkluotei ir intelektualioms pajėgoms, visą pasipriešinimą okupantui reikėjo perorganizuoti į neginkluotą kovą, kuriai turėtų vadovauti pogrindinės organizacijos.
Partizanai patys ėmėsi kurti tokias organizacijas ir pavesdavo jaunimui burtis į organizacijas. Molėtų rajone veikusio Šarkio partizanų būrio vadas Vytautas Petronis (Klajūnas) norėdamas sukurti jaunimo antisovietinio pasipriešinimo organizaciją atkreipė dėmesį į Molėtų vidurinės mokyklos devintos klasės mokinį Joną Barčį. Jis buvo labai aktyvus ir augęs geroje tautiškoje šeimoje. Jonui 1951 metais buvo 17 metų. Jo tėvas tuomet jau sėdėjo kalėjime už išdavystę tėvynei. Atitinkamai patikrinę partizanai jam pradėjo skirti įvairias užduotis. Kai partizanai įsitikino, kad J. Barčiu galima pasikliauti, pavedė jam vidurinėje mokykloje sukurti jaunimo grupę, į kurią jis turėjo įtraukti patriotiškai nusiteikusius moksleivius.
Taip 1951 metų kovo-balandžio mėnesiais Molėtų vidurinėje mokykloje susikūrė pogrindinė antisovietinė organizacija. Ji konspiracijos tikslais kūrėsi iš atskirų trejetų. Viename tokiame trejete buvo J. Barčys (vadovavo bendrai veiklai), Jonas Vyšniauskas ir aš Alfredas Adomėnas.
Konspiracijos sumetimais, pildant grupės susirinkimų protokolus ar dokumentuojant organizacijos veiklą, buvo numatytos pasirinkti ir priimtos slapyvardės.
Taip J. Barčys tapo Deimantu, K. Vyšniauskas Siesarčiu, o A. Adomėnas Laisvyčiu. Dar vėliau organizacija buvo papildyta keturiais nariais. Tai V. Matijošius, Petras Viburys, Janė Matijošiūtė ir Stasys Urbonavičius (kn. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui. R. Bogušauskas psl. 350).
Jaunatviško energingumo ir pasišventimo neginkluotai kovai prieš okupantą paskatintas, J. Barčys organizaciją sukūrė, tačiau vėliau, organizacijai plečiantis, atsiradus įvairių veiklos problemų jam pristigo vadovavimo organizacijai patirties. Jonas nesugebėjo toliau vadovauti organizacijai, todėl gegužės mėnesį, į organizaciją įstojus Vytautui Matijošiui, buvo sumanyta buvusį vadą pakeisti. Deimantas (J. Barčys) buvo atleistas ir paskirtas vado pavaduotoju, o vadu tapo naujokas Granitas (V. Matijošius). Vytautas buvo vyresnis, turėjo daugiau gyvenimiškos patirties.
Dar vėliau, 1951 metų rudenį buvo sukurta ir Jaunųjų sakalų organizacijos antroji grupė, kuriai vadovavo labai doras ir puikus mokytojas Pranas Liuima. Jos sukūrimo istorija tokia. Kartą eidamas iš mokyklos Jonas Barčys sutiko Drasėnų pradinės mokyklos mokytoją Alfonsą Čivylį. Jie abu susitarė pogrindyje kovoti dėl Lietuvos laisvės. Taip Akmenių kaime už 5-6 kilometrų nuo Molėtų buvo sudaryta Jaunųjų sakalų organizacijos antroji grupė. Į jos veiklą aktyviai įsitraukė ir jaunas Anomislio septynmetės mokyklos direktorius Pranas Liuima, vokiečių okupacijos metais dirbęs Kauno policijoje Nepalys Čivylis, Vytautas Pivoras ir jau paminėtas mokytojas Alfonsas Čivylis.
Jie gavo spausdinimo mašinėlę ir pradėjo leisti atsišaukimus. Veikė labai atsargiai. Net kiti broliai ir tėvai apie tai nieko nežinojo, savo prisiminimuose tvirtino buvęs Drąsėnų pradžios mokyklos vedėjas Alfonsas Čivylis. Grupės darbo veiklai vadovavo Anomislio septynmetės mokyklos direktorius Pranas Liuima. Dalyvaujant partizanams Jaunieji sakalai jie davė priesaiką kovoti dėl Tėvynės nepriklausomybės ir laisvės bei pradėjo antiokupacinę pogrindinę kovą.
Šioje grupėje organizacijos nariais tapo Alfonsas Čivylis, Napalys Čivylis ir Vytautas Pivoras. Pirmoji grupė su antrąja konspiracijos sumetimais ryšių nepalaikė. (Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui. R. Bogušauskas psl. 355.)
Pradžioje buvo galvojama Jaunųjų sakalų organizaciją pavadinti Lietuvos Laisvės kovotojų Jaunimo Sąjūdžiu. Tačiau iš pirmųjų raidžių parašius trumpinį LLKJS, paaiškėjo, kad bolševikinėje spaudoje toks trumpinys jau yra. Todėl palikus dvi paskutines raides J ir S, organizacijai buvo duotas pavadinimas Jaunieji sakalai.
Jaunųjų sakalų organizacijos veikloje pagrindą sudarė nekarinės užduotys. Tai pirmiausiai buvo ryšiai su gyventojais įvairiausiais pasipriešinimo okupantui klausimais. Taip pat buvo būtina kelti ir palaikyti partizanų kovos ir pasipriešinimo dvasią. Kadangi stigo inteligentų, kovos dvasia nuolat silpo, atsirado taip vadinamas politinis nuovargis.
Kartu reikėjo tautoje palaikyti ir viltį Lietuvos nepriklausomybei atgauti. Žmonės buvo nuvilti Atlanto chartijos melagysčių ir kitų tarptautinių dokumentų. Kažkas žmonėms turėjo aiškinti tarptautines moralines ir dorovines tiesas.
Organizacija Jaunieji sakalai savo bendroje veikloje sau kėlė tris pagrindinius uždavinius: pirma organizuoti tarp gyventojų teisingos informacijos ir kontrapropagandos sklaidą, parodyti sovietų smurtą, klastą, melą ir visišką reikalų neišmanymą. Antra parengti sistemą ir užkirsti kelius rusų okupanto uždaviniams vykdyti. Trečia reikėjo sukurti rajone antiokupacinį centrą, jo veiklą nuolatos plėsti. Organizacinė veikla iš visų reikalavo labai tikslaus ir nepaprastai griežto pasiskirstymo darbais bei pareigomis organizacijos viduje. Partizanai ne tik palaikė ryšius su Jaunųjų sakalų organizacija, bet ir padėjo jos praktinei veiklai perdavė spausdinimo mašinėlę, su kuria buvo spausdinami atsišaukimai ir vėliau platinami teritorijoje. Atsišaukimai kritikavo okupacinę valdžią, ragino sabotuoti okupacinės valdžios priemones, platino užsienio naujienas politiniais klausimais (Lietuvos jaunimo pasipriešinimai sovietiniam režimui R. Bogušauskas psl. 84).
Jaunųjų sakalų organizacijos nariai buvo labai dori ir puikūs jaunuoliai. Jų pagrindinis bruožas buvo idealizmas ir tokios aukštosios vertybės, kaip tiesa, grožis, gėris, laisvė. Nors jaunuoliai buvo pasiruošę kovoti prieš okupanto atneštą dvigubą priespaudą tautinę ir socialinę, tačiau kovoti su okupantu buvo sunku tiek Vytauto partizanų apygardai, tiek jos pogrindinei antisovietinei organizacijai Jaunieji sakalai. Vytauto partizanų apygardos štabuose jau darbavosi du MGB agentai, tai Stasys Šimkus (infiltruotas partizanu Klajūnas, o MGB agentu Šturmas) ir buvęs partizanų vadas Juozas Bulka (partizanas Skrajūnas, tapęs ir MGB agentu Vincu Bimba).
Jų MGB vadovybė teiraudavosi, kas darosi, bet šitie agentai vaidindami tikrus laisvės kovotojus partizanus net nesugebėdavo nurodyti, kur ieškoti antisovietinės organizacijos Jaunieji sakalai, kuri sėkmingai dirbo Vytauto partizanų apygardoje. Tačiau šie agentai labai aktyviai lindo į partizanų rėmėjų ir ryšininkų gretas, ieškojo kelių ir būdų, kaip priartėti prie Jaunųjų sakalų organizacijos. Okupantui pavyko išsiaiškinti arba nustatyti kas šios organizacijos vadas. Todėl pirmasis buvo suimtas V. Matijošius (Granitas).
Po Jaunųjų sakalų organizacijos vado Vytauto Matijošiaus (Granito) suėmimo 1951 rugpjūčio 10 dieną, organizacijai atėjo labai sunkios dienos. LTSR MGB 2N valdybos viršininkas budelis mongolų kilmės sovietų saugumo pulkininkas Ilja Počkajus savo pažymoje Apie agentūrinių bylų (baudoms ir nacionalinėms formuotėms) įforminimą ir vedimą 1951 08 28 rašė, kad nuo 1951 metų sausio 1 dienos iki rugpjūčio 20 dienos yra užvestos 96 agentūrinės bylos 592 žmonėms, o realizuotos 88 bylos 378 žmonėms (kn. MVD-MGB dokumentai psl. 587). Pagal LSSR MGB 1951 12 27 specialų pranešimą apie jaunimo antisovietinę pogrindinę organizaciją Jaunieji sakalai buvo suimti Vytautas Matijošius, Janė Matijošiūtė, Stasys Urbonavičius ir Jonas Vyšniauskas (Lietuvos jaunimo pasipriešinimas. Juozapas Bagušauskas psl. 350). (Apie mano paties dalyvavimą šios organizacijos veikloje 1951 m. gruodžio 27 dieną MGB dar nebuvo išsiaiškinusi, nustačiusi ir pažymoje neužfiksavo.)
Susekimo keliai iki šiol liko nežinomi. Galėjo būti, kad buvo išduota konspiraciniame bute, o gal kas nors iš jų patys prasitarė apie kažkurį partizanų susitikimą, kur buvo supažindinimui pristatytas naujas Jaunųjų sakalų organizacijos vadas Granitas. Tokios organizacijos MGB ieškojo intensyviai, nes ji sovietų okupantui buvo nepaprastai kenksminga ir grėsminga.
Suimtus Jaunųjų sakalų organizacijos narius Vytautą Matijošių, Joną Vyšniauską ir Stasį Urbonavičių buvo ruošiamasi teisti. Jų karinio tribunolo posėdis buvo numatytas 1952 m. kovo 6 dieną. Todėl sumanius paimti gyvą organizacijos įkūrėją Joną Barčį, būrio vadas Vytautas Petronis (Klajūnas), dabar jau MGB agentas Kairys į partizanų dienojimo vietą atsivežė gerai ginkluotą smogikų būrį, vadovaujamą Vytauto Staškevičiaus MGB agento (Aro). Smogikai Barčį Joną (Viesulą) 1951 m. spalio mėn. pasitraukusį į mišką suėmė gyvą 1952 m. kovo 4 dieną. Taip J. Barčys irgi buvo pristatytas į karinį tribunolą. Kiti du Juozas Petrėnas (Diemedis) ir Balys Šikus (Vijūnas) buvo sušaudyti sėdintys rogėse.
Molėtų rajone 1951 metais buvo nustatyta keli antisovietinių atsišaukimų platinimo atvejai. Suėmę (1951 08 10) Molėtų vidurinės mokyklos abiturientą V. Matijošių MGB jį apkaltino prisidėjus prie antisovietinių atsišaukimų paruošimo ir platinimo. Šioje byloje vėliau buvo areštuoti dar du buvę abiturientai. Tai J. Vyšniauskas (1951 12 11) ir S. Urbonavičius (1951 12 29), kurie jau dirbo mokytojais. Sovietų saugumas visų vyrų nesugriebė iš karto. Jie tikėjosi, kad organizacijos veikla plėsis ir įsijungs daugiau jaunimo, be to pavyks juos nutverti nusikaltimo vietoje. Sakalai pajutę klastą ir darbą pogrindyje laikinai nutraukė. Bet tai jų neišgelbėjo.
1952 metais Molėtų NKVD, kuriai nuolat talkino sovietų armijos kariai, pavyko palaužti ir ginkluotą partizaninį judėjimą. 1951 gruodžio 20 dieną prie Stirnių ežero buvo gyvas paimtas Vytauto partizanų apygardos vadas Bronius Kalytis (Siaubas) ir jo pavaduotojas Mykolas Urbonas (Liepa). Pavaduotojas Liepa atsisakęs bendradarbiauti su sovietais, buvo nuteistas ir sušaudytas, o Bronius Kalytis nenorėjo mirti, todėl buvo užverbuotas KGB agentu Romojumi ir padėjo okupantui naikinti Lietuvos partizanus, savo bendražygius.
Todėl MGB agentas Ramojus ir toliau vaidindamas partizanų apygardos vadą į susitikimą 1952 m. vasario 28 dieną pasikvietė rajono partizanų vadą Vytautą Petronį (Klajūną), kuris paimtas gyvas taip pat neatlaikė kankinimų, nenorėjo mirti ir todėl tapo MGB agentu Kairiu. Taip jis išdavė ir partizanus ir kitus Jaunųjų sakalų organizacijos narius, taip pat ir mane, dar tuo metu buvusį laisvėje.
Apžvalginėje pažymoje dėl kaltės okupantams pabrėžta, kad Matijošius, Vyšniauskas ir Urbonavičius savo kaltę pripažino. Svarbiausias faktorius bylos vedimo metu buvo prisipažinimas, kurį pagal viduramžių tradicijas sovietai surašydavo absoliučiai visiems. (Pagal visų trijų bylą tardymas 1952 m. vasario 8 d. formaliai buvo baigtas ir perduota medžiaga teismui, tačiau tikrasis tardymas vyko ir po karinio tribunolo teismo net iki 1952 metų pabaigos.) 1952 m. kovo mėn. 6 dieną Vilniaus MGB kariuomenės karo tribunolo posėdyje visi minėti asmenys buvo nuteisti: V. Matijošius ir J. Vyšniauskas gavo po 25 metus pataisos darbų lagerio, o S. Urbonavičiui teko bausmė kalėti 10 metų. (tardymo byla 200014/3). Vėliau 10 metų buvo nuteistas ir J. Barčys.
1952 metų pabaigoje į rajono centrą pirmiausiai buvo pasikviestas Napalys Čivylis, kuris dirbo kaimo pienininku. Jį uždarė. Po to Vilniuje sučiupo Anomiskio septynmetės direktorių Praną Liuimą. Jo suėmimas buvo iš anksto apgalvotas ir surežisuotas. Tuomet Molėtų rajono švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoju profsąjungos pirmininku dirbo J. Juodelis. Jis pasikvietė direktorių vykti kartu į seminarą Vilniuje. Po seminaro vyrai nuėjo prie Gedimino kalno. Staiga Juodelis pasišalino, o prie P. Liuimos prišokę du jauni vyrai pasodino jį į automobilį ir nusivežė į MGB rūmus.
Mokytojo A. Čivylio ir V. Pivoro suėmimas buvo saugumiečių dovana Didžiajam spaliui, nes vyrus areštavo namuose naktį prieš šventes. Saugumas suorganizavo tikrą suėmimo paradą. Atvažiavo į Akmenių kaimą pilna mašina kareivių su šunimis ir apsupo namus tam, kad areštuotų du beginklius vyrus. Suėmę suguldė į sunkvežimio kėbulą ir išsivežė.
Vilniaus MGB rūmuose jų daug netardė, nes viskas ir taip buvo aišku. Agentas išdavęs juos žinojo, net visas smulkmenas. Suimtuosius perkėlė į Lukiškių kalėjimą, o iš jo per Leningradą išvežė į Šiaurę. Ten bekeliaujant, mirė Stalinas. Tačiau sakalai dėl tautų vado mirties lengvatų nesulaukė, matoma todėl, kad buvo nuteisti ypatingajame pasitarime trijų čekistų posėdyje. (Taip tuomet sovietai palengvindavo kovą su liaudies priešais, be to, kiekvieno byloje buvo ir įdedamas vokas su agento slaptąja medžiaga.
Vyrus išskirstė po įvairius lagerius. A. Čivylis pateko į Vorkutą, V. Pivoras į Intą, kur kalėjo kartu su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. A. Čivylį nuteisė 10 metų. Jis atliko visą bausmę, nes pateko į šachtą, kur buvo daug kovotojų kovojusių šachtose, o kadangi įsitraukė į šachtininkų streiką, buvo uždarytas į karcerį. Todėl jokių lengvatų negavo. Vėliau pavyko gauti darbą, kur už vieną atidirbtą dieną užskaičiuodavo tris. Taip 1958 metais jie išėjo į laisvę, bet visi be teisės gyventi Lietuvoje. Ketino likti Sibire, tačiau padėjo geri žmonės ir A. Čivylis vėl tapo Darsūniškio gyventoju (Kaišiadorių rajone). Prie Kauno marių ir praėjo visas jaunojo sakalo gyvenimas. Jis dirbo prekyboje, tapo miškininku, buvo girininkas.
Nelengvai klostėsi rusų okupacijos metais ir kitų Jaunųjų sakalų organizacijos narių likimai. Vienų neregistravo Lietuvoje, o neregistruotų nepriėmė į darbą. Tačiau nė vienas iš Tėvynės nepasitraukė. P. Liuima gyveno Utenoje (miręs), A. Čivylis įsikūrė Kaune, o V. Pivoras pasiliko arčiausiai namų Šlevelių kaime prie Skudutiškio.
J. Vyšniauskui ir S. Urbonavičiui sugrįžusiems iš įkalinimo, pavyko apsigyventi Molėtuose, kur sulaukę senatvės mirė. V. Matijošius apsigyveno savo tėviškėje ir atstatė savo tėvų ūkį, dabar gyvena Širvintų rajone.
Manęs 1952 metais neareštavo, tačiau ilgai sekė, tikėjosi nutverti nusikaltimuose kartu su partizanų pulkininku Juozu Šibaila (Merainiu), kuris anksčiau buvo Balninkų mokyklos direktoriumi, o vėliau tapo LLKS pirmininko pavaduotoju. Jam žuvus 1953 m. vasario 11dieną buvo nutarta paimti ir mane. Medžiaga buvo paruošta teismui, bet kovo mėnesį mirus Stalinui, kalėjimo ir tremties išvengiau.
© 2010 XXI amžius
|